Dabar populiaru
Publikuota: 2012 rugpjūčio 14d. 18:05

Stanislovas Kuzma: „Išėjau ne genialumo ieškoti, bet vedamas neramios prigimties“

Stanislovas Kuzma
Lietuvos dailininkų sąjungos nuotr. / Stanislovas Kuzma

Antradienį Anapilin iškeliavęs šviesos atminties skulptorius Stanislovas Kuzma pasižymėjo ypatingu kuklumu, norėjo, kad už jį kalbėtų jo darbai, tačiau su savo dirbtuvėje apsilankančiais bičiuliais mėgo filosofuoti apie meną.

Kviečiame prisiminti dienoraštyje išsaugotas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato mintis apie save ir savo pašaukimą, kurios iš knygos „Stanislovas Kuzma“ buvo publikuotos savaitraštyje „Nemunas“.

„Atsimenu tą ypatingą būseną – kiek man tada buvo, gal treji ketveri metai? – staiga sustoju, vienas pievoj, saulė šviečia... Kažkokia keista būsena – pajunti, kad tu esi, kad esi ypatingas, kad kažkas į tave kreipiasi, kad su tavim kažkas bus. Nežinai, kas bus, bet kažkas ypatinga, ir tu tapsi kitoks.

Tada, toks vaikas, susirūpinau: ar aš susitiksiu su savimi, kai užaugsiu... Ar užaugęs save pažinosiu? Ar kalbėsiu su savimi? Atsimenu tas ypač pakylėtas vaiko būsenas. Atsimenu suaugusiųjų kalbas, kad iš to vaiko kažkas bus. Nežinojau, kas būsiu.

Tada, toks vaikas, susirūpinau: ar aš susitiksiu su savimi, kai užaugsiu... Ar užaugęs save pažinosiu? Ar kalbėsiu su savimi? Atsimenu suaugusiųjų kalbas, kad iš to vaiko kažkas bus. Nežinojau, kas būsiu.

Vėliau ėmė aiškėti: kuo nors būti – vadinasi, kažko išmokti. Mano senelis stalius, aš labai anksti ėmiau jam padėti. Būsiu stalius, galvojau. Paskui atkreipiau dėmesį į lėktuvus – būsiu lakūnas. Pamačiau parašiutą – būsiu parašiutininkas. Mokykloj pasirodžiau esąs vidutinis mokinys. Ne pats greičiausias, ne pats geriausias, atmintis prasta. Nori būti menininku? Ogi rašai kaip su vištos koja, balso neturi – jokių duomenų, kad galėtum kuo būti. Net ir piešėjų buvo už mane geresnių – žiūrėjau ir jiems pavydėjau. Tačiau turėjau stiprų poreikį ką nors nuveikti, atrasti. Tai ir buvo variklis.

1977-ųjų rugpjūtį nuvažiavau pas dėdę į kaimą prie Lėvens, į mano senelių ir tėvo gimtinę. Ką tik grįžęs iš ligoninės jaučiausi labai prastai. Atrodė, gyvenimas baigiasi, kamavo liūdesys. Vaikščiojau Lėvens pakrantėmis, bandžiau įkvėpti gamtos energijos. Saulės spinduliai skverbėsi vandenin, aukso atšvaitai mirgėjo žolėse ir smėlyje. Žiūrėjau į ramiai tekantį upės vandenį, priekrantės smėlyje verdančias versmes, ir liūdesys pamažu ėmė virsti vienovės su gamta pojūčiu. Norėjosi panirti į srovę ir plūduriuoti kartu su linguojančiomis žolėmis.

Tas pojūtis įsikūnijo į formą, tarsi dvasia būtų pasireiškusi fiziniu judesiu. Prieš akis stojosi skulptūros vizija, tačiau liūdesys nepraėjo – tuo metu jaučiausi taip, kad skulptūros nebūčiau įstengęs padaryti. Tačiau gyvenimas pilnas Dievo malonės. 1978 m., dar ligoninės reanimacijos palatoje atsibudęs po sėkmingos širdies operacijos, sužinojau, kad teatras gavo papildomą finansavimą ir architektai Nasvyčiai padarė projektą, kaip uždengti buvusį senojo teatro kiemą, paversti jį holu su baseinėliu ar fontanu. Prisiminiau vaizdinį prie Lėvens – taip ir atsirado „Versmės“ skulptūra. Trys mūzos su auksinėmis kaukėmis teatro fasade tarsi buvo pratęstos hole auksu tviskančia „Versme“.

Neduoda ramybės žinojimas, kad tikroji skulptūra ir dabar, ir praeityje yra tarsi ledkalnis, daugumą ji masina savo viršūnėmis, gelmės – tik pašauktiesiems.

Sąjūdžio metais pradėjus grąžinti bažnyčias tikintiesiems ir statyti naujas, dailininkams monumentalistams atsirado daug darbo. Mane pakvietė prisidėti kuriant Ignalinos bažnyčią. Viltį dirbti Bažnyčiai puoselėjau jau seniai, ta linkme krypo mano mažųjų formų skulptūros. Maniau, esu pasirengęs: bažnytinis menas, jo istorija buvo saitas, palaikęs tikėjimą, jis traukė mane kaip skulptorių ir kaip žmogų. Tačiau paaiškėjo, kad ir architektui Ričardui Krištapavičiui, ir man tūkstantmetes tradicijas turinčiame mene buvo daug nesuvokiamų dalykų, o tradicijas privalėjom pratęsti, sukurti ką nors modernaus ir naujo. Nemačiau kitos išeities, tik imti į rankas ir skaityti Šventąjį Raštą, ieškoti Dievo savo širdyje.

Jaučiuosi pakylėtas, kai aplanko ypatingas jausmas, vadinamas įkvėpimu. Ir artimiausias kelias į tokią būseną man yra mažųjų formų skulptūra. Atsiduriu tarsi kitame, asmeniškų erdvių pasaulyje. Toks darbas dažnai spontaniškas, gali atsirasti per keletą dienų. Idėja, dvasinis ir emocinis krūvis, skulptūrinė forma ir medžiaga – viskas čia viename lydinyje. Pirmas regimas impulsas – plastinė idėja, paskui prasideda kontempliacija. Visi šitie išgyvenimai vyksta vidiniame pasaulyje, tai tarsi asmeninė paslaptis, bet tiktai tol, kol netampa trimate forma. Bandai prabilti apie tai, kas svarbiausia, su viltimi, kad esi ne vienas, kad būsi kito žmogaus suprastas.

Neduoda ramybės žinojimas, kad tikroji skulptūra ir dabar, ir praeityje yra tarsi ledkalnis, daugumą ji masina savo viršūnėmis, gelmės – tik pašauktiesiems. O jeigu pasirodo, kad nei vieno, nei kito pasiekti negali, tau gresia dreifavimas ant tirpstančios ledo lyties. Žinau, kad tai rizika, ir vis tiek einu: išėjau ne genialumo ieškoti, bet vedamas neramios prigimties.“

„Savaitraščio Nemunas“ logotipas/„Savaitraštis Nemunas“
„Savaitraščio Nemunas“ logotipas/„Savaitraštis Nemunas“

 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės