Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 liepos 26d. 18:55

Tomo Venclovos mamai Elžbietai Račkauskaitei – 110

Tomas Venclova
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr. / Tomas Venclova
Penktadienį profesorius ir poetas Tomas Venclova sukvietė į poezijos vakarą, skirtą jo mamos Elžbietos Račkauskaitės jubiliejui paminėti.

„Ji buvo iš labai tvirtos Račkauskų giminės“

Vakaro metu T.Venclova dalijosi savo mamos gyvenimo istorija:

„Mamai jau 110 metų. Ji gyveno 95-erius, o nuo jos mirties dar tik 15 metų praėjo. Mama buvo iš labai tvirtos Račkauskų giminės, kurioje visi gyveno po 102-ejus ir daugiau, o kartais po 120 metų.

Vyriausiasis šios giminės atstovas, kurį galiu atsekti, buvo gimęs dar anoj Nepriklausomoj Lietuvoj – dar prieš Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimus. Jo sūnus, kuris taip pat gyveno daug metų, dalyvavo 1831 metų sukilime.

Su anūku buvo dar kitokia istorija. Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, jam buvo 102 metai. Tuo metu Vokietijos kaizerio kariuomenė įsiveržė į Žemaitiją, tad jis nusprendė pasitraukti. Turėjęs vieną vienintelį brangų daiktą – kailinius – jis juos užsimetė ant pečių ir pradėjo bėgti Rygos link. Bėgo apie 20 km. Kadangi buvo rugpjūčio mėnuo, jis sukaito, atsigulė į griovį ir pasimirė. Jam buvo 102 metai. Štai tokia buvo giminė.“

Pasak T.Venclovos, jo mama iki pat 95-erių išsaugojo visiškai sveiką sąmonę. „Tie, kurie ją matė, gali paliudyti, – pasakojo jis. – Ir, ačiū Dievui, ji ramiai, pati to nepastebėjusi, atidavė Dievui sielą.“

E.Račkauskaitė gimė tai pačiais, t. y. 1911, metais, kaip ir Czesławas Miłoszas, teigė T.Venclova. „C.Miłoszas buvo pora mėnesių vyresnis, mirė truputį anksčiau, bet taip pat ilgai gyveno – vadino save „žemaičių lokiu“, – pasakojo jis.

Iš kur ji buvo kilusi?

„Mamos kilmė yra panaši, kaip ir Miłoszų – lenkų ir lietuvių, sakyčiau, nuskurdusių bajorų, – teigė T.Venclova. – Namuose Račkauskai kalbėjo lenkiškai, bet jų vaikai mokėjo lietuvių kalbą.“

T.Venclova prisiminė ir savo senelį Merkelį Račkauską, kilusį iš Šiaudinės kaimo, netoli Mažeikių. Šiame kaime jis dirbo gimnazijos, kuri buvo pavadinta jo vardu, direktoriumi.

Kaip teigė poetas, M.Račkausko tėvas buvo Šiaudinės miestelio vargonininkas. „Merkelis ir pats galėjo vargonauti. [Vėliau gyvenime] nuėjęs į Kauno katedrą, kurioje grojo jo bičiulis, gaudavo leidimą čia pagroti. Atsimenu, kad dalyvaudavom ir pasiklausydavom.“

Taigi, M.Račkauskas vedė bajoraitę Heleną Latinską, kurios mama buvo ukrainietė, o tėvas lenkas. „Užaugo ji Ukrainoje“, – pasakojo T.Venclova.

„M.Račkauskas baigė Odesos universitetą ir šiame mieste vedė. Ši santuoka atnešė tris vaikus. Vienas jų – berniukas Vytautas, tapęs žymiu fotografu. Antroji gimė mano mama, o vėliau jos sesuo Marija, tapusi gana žymia dailininke“, – pasakojo jis.

„Mama gimė netoli Odesos esančiame miestelyje Bolhrade. Po revoliucijos jis atiteko rumunams. Paskui Stalinas, tuo pačiu metu okupavęs Baltijos šalis, užėmė ir Besarabiją, Rumunijos dalį, kurioje yra Bolhrado miestelis. Šiuo metu jis priklauso Ukrainai“, – teigė T.Venclova.

