Kaip 15min sakė teatrologė, K.Smorigino talentas nėra palyginimas su niekuo.
„Jis turėjo išskirtinę Dievo duotą išvaizdą ir kūną. Be jokios abejonės, nepamirštamas ir jo balsas. Tiesa, prie šių tarsi išorinių elementų prisidėjo ir unikali dvasinė energija, temperamentas, aktyvumas. K.Smoriginas visuomet turėjo ir nuomonę teatre – galėjai jausti, kad vaidmuo nėra tik režisieriaus, bet ir jo kūrinys, jo traktuotė“, – pasakojo D.Šabasevičienė.
K.Smoriginas, anot D.Šabasevičienės, buvo „nepakeičiamas savo specifiškumu“.
„Taip niekas nesukurtų kaip jis. Namų darbus jis, akivaizdu, atlikdavo. Labai giliai suprasdavo personažo psichologinę kelionę. Buvo psichologinio teatro aktorius, puikiai išanalizuodavo medžiagą. Jo kuriamas personažas nuo pat pirmų akimirkų – ar scenoje, ar filme – leisdavo mums keliauti bendrąja kūrinio struktūra. Lengva žiūrėti, kai toks ryškus, talentingas aktorius. Ir būtent persikūnijimo talentas pavertė jį tokiu garsiu. Juk jį puikiai pažinojo visa Lietuva: nuo liaudies žmonių iki teatro profesionalų. K.Smoriginas buvo tautai reikalingas aktorius visomis prasmėmis“, – pasakojo teatrologė.
K.Smorigino išskirtinė ypatybė – jame pačiame, kaip žmoguje, esantys žmogiškieji liūdesio, melancholijos, filosofiniai elementai.
„Man regis, kad jame derėjo tarsi iš pažiūros skirtingi dalykai. Paprastai tokiame kūne turėjo būti stiprus, ryškus, agresyvus personažas, bet jis sukūrė ir labai daug jautrių vaidmenų. Vienas įsimintiniausių jo sukurtų personažų – „Jis“ Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Kvadratas“, kuris Jaunimo teatre pasirodė 1980 metais“, – dalijosi D.Šabasevičienė.
„Kvadratas“ – ko gero, didžiausią perversmą Lietuvos teatre sukūręs spektaklis. Tai buvo pirmasis E.Nekrošiaus darbas, pasiekęs užsienio auditorijas. Spektaklis apkeliavo daugybę šalių, pelnė apdovanojimų ir išgarsino ne tik režisierių, bet ir Jaunimo teatrą. K.Smoriginas – integrali šio spektaklio dalis.
„Manau, kad „Kvadratas“ į meno istoriją turėjo įeiti kaip šedevras, o K.Smoriginas kartu su scenos partnere Dalia Overaite sukūrė ekspresionistinį, kubistinį kūrinį“, – teigė D.Šabasevičienė.
K.Smoriginas – teatrui gimęs žmogus, pabrėžia teatrologė. O jo pagrindiniai „scenos namai“ – Valstybinis jaunimo teatras, kuriame šis unikalus aktorius dirbo su įvairiausiais režisieriais, bet intensyviausiai – su Dalia Tamulevičiūte ir Eimuntu Nekrošiumi. 1975–1999 m. K.Smoriginas vaidino šiame teatre, ir nuo 2004 m. režisavo.
„Po Konservatorijos būtent D.Tamulevičiūtė K.Smorigino kursą pasikvietė į Jaunimo teatrą. Laimingas visas kursas – jei aktoriai, kurie kartu mokėsi, gali toliau vaidinti kartu, tai jie iškart „iššauna“, nes per studijų laikus būna pajautę vienas kitą. Jie vienas kitą pažįsta, todėl gali kurti sudėtingus vaidmenis. K.Smoriginas pakliuvo į profesionalų teatrą, o E.Nekrošiui grįžus iš Maskvos, jie pradėjo daug dirbti kartu“, – pasakojo D.Šabasevičienė.
Anot teatrologės, E.Nekrošius mėgo ryškius aktorius, o K.Smorigino buvimas teatre yra neatskiriamas nuo dviejų režisierių – E.Nekrošiaus ir D.Tamulevičiūtės: „Kai kalbame apie K.Smoriginą, kalbame apie tą teatro epochą, ano teatro kultūrą, kuri buvo absoliučiai išskirtinė.“
„Kostas galiausiai tapo vienu pagrindinių E.Nekrošiaus aktorių. Didieji vaidmenys yra sukurti kartu su juo. Pradedant Kęstučio Antanėlio ir Sigito Gedos „Meile ir mirtimi Veronoje“, kuriame jis atliko Romeo vaidmenį (1982 m.), ir baigiant Nikojalaus Gogolio „Nosimi“, kuriame jis ir vaidino Nosį (1991 m.)“, – pasakojo D.Šabasevičienė.
Vienas įsimintiniausių spektaklių teatrologei – D.Tamulevičiūtės „Rožės pražydėjimas tamsoj“ (pagal Romualdą Granauską), Jaunimo teatre pradėtas rodyti 1978 m. Jame K.Smoriginas atliko Zakristijono ir Vincento vaidmenis.
„Šį spektaklį rodydavo prieš pat Naujuosius metus, gruodžio 31-ąją dieną. Tai buvo laikas, kai visuomenė pjausdydavo mišrainytes, pasirengusi gerti ir uliavoti. Buvo nykus sovietmetis. Bet atsimenu šį kupiną liūdesio spektaklį. Jaunimo teatras kvietė į spektaklį susikaupimui. Juk viešai šv.Kūčios ir Kalėdos nebuvo švenčiamos, nebent namuose. Ir staiga – teatras kviečia susikaupimui. Buvo nuostabu. Atsimenu puikiai K.Smorigino vaidmenis šiame spektaklyje. Režisieriai jo nenaudojo tik dėl ryškios išvaizdos, jis buvo skirtas liūdesiui“, – teigė D.Šabasevičienė.
Teatrologė pabrėžia K.Smorigino svarbą ne tik teatro bendruomenei, bet ir plačiajai publikai.
„Labiausiai galima išskirti paties K.Smorigino režisuotą „Urvinį žmogų“. Buvo net kelios šio spektaklio versijos. Kalbant apie jo nuostabų balsą, manyčiau, kad šalia Vytauto Kernagio K.Smoriginas buvo vienas svarbiausių dainuojamosios poezijos balsų. Savotiškas V.Kernagio antrininkas“, – teigė D.Šabasevičienė.
Poetas Rimvydas Stankevičius: baigėsi epocha
Poetas Rimvydas Stankevičius, pagal kurio eilėraščius K.Smoriginas sukūrė ne vieną dainą, sako, kad su šio Artisto mirtimi baigėsi epocha.
„Kažkurioje serijoje žūsta pagrindinis herojus. Toks ryškus, toks mylimas, kad dar kelias serijas publika žiūri netikėdama, tebesaugodama nelogišką, šio pasaulio dėsniams nepavaldžią viltį, kad tai dar ne pabaiga – kad kažkokiu stebuklingu būdu herojus dar atsigaus. Ne todėl, kad siužetas paliktų galimybę tokiai vilčiai, bet todėl, kad antraip tęsti filmo peržiūrą nebelieka motyvo, nebelieka prasmės“, – 15min pasakojo R.Stankevičius.
Poetas dalijosi, kad K.Smorigino mirtis – didžiulis praradimas ir „neužlopomas plyšys“.
„Toks herojus – visada pagrindinis – man ir yra aktorius, dainų kūrėjas, Artistas pačia didžiausiąja šio žodžio prasme – Kostas Smoriginas. Jis mirė – ir atrodo, kad baigėsi epocha, jis mirė – ir išnyko kaži koks centras, aplink kurį sukosi planetos bei asteroidai – danguje atsivėrė neužlopomas plyšys, pro kurį ims pašėlusiai snigti rafinuoto cukraus gabalėliais“, – sakė R.Stankevičius.
