Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Stasys Povilaitis vis dar bandymų kelyje

Komisijos narys Stasys Povilaitis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Stasys Povilaitis
Šaltinis: 15min
0
A A

„Koks čia jubiliejus?“ – kilusio sujudimo niekaip negali suprasti 65-erių sulaukęs dainininkas Stasys Povilaitis. Jubiliejus, tikina, būsiąs, kai gale parašys nulį. Dar vienas laukia po dvejų metų – tuomet, kai Stasys minės penkias dešimtis savo metų scenoje. Štai ką iš tiesų verta švęsti!

– Stasy, sakykite, ar jums kada teko dainuoti per savo gimtadienį?

– Ir ne kartą! Kad ir praėjusiais metais Šiaurės Airijoje. Nieko tokio, dar linksmiau.

– Yra nedaug švenčių, kai nelipate į sceną dainuoti?

– Kūčių vakarą – griežtai. Ir prieš Velykas, Didįjį šeštadienį nedainuoju. Daugiau – jokių prietarų.

Apie gėles

– Kai reikia sveikinti jūsų amžiaus vyrą, visą laiką svarstau, ką jam padovanoti? Juk lyg ir viską turi, visko pertekęs. Prisipažinkite, kokios dovanos laukiate ir tikitės?

– Man patinka praktiški daiktai. Kad nereiktų sukti galvos, kur padėti, pastatyti.

– Vazelę kokią?

– Vazelė – ne, o, štai, vaza – praktiškas daiktas. Per koncertus gaunu daug gėlių. Jas visas reikia kažkur pamerkti, o vazų namuose trūksta.

– Po koncertų visas gėles nešatės namo?

– Ne visada... Po koncerto Vilniaus operos ir baleto teatre jų buvo tiek daug, kad su Birute išvežiojome po bažnyčias.

– Ar Stasys Povilaitis turi savo mėgstamas gėles?

– Tos, kurios nesibado. Rožės su savo spygliais yra nuleidusios tiek kraujo, kad jei visą surinkčiau, galėčiau išgelbėti daug gyvybių. Anuomet, kai gastroliuodavome po buvusią Sovietų Sąjungą, koncertuose gautas gėles išdalydavome viešbučių administratorėms, budinčiosioms. Lietuvoje – taip pat. Keletą žiedelių pasimerki į trijų litrų stiklainį kambaryje, o viešbutis skendėja gėlėse.

– Tikriausiai už gėles viešbučių administratorės jums turėdavo ką pasiūlyti?

– Turėdavo. Geresnį kambarį pavyzdžiui. Su vonia. Arba kambarį šeimai, o ne trims šeimoms vieną.

Apie viešbučius

– O dabar, Lietuvoje, jūs dar nakvojate viešbučiuose? Ar po koncerto visada stengiatės pasiekti savo lovą?

– Jei esu labai nuvargęs, jei kelias tolimas, rūkas, pūga, tai visada lieku nakvoti. Panevėžyje, Kaune, Druskininkuose ar Šiauliuose. Atėjo laikas, kai reikia save patausoti.

– Nesivežiojate kartu savo mėgstamos pagalvės?

– Pagalvės – ne, bet automobilyje visada turiu tokį krepšelį, kuriame – skutimosi reikmenys, pasta, dantų šepetukas, pižama, šlepetės. Jei sugalvoju likti, visada visko turiu. Netgi kavos, arbatos ir mažutę kaitinimo spiralę, jei po koncerto užsinorėčiau ko nors karšto atsigerti. Negi naktį kavinės ieškosi?

– Turite po savo mėgstamą kiekviename mieste?

– Žinau, kur skaniausiai ruošia avieną, Kauno senamiestyje ieškau žvėrienos. Tikrai yra gerų vietų.

– Vadinasi, Lietuvą pažįstate it savo penkis pirštus?

– Pažįstu, bet Lietuva keičiasi. Čia buvo, čia nebėra...

Apie automobilius

– Prie automobilio vairo visada sėdite pats, o juk tikrai galėtumėte samdytis vairuotoją.

– Kai mane veža, aš taip pat dalyvauju važiavime: dairausi į šonus, maigau pedalus, negaliu tiesiog sėdėti išsidrėbęs. Jei jau taip, tai kam man tas vairuotojas?

– O jūsų žmona Birutė sėda prie vairo? 

– Ji turi vairuotojo pažymėjimą, mokėjo vairuoti, netgi turėjo automobilį, bet pirmaisiais metais nedrįso važiuoti, sakydavo: „O kas, jei kaukštelėsiu kur, tau koncertai, jaudinsies.“ Po metų perdegė. Vis pasiūlau: nupirksiu tau kokį kupriuką. „Ne, ne, ne!“ – ginasi. 

– Kokios markės buvo pirmasis jūsų automobilis? 

– Žiguliukas. Teko pasistengti, paprašyti, kad gaučiau jam paskyrą. Mano veidas tuo metu jau buvo atpažįstamas, tad gavau. Paskui žiguliuką pardaviau, iš Amerikos parsigabenau „Ford“ markės automobilį. Vėliau – vienas „buick“, dabar – kitas. Tik keturi automobiliai per gyvenimą... Nedaug. 

Kas yra limuzino klasė supratau, kai vienas bičiulis pasodino prie kadilako vairo. Viskas. Didžiulis komfortas. Tiesa, kai žiemą prisninga, Vilniaus senamiestyje ne taip lengva išsisukti, bet „buick“ – manevringa mašina. Ir labai patogi. Ypač, kai daug keliauji.

Apie namus

– Anksčiau į Palangą išvažiuodavote ankstyvą pavasarį. Dabar gi, vis ilgiau ir ilgiau užtrunkate pajūrio namuose. Ilgitės ramybės?

– Į Vilnių atvažiuoju, kai spaudžia reikalai, o Palangoje – patogu gyventi. Čia nėra grūsčių, nesijaučia smogo. Išlipęs sostinėje, burnoje pajuntu kažkokį keistą dulkių skonį, o kai Vilniuje pabūnu ilgiau, grįžęs į Palangą įkvepiu visa krūtine.

– Jaunystėje, kai išvykote iš Palangos į Vilnių, juk niekaip nemanėte, kad čia sugrįšite?

– Anuomet visas gyvenimas vyko Vilniuje, su šiuo miestu buvo susieta mano veikla. Ir automobilių tada tiek nebuvo! Nors... Sėdi į lėktuvą, 9 rubliai, ir tu – Palangoje. Pamenu, dirbau „Lietuvos“ viešbučio naktinėje programoje. Per savaitę turėdavome dvi poilsio dienas. Sekmadienį pirmu reisu į Palangą – šmaukšt, o antradienį šeštą vakaro – atgal.

– Ar Birutė su jumis kartais į gastroles išsirengia?

– Ne, ji jau tiek privažinėjo anais laikais! Kartu gastroliavome po visą Sovietų Sąjungą. Tokią sąlygą iškėlėme – arba kartu, arba nė vienas. Dabar ir gyvenimas sudėtingesnis – mama mano, namai, katė. Iš paskos juk nesivežiosi. Užsnigs, grįši namo, neįvažiuosi, teks čiupti kastuvus, keletą valandų įvažiavimą į kiemą kasti. Birutė ir nebenori, rūpesčiai namuose, o ir mūsų apsukos – nebe tos. 

Apie maistą

– Tikriausiai smagu, kai namie kas nors laukia? Ar grįždamas paskambinate žmonai: Birute, noriu sriubytės?

– Sriubytės aš noriu visada. Ir jos visada būna. Paskambinęs klausiu, ko yra šaldytuve? Kai išsiaiškinu, tada ir prašau, kad dar ką pagamintų.

– Eiti į turgų, parduotuvę, kieno darbas?

– Mano. Raštelis į kišenę, partitūra, kaip aš sakau, ir pirmyn. Esu išrankus pirkėjas, manęs taip lengvai neapsuksi.

Nemėgstu skųstis. Gyvenimas yra banguotas. Dabar nesiseka? Na, lukterėk, ateis geresni laikai, Dievas pamatys, kad tau bloga, pagelbės.

Apie atsargumą 

– Kovą planuojate didžiulį koncertą Kauno „Žalgirio“ arenoje. Ne per daug vietos jūsų žiūrovams?

