Sekite 15min Google
Tarptautinę IPMA festivalio ekspozicijos dalį kuravusi Wiktoria Michałkiewicz į Lietuvą žada sugrįžti ir pavasarį – festivalio programą pratęs paskaitų ir kūrybinių dirbtuvių ciklas, kuriame ji kalbės apie tvarią menininko karjerą ir galimybes didinti žinomumą tarptautinėje meno erdvėje.
Apie tai kuratorė gali pasakoti ilgai – ji yra konsultacijų agentūros „REZO“, besispecializuojančios talentų ugdymo, tarptautinių meno viešųjų ryšių ir bendradarbiavimo vizualiųjų menų srityje, įkūrėja. Dirbdama su įvairių šalių menininkais, W. Michałkiewicz padeda jiems pasiekti naujas auditorijas ir nuosekliai plėtoti savo kūrybinę veiklą už savo šalies ribų.
– Wiktoria, Jūsų darbas – padėti menininkams įsitvirtinti tarptautiniame meno pasaulyje. Kaip tai atrodo praktikoje?
– Padedu menininkams plėtoti karjerą ir prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios pasaulinės meno rinkos. Anksčiau meno pasaulis buvo kur kas labiau orientuotas į konkrečią šalį, o pati industrija veikė pagal aiškesnę ir lengviau nuspėjamą struktūrą. Skyrėsi ir būdai, kuriais buvo galima pasiekti menininkus bei susipažinti su jų kūryba.
Per savo karjerą meno lauke esu išbandžiusi įvairius vaidmenis – dirbau meno galerijose, taip pat kaip kuratorė ar komercijos agentė. Todėl šiandien man svarbu ne tik tai, kokiomis meno priemonėmis ar formomis menininkas kuria, bet pirmiausia – kokias temas jis nagrinėja savo kūryboje.
Todėl šiandien man svarbu ne tik tai, kokiomis meno priemonėmis ar formomis menininkas kuria, bet pirmiausia – kokias temas jis nagrinėja savo kūryboje.
Vieni menininkai puikiai geba kalbėti apie savo darbus, kiti turi talentą mokyti ir dalytis žiniomis. Atsižvelgiame į kiekvieno individualias stiprybes ir ieškome būdų užmegzti ryšius su auditorijomis bei meno institucijomis. Mūsų tikslas – sukurti menininką palaikančią profesionalų ir partnerių sistemą, kuri užtikrintų nuoseklų, ilgalaikį jo kūrybinės veiklos augimą.
– Minėjote, kad meno pasaulis keičiasi. Kokius svarbiausius pokyčius įžvelgiate?
– Šiandien meno pasaulis itin dinamiškas. Pavyzdžiui, socialiniai tinklai suteikia galimybę su menininkais susisiekti tiesiogiai, o ne kreiptiantis į juos atstovaujančias galerijas.
Vis dėlto galerijos ir toliau išlieka svarbios, atlieka reikšmingą vaidmenį vertinant ir apibrėžiant meninės kūrybos kokybę. Manau, ši funkcija viena ar kita forma išliks ir ateityje. Anksčiau buvo įprasta, kad viena galerija atstovauja menininką visame pasaulyje, tačiau šiandien sistema tapo gerokai lankstesnė. Vis daugiau reikšmės įgyja tinklaveika, dalijimasis kontaktais ir ištekliais. Šia prasme meno pasaulis tampa demokratiškesnis, tačiau kartu atsiranda ir naujų iššūkių.
– Ko gero, žinomumas nebūtinai užtikrina ilgalaikę menininko karjerą.
– Viena dažniausių klaidų – manyti, kad vien žinomumo pakanka. Vieną mėnesį gali būti tikra žvaigžde, o kitą – visiškai išnykti iš akiračio. Menininkams svarbu suprasti, kad vienas sėkmės momentas dar negarantuoja sėkmingos karjeros. Tai tik vienas pavykęs etapas, viena sėkmės akimirka, ir tiek.
Net ir pas pripažintus menininkus nauji projektai neateina savaime. Už kiekvienos galimybės slypi nuolatinės pastangos – reikia siūlyti idėjas, kalbėtis, megzti ryšius, bendradarbiauti, imtis iniciatyvos.
Be to, gana retai pasitaiko, kad menininkas nuolat rengtų parodas toje pačioje erdvėje – meno institucijos paprastai ieško naujų kūrėjų, o daugelis parodų suplanuojamos net keleriems metams į priekį. Todėl dar kuriant meno kūrinį verta pagalvoti, kaip jis galėtų sudominti auditoriją, kokioms institucijoms ar parodų erdvėms būtų aktualus. Toks požiūris leidžia projektui gyvuoti ir po pirmojo jo pristatymo. Daugeliu atvejų meninė idėja ir jos įgyvendinimo bei sklaidos strategija vystosi kartu.
– Kaip naujų galimybių ieškoti menininkams, kurie nėra pradedantieji kūrėjai – jau turi įdirbį ir žinomumą, tačiau nori plėsti savo auditoriją?
– Karjeros vidurį pasiekę menininkai paprastai jau būna sulaukę pripažinimo savo šalyje ar kiek platesniame regione. Todėl jų tikslas – perkelti šią sėkmę į naujas rinkas ir panašių rezultatų pasiekti kitur.
Su šiais menininkais dirbti man įdomiausia. Jie yra nuoseklūs, supranta meno rinkos veikimo principus ir jau turi tvirtą profesinį pagrindą. Bet net ir jiems viską tenka pradėti iš naujo, o pats procesas gali užtrukti ne vienerius metus.
Susidomėjimas menininku auga palaipsniui. Pavyzdžiui, kas nors pirmą kartą jo kūrybą pamato festivalyje. Vėliau gali atsirasti noras susipažinti su darbais išsamiau, surengti parodą, o galiausiai galbūt ir įsigyti kūrinį kolekcijai.
Visada sakau, kad naudinga žvelgti plačiau nei vien į menininko pasirinktą kūrybos formą ir daugiau dėmesio skirti jo nagrinėjamoms temoms. Pavyzdžiui, fotografas, kurio kūryboje atsispindi mokslinės ar architektūrinės temos, gali bendradarbiauti su mokslo ar architektūros muziejais. Tai atveria kelius pasiekti naujas auditorijas ir kurti gerokai tvaresnę karjerą.
– Kiek šiandien menininko tarptautinei karjerai svarbi geografija? Ar tam tikrų regionų kūrėjams vis dar sunkiau įsitvirtinti tarptautinėje meno rinkoje?
– Dalis menininkų studijuoja prestižiniuose meno universitetuose, kur turi galimybę tapti tarptautinės bendruomenės dalimi ir užmegzti profesinius ryšius. Šiandien su žmogumi bet kuriame pasaulio krašte galima pasikalbėti kad ir per „Zoom“.
Kita vertus, jau daugelį metų gyvenu ne savo gimtojoje Lenkijoje, todėl iš šalies galiu matyti, kaip kai kurie regionai vis dar lieka tarptautinio meno pasaulio paraštėse ir kiek daug pastangų reikia, kad jų kūrėjai taptų matomi. Pavyzdžiui, Afrikos ar Artimųjų Rytų menininkai vis dar laukia platesnio tarptautinės auditorijos dėmesio. Nors iniciatyvų šioje srityje netrūksta, dažnai stinga komunikacijos. Kartais kuratoriai paprasčiausiai nežino, kaip atrasti jiems aktualius menininkus.
Būtent čia svarbų vaidmenį gali atlikti meno institucijos ir įvairios paramos bei menininkų skatinimo programos. Jos padeda pristatyti kūrėjus, suteikia platesnį kontekstą apie jų vietą konkretaus regiono meno lauke ir palengvina galimybes kuratoriams atrasti jų darbus. Tai, kas vieno regiono gyventojams atrodo savaime suprantama ir pažįstama, kitur gali būti beveik nežinoma ar net suvokiama kaip egzotika.
Pastaruoju metu panašiai veikiame Vidurio ir Rytų Europoje. Matome ne tik tokių iniciatyvų poreikį, bet ir didelį kuratorių bei lankytojų susidomėjimą. Svarbu nepamiršti, kad šiame procese reikšmingi ne vien menininkų poreikiai. Kuratoriai taip pat yra kūrėjai, turintys savų kūrybinių interesų, tikslų ir ambicijų, į kuriuos būtina atsižvelgti.
Geras pavyzdys – Rumunijos fotografijos išteklių centrui sukurta programa „Meeting Point“, kurios tikslas buvo didinti Rumunijos fotografų žinomumą tarptautinėje erdvėje. Šiai veiklai buvo sukurta finansavimo sistema, o tarptautiniai ekspertai pakviesti peržiūrėti menininkų darbų aplankus, teikti įžvalgas ir padėti megzti profesinius ryšius. Įgyvendinant programą, Rumunijos fotografų parodos buvo surengtos Norvegijoje, Švedijoje ir kitose šalyse.
– O kaip Baltijos šalys? Ar mūsų regionas jau turi atpažįstamą identitetą tarptautiniame fotografijos pasaulyje, ar jį dar reikia suformuoti?
– Manau, regionas turi ir iššūkių, ir galimybių būtent todėl, kad čia dar yra tiek daug erdvės augti. Net ir gyvendami tame pačiame regione ne visada pakankamai gerai pažįstame vieni kitus. Žinoma, yra pavienių fotografų, kurie išsiskiria savo kūryba ir jau yra sulaukę tarptautinio pripažinimo. Tačiau vis dar trūksta bendro regiono identiteto, savotiško kultūrinio kodo, kuris mus jungtų ir kurį galėtume pristatyti pasauliui. Kas šias šalis sieja kultūriškai ir kaip šios bendrystės atsispindi fotografijoje?
Šią temą nagrinėjome Budapešte, Roberto Capos šiuolaikinės fotografijos centre, rengdamos parodą „European Kinship, Eastern European Perspective“, skirtą Lenkijos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai. Kartu su parodos kuratore Emese Mucsi ieškojome Rytų Europai būdingų bendrumų – nuo architektūros iki savito humoro jausmo. Tai dalykai, kuriuos šio regiono žmonės iš karto atpažįsta ir sieja su tam tikra istorine patirtimi. Tačiau žmogui iš kito pasaulio krašto šios asociacijos gali būti visiškai nesuprantamos.
Tarptautinei auditorijai reikia konteksto, istorinių nuorodų, padedančių suprasti kūrinius. Kai šis kontekstas suteikiamas, kūryba tampa gerokai įdomesnė ir prasmingesnė. Manau, turėtume aktyviau ieškoti sąsajų tarp savo šalių ir į regioną žvelgti kaip į visumą. Tikiu, kad per artimiausius kelerius metus galime sulaukti tikro tarptautinio susidomėjimo mūsų regionu proveržio.
– Kitais metais tęsite bendradarbiavimą su IPMA festivaliu ir vesite kūrybines dirbtuves Lietuvos menininkams. Remdamasi savo patirtimi, kaip manote, kam meno studijas baigę jauni kūrėjai būna mažiausiai pasiruošę žengdami į profesionalų meno pasaulį?
– Manau, vienas didžiausių meninio ugdymo trūkumų – per mažai dėmesio skiriama strateginiam mąstymui ir verslumo įgūdžiams. Visiškai natūralu, kad jauni menininkai šių gebėjimų dar neturi, tačiau būtent todėl taip svarbu juos ugdyti dar studijų metais. Daugelis absolventų paprasčiausiai nėra pasirengę žengti į profesionalų meno pasaulį ir susidurti su jo realijomis.
Kitas itin svarbus dalykas – kantrybė ir aiškus supratimas, kuria kryptimi nori judėti kaip menininkas.
Kitas itin svarbus dalykas – kantrybė ir aiškus supratimas, kuria kryptimi nori judėti kaip menininkas. Kartais kūrėjai nustemba supratę, kad galimybės neatsiranda savaime. Žinoma, pasitaiko istorijų apie netikėtą ir staigią sėkmę, tačiau tai veikiau išimtys nei taisyklė. Kiekvienas projektas reikalauja daugybės pastangų ir nuoseklaus darbo. Ilgainiui, įgijus daugiau patirties, kai kurie procesai gali tapti lengvesni, tačiau poreikis nuolat dirbti ir stengtis niekur nedingsta.
Festivalį organizuoja Kauno kolegija ir „Kūrybinis blokas“. Daugiau informacijos rasite čia.