Poetas teigė, kad prieš keliolika metų ten buvo nuvykęs:

„Mačiau ir gražią, didelę, neblogai išsilaikiusią caro laikų gimnaziją, kurioje senelis tuo metu dėstė. Čia taip pat veikė nedidelis muziejus, kuriam padovanojau senelio knygą.“

Venclovų namų-muziejaus nuotr./ LIMIS archyvo nuotr./Merkelis Račkauskas Šiaudinės dvarelyje, XX a. antroji pusė
Venclovų namų-muziejaus nuotr./ LIMIS archyvo nuotr./Merkelis Račkauskas Šiaudinės dvarelyje, XX a. antroji pusė

Po revoliucijos senelis pasitraukė

T.Venclova dar kartą priminė ano meto istorinį kontekstą – 1917 m. Rusijos imperijoje vykusią revoliuciją, pilietinį karą, besikeičiantį politinį žemėlapį (atsiskyrė Ukraina, kurią vėl užėmė bolševikai, o Besarabija, dėl kurios vyko kovos, buvo užimta Rumunijos).

Tuo metu M.Račkauskas, T.Venclovos senelis, priėmė Lietuvos pilietybę ir kartu su šeima traukiniais atvyko į Lietuvą:

„Kelionė su mažais vaikais truko kelias savaites, sąlygos buvo gana pavojingos. Kas skaitė Isaako Babelio apsakymus, gali įsivaizduoti, kokia tai buvo kelionė... Bet jie atvyko, pateko į Mažeikius.“

„Mama įstojo į Kauno universitetą, kuriame bendravo su Juozu Tumu-Vaižgantu, Vincu Krėve, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Dvejus metus studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas, tačiau universiteto nebaigė“, – pasakojo T.Venclova.

Venclovų namų-muziejaus nuotr./ LIMIS archyvo nuotr./Grupinė fotografija iš kairės: Marija Cvirkienė, Merkelis Račkauskas kinų literatūrologas Ge Baociuan, Tomas Venclova, Eliza Venclovienė, Karolis Vairas-Račkauskas, 1955 gegužės 27 d.
Venclovų namų-muziejaus nuotr./ LIMIS archyvo nuotr./Grupinė fotografija iš kairės: Marija Cvirkienė, Merkelis Račkauskas kinų literatūrologas Ge Baociuan, Tomas Venclova, Eliza Venclovienė, Karolis Vairas-Račkauskas, 1955 gegužės 27 d.

E.Račkauskaitė – viena pirmųjų Kauno gražuolių

„Sūnui gal nepatogu sakyti, bet mama buvo viena pirmųjų Kauno gražuolių“, – sakė T.Venclova.

Anot jo, jau emigracijoje jis sutiko vieną poezijos klasikų Alfonsą Nyką-Niliūną, kuris E.Račkauskaitę buvo įsimylėjęs:

„Jis tuojau manęs paklausė, ar gyva mano mama. Atsakiau, kad taip. Dieve, kaip aš buvau ją įsimylėjęs. Žiūrėjau iš tolo, nedrįsau net prieiti, nes aiškiai supratau, kad ne man, kaimo berneliui, tokia profesoraitė, pasakė jis man.“

T.Venclova savo mamą apibūdino kaip maištingo charakterio. Ji taip pat labai domėjosi literatūra, „o slaptai nuo tėvų skaitė kairįjį žurnalą „Trečias frontas“, kurį šiandien daugelis niekina.

„Ten buvo visokių drastiškų scenų, nelabai gražių žodžių, kas jaunoms mergaitėms buvo įdomu, – pasakojo poetas. – Taip pat mama pasakojo, kaip ji specialiai su keliomis draugėmis praėjo Kaune Nemuno gatve, viešnamių rajone. Sakoma, kad padorios merginos ten neturėjo pasirodyti. Bet jai buvo įdomu pamatyti tas damas languose, o kartais tarpduriuose.“

Asmeninio archyvo nuotr./ 15min nuotr./Elizos Račkauskaitės-Venclovienės nuotrauka, fotografuojanti save
Asmeninio archyvo nuotr./ 15min nuotr./Elizos Račkauskaitės-Venclovienės nuotrauka, fotografuojanti save

E.Račkauskaitė taip pat buvo gera stalo tenisininkė:

„Sykį žaidimo metu ja susidomėjo mano tėvas, priėjo ir ėmė burti iš delno (apie tai jis pats rašo). Tiesa, jai daug kas būrė iš delno – buvo įdomi mergaitė ir įdomus delnas.“

Čia juokaudamas T.Venclova prisiminė Juozapą Albiną Herbačiauską – rašytoją, mistiką, bohemišką ano meto anglų literatūros dėstytoją:

„Jo dėstymas daugiausia reiškėsi tuo, kad jis uždegdavo žvakę ir studentėms burdavo iš delno. Taip pat ir mano mamai. J.A.Herbačiauskas jai pasakė: jūs mirsite Ispanijos vienuolyne. Mama iki gyvenimo galo sakė, kad tai vis dar gali įvykti.“

Poeto pasakojimu, E.Račkauskaitei asistavo dešimtys vaikinų: „Vienas jų – lakūnas, tačiau jis vėliau vedė kitą moterį ir po kiek laiko žuvo Prancūzijoje kovodamas prieš nacius. Po jo mirties ši moteris ištekėjo už žymaus semiotiko Algirdo Juliaus Greimo.“

Buvo ir dar vienas istorikas Povilas Štuolpis, rašęs „Naujoje Romuvoje“: „Jam mama jautė švelnius jausmus, tačiau viskas sugriuvo. Emigracijoje Čikagoje pokalbio su vietiniais lietuviais metu jis prie manęs priėjo. Lygiai kaip A.Nyka-Niliūnas nustebo, kad mama tebėra sveika, ir prašė jai perduoti linkėjimus, ką aš ir padariau.“

Venclovų namų-muziejaus nuotr./ LIMIS archyvo nuotr./Elizos Račkauskaitės-Venclovienės nuotrauka, fotografuojanti save
Venclovų namų-muziejaus nuotr./ LIMIS archyvo nuotr./Elizos Račkauskaitės-Venclovienės nuotrauka, fotografuojanti save

Skandalingos Venclovų vestuvės

„Visus nukonkuravo Antanas Venclova, kuris tuo metu buvo dendis. Be to, kairysis, neįprastų pažiūrų, kas šiais laikais turbūt atitiktų kokį panką arba hipį. Tiesiog tada truputį buvo kita mada – tada kaip tik reikėjo būti anglišku džentelmenu. O tėvas iš paskutiniųjų stengėsi taip atrodyti“, – dalijosi A.Venclovos sūnus T.Venclova.

Elžbietos Teresės Račkauskaitės nuotr./ Venclovų namų-muziejaus nuotr./ LIMIS archyvo nuotr./Elžbieta Teresė Račkauskaitė ir Antanas Venclova, XX a. ketvirtasis dešimtmetis
Elžbietos Teresės Račkauskaitės nuotr./ Venclovų namų-muziejaus nuotr./ LIMIS archyvo nuotr./Elžbieta Teresė Račkauskaitė ir Antanas Venclova, XX a. ketvirtasis dešimtmetis

A.Venclova pasipiršo E.Račkauskaitei su sąlyga, kad vedybos negalės vykti bažnyčioje, pažymėjo poetas:

„Mama buvo išauklėta katalikiškoje šeimoje, lankė bažnyčią ir jai tai buvo gana esminio pasirinkimo dalykas. Be to, Lietuvoje kitaip nebuvo galima tuoktis – civilinė santuoka dar nebuvo įteisinta.“

Vienintelė vieta, kurioje buvo galima susituokti ne bažnyčioje, buvo Klaipėda:

„Tėvas mamą įkalbėjo, ji pasiryžo. Taigi nuvykę į Smalininkus, pirmąjį kaimelį už Klaipėdos krašto ribos, ten ir susituokė. Tai suteikė visas pilietines teises, tačiau sukėlė skandalą. M.Račkauskas, mamos tėvas, dėstė filosofijos-teologijos fakultete, o štai dukra išteka už bolševiko ir dar taip gėdingai, t. y. be bažnyčios.“

„Antroji dukra taip pat ištekėjo už bolševiko – Petro Cvirkos. Bet M.Račkauskas pasikvietė P.Cvirką pas save į kabinetą pokalbėti ir pasakė, kad nebepakels antro tokio skandalo“, – sakė T.Venclova.

Kitą tokį skandalingą atvejį sukėlė V.Mykolaitis-Putinas, kuris vedė būdamas kunigas ir turėjo atsisakyti dvasininko kelio, pridūrė jis.

Elžbietos Teresės Račkauskaitės nuotr./ Venclovų namų-muziejaus nuotr./ LIMIS archyvo nuotr./Iš Venclovų albumo. Antanas Venclova ir Elžbieta Račkauskaitė
Elžbietos Teresės Račkauskaitės nuotr./ Venclovų namų-muziejaus nuotr./ LIMIS archyvo nuotr./Iš Venclovų albumo. Antanas Venclova ir Elžbieta Račkauskaitė

Neseniai buvo Klaipėdoje

Vėliau A.Venclova ir E.Račkauskaitė persikraustė į Klaipėdą, kurioje gimė T.Venclova.

Poetas neseniai apsilankė bute, kuriame gyveno tik gimęs:

„Labai maloni šeima mus priėmė, bibliotekoje parodė tėvo knygą, o aš padovanojau savo. Turėjome galimybę pasikalbėti, pafilmuoti butą. Jis neblogai suremontuotas, išliko ir mansarda.“

Poetas teigė, kad mama iš tų laikų jam papasakojo tik vieną istoriją, kada jos su drauge, žinoma aktore, Prano Morkaus mama Galina Jackevičiūte, vežė savo vaikus į miškelį:

„Jos kalbėdavosi lietuviškai, o Klaipėda tuo metu buvo pilna hitlerjungendo – agresyviai nusiteikusių vokiečių jaunuolių, kurie į vežimėlius vaikams į akis pripylė smėlio.“

Gyvenimas Kaune

Pirmosios SSRS okupacijos metu šeima persikraustė į Kauną:

„Tėvas tapo švietimo ministru (tuo metu šias pareigas ėjo komisaras). Tad pasikeitė visuomeninė padėtis. Iš tikrųjų, jis buvo eilinis mokytojas, kuris dėl vieno savo eilėraščio buvo išmestas iš mokyklos. O dabar jis tapo figūra.“

Tokių pokyčių atsitiko nemažai. Antai ministru pirmininku tapo V.Krėvė:

„Visi jį laiko klasiku ir patriotu, o iš tiesų jis buvo kolaboracinės Vyriausybės ministras pirmininkas. O tėvas buvo jo pavaldinys.“

Tuo metu prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o A.Venclova ir P.Cvirka atsidūrė anapus fronto (Maskvoje) ir praleido ten trejus metus, o vaikai „liko mamai ant rankų“:

„Šiame chaose tėvas mus tarsi pametė, o motinos sesuo M.Račkauskaitė-Cvirkienė taip pat pametė savo sūnų Andrių, kuriam dar tebuvo vieneri. Man tuo metu buvo treji.“

E.Račkauskaitės areštas

Vieną kartą E.Račkauskaitė nebegrįžo namo. Ją, pasak T.Venclovos, areštavo ir uždarė į Lukiškių kalėjimą. Tiesa, tuo metu valdžią į rankas perėmė Lietuvos laikinoji Vyriausybė.

„Andrius liko pas senelę Aukštojoje Fredoje, o aš likau pas senelės bičiulę“, – pasakojo jis.

„Paskui mamą nuvedė pas tardytoją, kuris ir prie Smetonos, ir prie bolševikų dirbo tą patį darbą. Užsirašęs asmeninius duomenis, jis paklausė, ar ji žydė. Mama atsakė neigiamai. Bet jūsų tėvo vardas Melchioras (Merkelis), klausė jos tardytojas. Mama, atsakė, kad Melchioras yra katalikiškas, vieno iš trijų karalių vardas. Bet jūsų vyras komunistas, o visi komunistai yra vedę žydes, atsakė jis, – pasakojo T.Venclova. – Mama išbuvo kameroje kelis mėnesius, valė išvietes, bet blogiausia, kad ji nieko nežinojo nei apie vyrą, nei apie sūnų.“

Vėliau Vyriausybės veiklą perėmė vokiečiai ir pradėjo aiškintis, kas sėdi kalėjime, tad ją paleido.

„Be to, nuo to laiko Lietuvoje paplito mitas, kad mano motina žydė, o aš pusžydis. Ir kaip tik dėl to esu kažkoks neaiškus, nepatriotiškas, žydų ir lietuvių konflikte palaikau veikiau žydų pusę. Nors ginčas vyksta ne tarp žydų ir lietuvių, o žydų ir nesąžiningų lietuvių“, – pasakojo T.Venclova.

T.Venclovai pasitraukus į Vakarus, „jo mama laikėsi idealiai“

Susirgus T.Venclovos tėvui, E.Račkauskaitė jį slaugė 20 metų:

„Tėvas buvo sunkus ligonis, širdininkas. Apie jį dažnai pasakodavo, kad miesto gatvėmis jis vaikšto labai lėtai, pasipūtęs. Iš tiesų, jis tą darė dėl savo sveikatos problemų.“

Tėvui mirus, T.Venclova emigravo į JAV. „Mamai atsirado naujų rūpesčių, bet ji laikėsi idealiai“, – pažymėjo jis.

„Į namus buvo užėjęs kažkoks saugumo veikėjas. Tačiau ji visus mokėjo atstumti. Taip pat jai skambino ir Eduardas Mieželaitis, kuris prašė pasikalbėti apie sūnų. O ji atsakė, kad nėra apie ką kalbėtis“, – tęsė jis.

„Iš kalėjimo, kuriame grėsė sušaudymas, ji grįžo tik su viena žila sruoga. Tiesa, daugelis sakė, kad ji jai tiko „prie veido“. Mama nenorėjo jos nusidažyti. O po mano išvažiavimo ji pražilo galutinai, bet laikėsi, Prano Morkaus žodžiais, tarsi romėnų matrona.“

E.Račkauskaitė taip pat sulaukdavo anoniminių skambučių, kuriuose ją keikdavo kaip „išdaviko motiną“. Pasak T.Venclovos, nacių okupacijos laikais ji sulaukdavo panašių skambučių apie tėvą.

„Mama ne kartą melancholiškai šypsodamasi sakė: man atrodo, kad skambina tie patys žmonės. Kas, deja, tipiška mūsų lietuviškai publikai“, – prisiminė T.Venclova.

Pirmąjį kartą po emigracijos T.Venclova savo mamą išvydo 1988 metais:

„Aš į Lietuvą dėl viso pikto nevažiavau. Matote, Josifas Brodskis, truputį panašaus į mano likimą žmogus, yra pasakęs, kad jeigu šis atvažiuotų į Peterburgą, tai Ermitažo fasadas atitrūktų nuo pastato ir nubėgtų į saugumą pranešti, kad šis niekšas atvyko. Aš galėčiau tą patį pasakyti apie Katedros koloną. Todėl konspiratyviai susitarėme susitikti Maskvoje.“

T.Venclovos teigimu, niekas jo nepastebėjo. „Žmogus yra linkęs turėti tokią didybės maniją, kad šis esąs toks didžiulis, kad sovietinis saugumas neturi kitų darbų, t. y. tik mane persekioti. Aš tuo nesirgau ir maniau, kad saugumas turi rimtesnių už mane variantų, o ypač Maskvoje, kurioje buvo gausu Vakarų žurnalistų, diplomatų ir t. t.“

Vėliau rašytojas grįžo į Lietuvą ir dažnai matėsi su mama. Sukūręs akademinę karjerą JAV, jis iki gyvenimo galo ją rėmė.

Kas buvo E.Račkauskaitės amžininkai?

T.Venclova pasakojo, kad jos „amžininkų faktiškai nėra“: „Vienintelis Algimantas Baltakis gerai ją atsimena, bet jis nebeišeina iš namų.“

E.Račkauskaitė taip pat pažinojo Salomėją Nėrį:

„Ne kas kitas, o mama prieš mirtį S.Nėriai atnešė į ligoninę jos paskutinę knygą „Lakštingala negali nečiulbėti“. Dabar kuriamas mitas, kad poetė, pamačiusi šią knygą, ištarė, ką jie padarė? Kiek žinau, tai yra visiškas mitas. Mama nieko panašaus iš jos negirdėjo.“

Auditorijoje buvusiam istorikui Antanui Terleckui pasiteiravus, kas vėlyvuoju sovietmečiu buvo jos draugai, T.Venclova atsakė:

„Daugiausia tai buvo moterys. Mama bičiuliavosi su Monika Mironaite, Lile Binkyte-Mozūriūniene. Pastaroji dažnai šiame bute lankydavosi. Netgi tikėjausi, kad ji dar gyva ir kaip amžininkė dalyvaus šiame vakare, bet mirė prieš trejus metus.

Kai dar išeidavo iš buto, ji susitikdavo kalbininką Kazį Ulvydą ir mielai su juo pasikalbėdavo. Bendravo ir su sovietinių laikų filosofu Eugenijumi Meškausku.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

58:09
00:32
06:29

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°