Sekite 15min Google
„Ne vienas liudininkas dar ir šiandien užsimerkęs girdi kunkuliuojančio vandens garsą, pavojaus sirenų gausmą, ledo sprogdinimo aidą ir žmonių pagalbos šauksmus,“ – teigia autorius.
Knygą „Miestas po vandeniu: 1946 metų didysis Kauno potvynis“ išleido Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
Apie Nemuną, istoriją, kūrybą ir svarius darbus istoriką Gediminą Kasparavičių kalbino Loreta Jastramskienė.
– Esate dviejų knygų apie Nemuną autorius. Pirmoji „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 metais“, o štai antroji, „Miestas po vandeniu: 1946 metų didysis Kauno potvynis“, skirta didžiausiai XX a. stichinei nelaimei Lietuvoje. Kas buvo jums pačiam įdomiausia, rašant pirmąją ir antrąją knygas?
– Rašant pirmąją knygą man smalsiausia buvo žmogaus, šiuo atveju, upeivio santykis su upe. Taip pat, kas nutiko, kad dabar šioji profesija pasitraukė į šalį, o upių transportas užleido vietą kitoms transporto rūšims?
O štai rašant knygą apie potvynį, kirbėjo keletas kitų klausimų. Visų pirma – kas nutiko, kad įvyko tokia baisi nelaimė, pareikalavusi tiek daug žmonių aukų? Juk potvyniai, nežiūrint jų dažno pasikartojimo, retai žmonių aukų pareikalaudavo.
Kitas svarbus knygos tikslas buvo parodyti paprasto žmogaus vietą didžiulės stichinės nelaimės metu, kai šalia sudėtingų pokario patirčių miestą ištinka ir baisi stichinė nelaimė. Dėl to ir knygos epigrafui pasirinkau ištrauką iš biblijinio epo apie Nojų.
Žinoma, sunku sugretinti tai su 1946 m. potvyniu, bet tiek Nojaus, tiek kauniečių atveju reikėjo išgyventi didžiulį potvynį, kokio nebūta. Tokį, kuris nusinešė su savimi viską, kas gyva.
Abi mano parašytas knygas galima trumpai apibendrinti ir laisvai interpretuoti: viena apie tai, ką žmogui teikė upės, kokią naudą kūrė, o antroji apie tai, kokios upės pavasariais tapdavo pavojingos žmonėms.
– „Tai istorija apie žmones, kurie žiauraus sovietinio režimo buvo nutildyti ir nugrūsti į istorijos paraštes“. Taip rašote savo naujausioje knygoje. Kaip sekėsi ir ar pavyko juos ištraukti iš istorijos paraščių?
– „Istorijos paraštės“, galvoju, gerai atspindi potvynio aukų padėtį sovietmečiu. Nors apie jas buvo žinoma, kauniečiai ir apylinkių gyventojai šios nelaimės neužmiršo, tačiau viešai apie potvynį Kaune dėl sovietinio režimo buvo beveik neužsimenama.
Man norėjosi suteikti potvynio aukoms vardus, pavardes, kiek įmanoma tiksliau nustatyti žuvusiųjų skaičių. Visa tai, ko nebuvo galima padaryti sovietmečiu. Taip pat, kaip ir minėjau, kartu parodyti ir tai, ką patyrė sunkiu pokario metu kauniečiai.
Dėl to interviu apklausiau apie keliasdešimt potvynio liudininkų. O tiriant archyvus ir kitus šaltinius, dalį aukų pavyko identifikuoti, dėl to nuoširdžiai džiaugiuosi, toks jų atminimas turi didžiausią prasmę.
– Upes tyrinėja hidrologai, aplinkosaugininkai, geografai. Istorikai – kiek rečiau. Vis dėlto didžiausia Lietuvos upė Nemunas sulaukė išskirtinio jūsų dėmesio. Kas nulėmė Nemuno temos pasirinkimą?
– Sau ir kitiems jau turiu paruošęs atsakymą, kadangi ne pirmą kartą girdžiu šį klausimą. Galvoju, kad mano vaikystės patirtys Tauragėje, šalia Jūros upės, buvo tas akstinas domėtis upėmis.
Be to, pirmasis susidūrimas su Nemunu giliai įstrigo. Kartą vaikystėje, keliaujant per Nemuną, upė atrodė labai įspūdingai: plati, srauni srovė. Tai išliko mano atmintyje. Mačiau ir baltus laivus Nemune, jie vaiko akimis atrodė labai dideli. Tas įspūdis neapleido ir paaugus, nuolat sekiau informaciją apie Nemuną, apie laivybą, laivus. Kartu buvo įdomi ir istorija. Pasirinkus šias studijas, greičiausiai taip ir Nemunas „atitekėjo“ į mano tyrimų lauką.
– Ar rašant knygą turėjote daug pagalbininkų, patarėjų, ar atsiribojote nuo visų įtakų ir pasilikote vienas su Nemuno potvyniu? Galbūt turite savus rašymo ritualus?
– Rašant knygą „Miestas po vandeniu: 1946 metų didysis Kauno potvynis“, kartkartėmis pasidalindavau atradimais su savo kolegomis, draugais. Kiek dažniau tą darydavau namuose, tiesiog pasakodavau savo žmonai apie pokario nelaimę, kitus įvykius. Žinoma, rašydavau vakarais, geriausias metas, kai ramu, šeimyna nueina miegoti, tad vieną kitą valandą pavykdavo išnaudoti kokybiškai.
Pastebėjęs esu, kad man tai gana produktyvus metas. Lieki vienas su savo mintimis, už lango didelis besiilsintis miestas, jis nebeblaško savo garsais.
– Užaugote Tauragėje, nuo kurios Nemunas nutolęs maždaug 40 kilometrų. Dabar gyvenate Kaune, galima sakyti, prie Nemuno. Ar esate maudęsis, žvejojęs Nemune?
– Vaikystėje, Tauragėje, Jūros upėje ir žvejodavome, ir maudydavomės. Ir plaustus konstruodavome, ir laivelius leisdavome, sukaltus iš medžio mūsų pačių. Tai nepamirštami prisiminimai, keliantys šypseną. Galvoju, kodėl taip darėme, gal kad ištrūktume iš Tauragės?
Tauragė, kokią tada pažinau, dažnai atrodė per daug gerai nuspėjama. O Jūros upė buvo tarsi tas kelias į platųjį pasaulį, kur gali už jos vingio kažką naujo surasti ir atrasti. O dabar, gyvenant Kaune, dažnai einu pasivaikščioti prie upės, kartais tenka išsimaudyti, bet žvejoti dar neteko.
– Gimėte 1990-aisiais, tad užaugote jau atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje. Kokius svarbiausius sovietmečio ir Nepriklausomybės laikotarpių įvykius, kaip istorikas, vadintumėte svarbiausiais?
– Pirmiausiai išskirčiau aktyvią pokario rezistenciją. Šioji kova liudijo pasauliui, kad Lietuva ne savo noru pateko į sovietų nelaisvę ir kad dalis jos gyventojų aktyviai priešinosi okupacijai.
Taip pat ir vėliau jau įvykę kiti įvykiai, nuvilniję per pasaulį: Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidyba arba Romo Kalantos susideginimas, įžiebęs protestus čia, Kaune, bet kartu ir priminęs pasauliui, kad Lietuva gyvena okupacijos sąlygomis. Niekad neužmiršiu, kaip JAV sutikti vyresni išeivijos lietuviai jautriai papasakojo išgirdę apie Kalantos auką, ir koks tai buvo, nors ir tragiškas, įvykis, tačiau išeivius vertęs organizuotis ir garsiai kelti klausimą apie Lietuvos nepriklausomybę.
Žinoma, galiausiai Sąjūdžio veikla. Man itin imponuoja Baltijos kelias. Galiausiai visa tai atvedė į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą Kovo 11-ąją. Po to sekė dar kartą lietuvių tautos drąsa, apginant trapią nepriklausomybę 1991 m. Sausio 13-osios įvykių metu, tai, manyčiau, yra vienas svarbiausių momentų.
Džiaugiuosi, kad gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje, tėvai nuo vaikystės nuolat kartodavo, kad tai didelė dovana. Ją tik ūgtelėjęs galėjau geriau įvertinti. Todėl nepriklausomoje Lietuvoje, mano supratimu, svarbiausias pasirinkimas buvo žengti vakarietiškų vertybių keliu. Rusijos kariuomenės išvedimas, įstojimas į NATO, ES, siekis atsiriboti nuo Rusijos įtakos, visa tai puikiai galima pamatyti dabar, kai vyksta karas Ukrainoje.
– O kokius skirtumus ir panašumus įžvelgiate tarp sovietmečiu užaugusios kartos ir jūsiškės?
– Sudėtinga vertinti, mano profanišku žvilgsniu, sovietmečio karta buvo labiau užgrūdinta, sudėtingas laikmetis vertė mokėti kombinuoti, tiesiog išgyventi. Gal net kai kuriais atvejais sovietmečiu žmonės buvo labiau savarankiški.
Šiandieninė, ypač jaunoji karta, dažnai stokoja savarankiškumo ir atsakomybės jausmo. Apskritai, gimę gerokai po 1990 metų žmonės yra gerokai laisvesni, taikesni, mažiau agresyvūs. Tačiau tikiu, kad abi kartas vienija vienas gražus bruožas, tai yra patriotiškumas. Atėjus kritinei dienai, gebėtų susiburti ir apginti laisvę visomis įmanomomis priemonėmis.
– Nerašyta tradicija, kalbinant knygos autorių, pasiteirauti apie naują knygą. Tad ar galvojate apie tai?
– Artimiausiu metu neplanuoju, tačiau laikas parodys...
– Pasiteirausiu ir šiek tiek netradiciškai – apie ką niekuomet nesiryžtumėte rašyti knygos ir kodėl?
– Galvoju, kad nerašyčiau knygos apie kulinariją ir keliones, kadangi tokių knygų netrūksta, o ir rašančių apie tai turbūt niekada nepristigs.
Kauno knygų mugėje rugsėjo 19 d., šeštadienį,12 val. LLA renginių salėje (VIP salė) vyks istoriko dr. Gedimino Kasparavičiaus knygos „Miestas po vandeniu: 1946 metų didysis Kauno potvynis“ pristatymas. Dalyvaus autorius, dr. Dainius Elertas, dr. Mindaugas Balkus, Raimundas Baublys. Po renginio, 13–14 val., autorius su skaitytojais bendraus Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos stende (J1.6).
