Į Kanadą vyras emigravo devyniasdešimtaisiais, ten įkūrė savo galeriją „Kodiak Gallery“, kuri savo įvairiapusiškais ir kūrybiškais fotografijos, dailės ir ypač naujųjų medijų projektais pelnė tarptautinį pripažinimą. Su G. Talas kalbėjausi lietuviškai – jei ne kartkartėmis įsipinantys specifiniai terminai anglų kalba, būčiau net nepagalvojusi, kad vyras jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena svetur.
– Kokį Vilnių atsimenate iš jaunystės – ar labai skiriasi nuo to, į kurį grįžtate dabar?
– Skiriasi, pirmiausia – vizualiai. Gyvenau tame name, kuriame dabar yra viešbutis „Artis“. Tais laikais tas namas buvo apgriuvęs, aštuntojo dešimtmečio viduryje jį uždarė kaip nebetinkamą gyventi. Juokinga pagalvoti, kad pernakvoti mano miegamajame dabar kainuoja kokius du šimtus eurų.
– O kuo pasikeitė Vilniaus žmonės?
 |
| Grigorijaus Talo nuotr./Grigorijaus Talo fotografija |
– Pirmą viešnagės dieną mano žmona pasakė, kad čia ne mūsų Vilnius, o kažkoks svetimas miestas, nes gatvėse nematome nė vieno pažįstamo veido. O paskui gatvėje pradėjome sutikti senus draugus. Dauguma mūsų amžiaus žmonių išsibarstę po pasaulį, bet vienas kitas grįžo. Normalu, kad žmonės keičiasi, kraustosi, išvažiuoja – Toronte, kur mes gyvename, vietinių yra apie 40 procentų, o visi kiti – atvykėliai, kalba kitomis kalbomis. Žmonės kraustosi kas 6-7 metus, nedaug kas perka būstą ir apsistoja vienoje vietoje. Visi ieško geresnio darbo ir geresnio gyvenimo.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija? Augote apsuptas meniškos aplinkos?
– Mano tėvas buvo batų modeliuotojas, paišė ir gamino pavyzdžius, turėjo nedideles dirbtuves Žvėryne. Taip pat jis buvo labai geras kaligrafas – šitą talentą paveldėjau ne aš, o mano sesuo. O fotografija mano gyvenime atsirado gana paprastai – turėjome kaimyną siuvėją, kuris ja labai domėjosi. Jis fotografuodavo žmones, ir kai man buvo vienuolika metų, pradėjau padėti jam. Vėliau susidomėjo ir mano tėvas – namuose atsirado geras fotoaparatas ir aš labai užsikabinau. Oficialiai fotografijos mokslai neegzistavo, galima buvo nebent eiti į proftechninę mokyklą ir mokytis daryti paso nuotraukas. Šiaip visi fotografai menininkai buvo savamoksliai.
– O muzika? Kiek politikos buvo jūsų susidomėjime džiazu?
– Vilniaus gatvėje buvo „Jaunimo svetainė“, kuri tapo intelektualiniu centru – ten rinkosi ir muzikantai, ir poetai, ir dailininkai, o aš juk gyvenau visai šalia. Toje kavinėje būdavo labai geri instrumentai ir mes kiekvieną dieną ten grodavome. Taip susipažinome su Ganelinu – kartu toje kavinėje ir užaugome. Labai bendravome su užsieniečiais – kiekvieną kartą, kai į Vilnių atvažiuodavo kokia nors grupė, kartu grodavome visą naktį. Mūsų džiazas buvo gryna politika – vien grodamas jau buvai politiškas. O mus dar pradėjo kviesti koncertams, į kuriuos važiuodavome be jokio valdžios pritarimo.
 |
| Grigorijaus Talo nuotr./Grigorijaus Talo fotografija |
– Tuo pačiu metu derinote muziką ir fotografiją?
– Pirmasis mano kaip fotografo darbas buvo „Vaizdo spaustuvėje“, ten dirbdavau dienos metu, o vakarais grodavau. Vėliau įsidarbinau Lietuvos CK leidykloje, ir techninė fotografija, kuria ten užsiėmiau, buvo geriausias universitetas – meno niekas neišmokys, o techninius dalykus išmokti reikia. Ten susipažinau su Vitu Luckumi, kuris man davė labai daug kūrybinės informacijos. Jis turėjo labai daug knygų ir buvo nuostabus pašnekovas, supažindinęs mane su meninės fotografijos pagrindais, kurių iš knygų išmokti nebuvo kaip.
Jis mane įdarbino ir Technikos ir estetikos institute, kur dirbau jau kaip studijos fotografas. Gavau savo atskirą dirbtuvėlę ir krūvą medžiagų – išdirbau ten septynerius metus. Tuo metu pradėjau bendradarbiauti ir su Filharmonija, kur fotografuodavau muzikantus, ir su plokštelių studijomis – buvo išleista daugiau nei 50 plokštelių su mano nuotraukomis ant viršelio, tarp jų ir pirmosios Kernagio plokštelės. Visa pirmoji Jaunimo teatro trupė taip pat buvo mano klientai.
 |
| Grigorijaus Talo nuotr./Grigorijaus Talo fotografija |
– O kaip brėžiate sau ribą tarp meno ir komercijos?
– Fotomenininkas negali užsiiminėti vien tik menu – mano nusistatymas buvo toks, kad privalau būti geras komercinis fotografas, bet kiekviena nuotrauka turi būti kuo arčiau meno. Iki šiol mano filosofija šiuo klausimu nepasikeitė.
Aš labai eklektiškas ir neturiu programinių savo fotografijos tikslų. Labiausiai mėgstu, matyt, gatvės fotografiją – tikiu, kad tai yra tikrasis menas. Dauguma geriausių pasaulio fotografų užsiiminėjo gatvės fotografija.
– Lietuvoje gana gajus neorganizuoto ir neracionalaus menininko stereotipas, bet štai jūs esate ir galerijos savininkas.
– Mano galerija yra Distillery District prekybos rajone, Toronte. Ten šalia kavinių, rūbų ir buities prekių parduodamas ir menas. Galerijoje, kurią šiuo metu turiu, iš pradžių tiesiog dirbau. Nusipirkau jos pusę, o vėliau – ir visą. Galerijoje mes ir rėminame, ir menininkams pardavinėjame priemones, ir eksponuojame bei parduodame darbus. Dabar maždaug trečdalį galerijos užima vien tik mano fotografijos, kurias nuolat keičiu. Iš tiesų tai nėra galerija – Lietuvoje šitas terminas suprantamas labai siaurai, galerija čia yra patalpa, kurioje steriliai ant sienos kabo kokie dešimt darbų. Aš iš tiesų turiu ne galeriją, o gero meno parduotuvę – darbai ten sukrauti vieni ant kitų, nėra kvadratinio centimetro, kuris būtų tuščias. Žmonės grįžta po kelių mėnesių ar net metų ir sako – atsimeni, turėjai tokį paveikslą? Aš tuomet surandu jį lentynose, duodu žmonėms dienai ar dviem pabandyti, jei jiems tinka ir patinka, perka, jei ne – grąžina.
– O perka daug? Lietuvoje neretai dūsaujama dėl smukusios meno rinkos.
– Pastaruosius 2-3 metus menas yra paskutinis dalykas, kuriam žmonės nori leisti pinigus, ir taip yra visur. Menininkas turi prisitaikyti prie rinkos arba jam reikės susirasti paprastą dieninį darbą – ir Vilniuje, ir Toronte ta pati situacija.
– Bet vis tiek tarp Lietuvos ir Kanados meno rinkos turbūt yra kažkokių esminių skirtumų?
– Galbūt Lietuvoje lengviau. Už Atlanto konkurencija labai didelė ir neaiški – ten yra visas pasaulis. Visur yra gerų menininkų ir visi jie važiuoja ten, visi siekia karjeros Niujorke arba Čikagoje. Gerai, jei turi pinigų samdytis gerą agentą, kuris tave galbūt ištrauks iš tos košės, o jei ne..? Europoje mažesnės šalių rinkos, be to, ir tradicijos kitos – čia daug labiau pasitarnauja pažintys. Už Atlanto sistema apskritai gana ciniška – kai įsidarbinau „Toronto Sun“ laikraštyje, mačiau, kaip jauni vaikinukai dvejus ar trejus metus dirbdavo be atlyginimo vien tam, kad jų pavardė būtų spausdinama populiariame leidinyje.
