Praėjusį antradienį moteris kalbėjo ir tarpsektorinėje protesto asamblėjoje, vis dar siekiančioje atriboti kultūros ministeriją nuo „Nemuno aušros“ partijos. Kol kas aiškaus sprendimo dėl kultūros ministro nėra. Asamblėjoje pasisakė įvairių organizacijų atstovai – nuo verslininkų, žemdirbių iki sporto bendruomenės.
Anot A.Adomavičienės, išreikšti palaikymą kultūros bendruomenei jai pasirodė kaip svarbus žingsnis: tiek siekiant parodyti, kad kitos srities atstovai nėra vieni, tiek dėl to, kad jeigu jos atstovaujamas sektorius susidurtų su panašiais valdžios sprendimais, norėtų sulaukti palaikymo iš kitų. 15min pašnekovė teigia, bičiulystė ir bendrapilietiškumas – vienas svarbiausių šio judėjimo ženklų.
Su A.Adomavičiene kalbamės apie pirmą kartą išgirstą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pavardę susitikime su skurdą patiriančiais žmonėmis, galimybes bendradarbiauti su kultūros sektoriumi ir tai, kaip kultūros patirtys galėtų praturtinti žmonių gyvenimus.
– Jūsų kalba tarpsektorinėje kultūros asamblėjoje palietė svarbią temą – skurdą patiriančių žmonių įtraukimą į įvairias kultūros patirtis. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas veikia tam, kad žmonės, patiriantys skurdą, turėtų daugiau galimybių atrasti kultūrinius renginius, veiklas, patirtis?
– Organizacijų tinklo nariai visų pirma yra socialinių paslaugų teikėjai. Kiek leidžia finansai ir galimybės, stengiamasi sukurti ir kultūrines patirtis. Pavyzdžiui, vaikai iš skurdą patiriančių šeimų keliauja į muziejus, parodas, jų lankomuose centruose rodomi filmai.
Keliauja ir senjorai: būna kartais, jog gerokai vyresnio amžiaus žmonės aplanko Palangą ir pirmą kartą pamato parką, jame esantį Gintaro muziejų ar jūrą. Šią patirtį jie dažnai įvardija kaip kažką labai didelio ir nuostabaus, nes dar niekada nėra buvę.
Tiesa, pagrindinis organizacijų darbas yra socialinių įgūdžių ugdymas, palaikymas, įvairių problemų sprendimas, tarpininkavimas, pagalbos suteikimas.
Pats tinklas organizuoja skurdo patirtį turinčių žmonių susitikimus. Tai nėra kultūrinis renginys, bet siekiame įtraukti žmones į sprendimų priėmimus: kas jiems kliūva organizacijų veikloje, ką reikėtų keisti. Šiuos susitikimus organizuojame jau nuo 2018 metų.
Nors žmonių patirtys įvairios, tačiau kaip atitolimo nuo Vilniaus pavyzdį galėčiau pateikti pernai metais organizuotą nacionalinį renginį, kurio metu dalis žmonių pirmą kartą galėjo pamatyti Vilniuje buvusią kalėdinę eglutę gyvai. Jiems tai buvo didžiulė šventė. Šie žmonės niekada nebūtų galėję sau leisti patys nuvažiuoti į Vilnių pasivaikščioti. Juk visa tai – resursai: kelionė, maitinimasis. Tokios veiklos įtraukia ir parodo, kad bent dalinai žmonės gali prisidėti prie sprendimų.
Viena moteris šalia viso to paminėjo ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Užsiminė palaikanti kultūros bendruomenę, nuoširdžiai išreiškė savo mintis: „Nežinau, kaip jūs, bet aš palaikau“.
Kaip tik po tarpsektorinės kultūros asamblėjos į mane kreipėsi viena kino industrijos atstovė. Kartu galvojame kitais metais veiklą, kaip parodyti filmus žmonėms, kurie neturi galimybės finansiškai nueiti į kiną. Žiūrėsime, kaip seksis tokia iniciatyva: reikalingas ir įvairių organizacijų įsitraukimas, kad jie prikalbintų žmones, nes jie yra atpratę eiti į kultūrinius renginius. Jiems tai yra kažkas tokio. Bet, kai tai įvyksta, jie labai džiaugiasi.
– Kaip iš ilgametės patirties galėtumėte paaiškinti, ką reiškia jūsų minimas „atpratimas“ eiti į kultūrinius renginius? Kokios to priežastys? Iš kur atsiranda šis barjeras? Ar žmonės galvoja, kad nesupras? O gal jaučiasi nelaukiami? Ar tai psichologinis, ar tik finansinis barjeras?
– Žmonės dėl finansinių priežasčių neturėjo galimybės nueiti nei į kiną, nei į teatrą. Įgūdis daliai žmonių nėra išugdytas. Dalis žmonių yra taip „užsispaudusi“ ekonominėje, finansinėje situacijoje, kad jie negali nueiti. Kultūros suvokimą reikia puoselėti, tad, galima sakyti, raumuo atrofuojasi ir jį nėra paprasta treniruoti.
Ilgainiui žmonės užsidaro savo kiautuose ir susitaiko su tam tikromis situacijomis. Dalis žmonių gyvena sudėtingomis sąlygomis, bet su jomis susitaiko. Kartais gali išgirsti senjorus sakančius: „Na, pensija labai maža, bet kažkaip išgyvename. Sunku, bet išgyvename“.
Šis pasakymas rodo, kad žmogus susitaiko su situacija. Atpranta nuo to, kas yra normalu visuomenėje. Atprantama ir nuo tokių, atrodytų, įprastų dalykų, kaip kavos išgėrimas kažkur kitur, o ne namie. Atpranta nuo suvokimo, kad išėjimas į kavinę yra ir socializacijos dalykas. Kai žmonės neturi tokių galimybių, tai ir neišeina to padaryti.
Tikrai norėtume, kad atsirastų galimybių pamatyti kino filmą, susitikti su žmonėmis, padiskutuoti apie tai, ką pamatė ar išgirdo. Tokia patirtis ir praskaidrintų gyvenimą, ir leistų pamatyti kitą kampą. Pamatyti tai, kas vyksta už savotiško „kiauto“.
– Savo kalboje tarpsektorinėje asamblėjoje minėjote, kad išgirdote ir reakcijų į kultūros bendruomenės protestą iš skurdą patiriančių žmonių. Gal galėtumėte pasidalyti, kokios jos buvo?
– Susitikime daugiau kalbėjome apie kitus dalykus – kaip išgyventi, kokį maistą žmogus valgo, kaip dažnai perka kokybiškus produktus, kaip gauna paslaugas savivaldybėje ar užimtumo tarnyboje, kokios pagalbos reikėtų.
Bet viena moteris šalia viso to paminėjo ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Užsiminė palaikanti kultūros bendruomenę, nuoširdžiai išreiškė savo mintis: „Nežinau, kaip jūs, bet aš palaikau“.
Nuo 2018 metų organizuojame šiuos susitikimus, o M.K.Čiurlionio vardas dar niekada nebuvo paminėtas. Žinoma, kad visi žino jo vardą, bet niekada jis nebuvo paminėtas jokiame kontekste. Vadinasi, kad ši žinia nuėjo labai plačiai. Žmonės pačiuose įvairiausiuose sluoksniuose palaiko šį judėjimą. Mane tai labai pradžiugino: kaip sunku bebūtų, žmonės mato platesnį vaizdą. Ne visi palaiko, bet taip yra įvairiuose sluoksniuose, tačiau šis pavyzdys rodo, kad žmonėms rūpi, kas vyksta valstybėje.
– Skurdo mažinimo organizacijų tinklas įsitraukė į kultūros protestą pasitraukdamas iš prezidento Gitano Nausėdos kuruojamo projekto „Lietuvos galia“. Ar galėtume paaiškinti šį savo sprendimą? Kokia buvo jūsų kaip organizacijos motyvacija?
– Projektas „Lietuvos galia“ skelbia, kad stiprina Lietuvos pilietinę visuomenę, norima išgirsti žmonių balsą ir kad tai – pilietinės visuomenės įgalinimas. Tačiau tai, ką matėme per paskutinius metus, parodė, kad politikai veikia priešingai tam, ką jie kalba.
Bent jau pradžioje kultūros bendruomenė buvo aiškiai ignoruojama ir ar bus išklausyta dar nėra aišku, nes mes neturime nei ministro ar ministrės, nei komandos ir nežinome, ar ten bus „Nemuno aušra“, tad budėjimo dar reikia.
Buvo sakoma, kad nebus tvirtinami „Nemuno aušros“ partijos nariai ministrais (2024 metų lapkričio 11 dieną skelbtas G.Nausėdos pareiškimas, kad „tegul net nebando nešti „Nemuno aušros“ ministrų pavardžių“ – K.T.), tačiau nebuvo laikomasi šio pažado, o kultūros bendruomenė – neišklausyta.
Mūsų valdyboje buvo priimtas sprendimas pasitraukti iš šio projekto kartu su kitomis organizacijomis. Mums svarbu išreikšti pilietinę poziciją, kad nenorime būti tapatinami su tuo, kur vienaip yra kalbama, o kitaip daroma.
Tiesa, patys organizacijos nariai gali apsispręsti kaip nori – kai kurie liko šiame projekte, o kai kurie – ne. Kiekvienas sprendžia pagal savo sąžinę, įsitikinimus. Nesame autoritarinė organizacija, kurioje reikia elgtis taip, kaip nusprendžiama. Bet valdyba išreiškė tokią poziciją. Taip pat pasirašė ir kultūros bendruomenės peticiją.
Reikia palaikyti kultūros bendruomenę, jeigu mums nutiktų tokie dalykai, labai tikėtumės, kad ir kultūros bendruomenė mus palaikytų.
– O kodėl svarbu buvo sudalyvauti ir tarpsektorinėje asamblėjoje?
– Svarbu parodyti, kad jie nėra vieni ir mes nebūtume vieni. Mums svarbus veikimas kartu, pilietiškumas, suvokimas, kad tai, kas vyksta, yra visų mūsų reikalas. To budėjimo reikia vis daugiau ir daugiau, kaip vystysis, klostysis, nebus papildomų manipuliacijų ir keistų dalykų.
Tarpsektorinė asamblėja buvo puiki galimybė išsakyti savo skaudulius: girdėjome pasisakymus iš sporto bendruomenės, mes išsakėme savuosius, kalbėjo ir jaunimo atstovai. Visiems rūpi ir jų sektoriaus dalykai, bet ir bendras reikalas.
– Spalio 16-ąją jūsų vadovaujama organizacija pristatė ir skurdo bei socialinės atskirties apžvalgą. Manau, kad būtų prasminga baigiant pokalbį jį įkontekstinti skaičiais, šios ataskaitos išvadomis.
– Ataskaita parengta remiantis 2024 metų rodikliais ir pagal 2023 metų gyventojų pajamas. Joje stebime kelis skurdo aspektus – skurdo rizikos lygį, skurdo gylį ir absoliutų skurdą. 2023-ieji buvo ypač sudėtingi metai – infliacijos laikotarpis, kai pajamų augimas neatsvėrė išlaidų šuolio. Todėl 2024 m. duomenys atspindi augantį žmonių suspaustumą: didėjo ne tik skurdo rizikos lygis, bet ir jo gylis, t. y. atotrūkis tarp mažiausias pajamas gaunančių žmonių ir skurdo rizikos ribos.
Net 66 proc. Lietuvos gyventojų išlieka toje pačioje socialinėje klasėje kaip jų tėvai arba netgi nusmunka žemiau.
Skurdo rizikos riba – 616 eurų vienam asmeniui per mėnesį, o vidutinis skurdo gylis siekė 25,5 proc. Tai reiškia, kad skurstančių žmonių pajamos vidutiniškai ketvirtadaliu atsilieka nuo šios ribos – o kai kurių net dvigubai mažesnės. Tokia situacija rodo gilėjantį atotrūkį tarp gyventojų.
Šių metų apžvalgoje daug dėmesio skyrėme pažeidžiamiausioms grupėms – žmonėms su negalia, vienišiems tėvams, bedarbiams, romų tautybės žmonėms. Taip pat nagrinėjome socialinio mobilumo temą – matome, kad net 66 proc. Lietuvos gyventojų išlieka toje pačioje socialinėje klasėje kaip jų tėvai arba netgi nusmunka žemiau. Tai rodo labai ribotas galimybes pakeisti savo ekonominę padėtį.
Palietėme ir jautrias temas – gyvenimo sąlygas socialiniuose būstuose ir bendrabučiuose, kur žmonės neretai gyvena labai prastomis sąlygomis, taip pat priklausomybių problematiką ir jos ryšį su skurdu. Klausimas, ar priklausomybė yra skurdo priežastis, ar pasekmė, lieka atviras ir vertas gilesnių tyrimų.
Svarbiausia, kad po šių apžvalgų sektų realūs sprendimai. Dauguma mūsų pateiktų siūlymų valstybės institucijoms nereikalauja didelių finansinių išteklių, tačiau galėtų reikšmingai prisidėti prie pažeidžiamų žmonių padėties gerinimo.