– Na, koncertas ne vien mano. Scenoje pasirodysime kartu su Klaipėdos sportinių šokių ansambliu „Žuvėdra“. Tikrai bus gražu. 

– Ar būtumėte atsargesnis, jei pats rengtumėte koncertą? Ką sako jūsų verslininko gyslelė?

– Gal ir būčiau... Bet penkis tūkstančius žmonių tikrai turėtume surinkti. Pusė žiūrovų ateis dėl „Žuvėdros“, pusė – dėl manęs.

– Atsargumas – Ožiaragių bruožas?

– Nebūk optimistas – nenusivilsi. Betgi kartais avantiūrizmas nugali. Oi, yra jo pas mane, yra. Aš gal ilgai mąstau, bet kai apsisprendžiu, imu ir darau.

– Jūs dažnai vadinamas vienu geriausių pramogų pasaulio verslininkų. Atrodo, kad blogų laikų per jūsų karjerą nė būti nebuvę?

– Nemėgstu skųstis. Gyvenimas yra banguotas. Dabar nesiseka? Na, lukterėk, ateis geresni laikai, Dievas pamatys, kad tau bloga, pagelbės. Didelių krizių neturėjau, matyt, todėl pramogų pasaulio vandenyse iki šiol ir plaukioju. Jame esama tam tikrų nuostatų, yra tam tikri metų laikai, kai verta rengti koncertus ir kai neverta. Svarbi ir situacija koncertų salėse būtent tuo laiku ir tame mieste. Bet koks muzikos reiškinys su tavimi konkuruoja. Jei ir toj salėj kas vyksta, ir toj salėj, tai geriau gal palauk, stabtelėk.

Tiesą sakant, taisyklės metams bėgant kinta, absoliučių tiesų nėra. Svarbu pajusti, kada pačiam keistis.

Apie džentelmenus

– Tačiau garbės kodekso taisyklės visą gyvenimą išlieka tos pačios?

– Visos svarbiausios telpa į džentelmeno sąvoką. Manyčiau, kad jos aiškinti niekam nereikia.

– O aš manau, kad reikia...

– Padorumas, korektiškumas, žodžio laikymasis. Ir būtinai – humoro jausmas. Koks džentelmenas be humoro?

– Tikram džentelmenui dera pypkė arba cigaras. Padarot kada tokią nuodėmę? 

– Cigarą gal ir norėčiau surūkyti. Bet tai – procesas, kuriam reikia laiko. O jo – nėra.

– Nejau – tikrai? Ką darote tuomet, kai akimirką vis dėlto randate?

– Sofa yra kojoms ištiesti, televizorius, knyga prieš miegą, pagaliau – pasivaikščioti, paplaukioti jūroje. Beje, tai du dalykai, kuriuos atlieku be jokios prievartos. Ir fizinių pratimų nereikia, kuriuos kiti sukandę dantis daro.

Apie muziką

– Stasy, visi žino senąsias jūsų dainas ir šlagerius. Išduokite, ar yra naujų?

– Yra, bet apie jas nieko nepasakosiu. Išgirsite.

– Tekstus, kaip anais laikais, per naktį parašėte?

– Pasirodo, darbingesnis darausi pirmoje dienos pusėje. Tai anksčiau būdavau pelėda...

– Ir vis dėlto, jūsų koncertuose visada skamba „Vėl švieski man vėl“.  Juk turėtų nusibosti?

– Buvo toks laikas, kai tos dainos nedainuodavau. Bet kiekvienas dainininkas turi vieną ar keletą dainų-vizitinių kortelių. Įsivaizduokite Tomo Joneso koncertą be „Delilah“?!  Užtat ir dainuoji tas pačias, nes juk koncertas – publikai.

Kiekvienas atlikėjas stengiasi atnaujinti savo repertuarą, bet daryti tai reikia iš lėto, pamažu. Pateikti klausytojams po keletą naujų dainų, ne visas iškart. Būna dainų, kurios patinka pačiam, o publika jų nepriima. Ir atvirkščiai – kai galvoji, kad nieko gero nepadarei, o klausytojai ošia. Nes juk geros dainos formulės niekas dar neišrado. Aš irgi einu bandymų keliais. 

Šis straipsnis buvo spausdintas savaitraštyje „15min“, visą savaitraštį rasite čia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą