Išskirtinėje jo kalvystės studijoje galima išvysti ne tik kalviškas metalo skulptūras, senuosius kalvystės ir buities įrankius bei įrenginius, įvairius metalinius ūkio padargus, bet ir nemažą unikalių eksponatų – kalviškosios kryždirbystės, įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, dirbinių – kolekciją.
Čia yra ir vienintelis Lietuvoje veikiantis kalvystei pritaikytas vandens malūnas, kurį savo rankomis pastatė J.Kavaliauskas. O kaipgi vandens malūnas be upės? Kadangi Lietuvoje statybos šalia upių neleidžiamos, kalviui Juozui teko išsikasti ir savo upelę, kurios visas vanduo suteka iš... dangaus.
Išskėstomis rankomis pasitikęs savo sodyboje, šis linksmų plaučių ir gerai nukalto liežuvio kalvis iškart nusivedė mus į savo ekspoziciją ir ėmė pasakoti apie didžiausią savo gyvenimo aistrą – kalvystę.
Kaip pieva virto kalve
– Juozai, ar gerai suprantu, kad mažiau nei prieš dešimt metų šioje vietoje, kur esate įkūrę savo sodybą bei „Malūno kalvę“, buvo tik ganomos pievos?
– Visiškai teisingai – čia visur plytėjo pieva. Pirmuosius darbus pradėjome 2018 m. ir nuo tada viskas pamažu ėmė keistis. Tiesa, pradžioje jokių minčių apie kalvę nebuvo, mat Druskininkuose turėjau tam skirtas patalpas.
Bet kai ėmėme čia kasti žemę, atradome daugybę gargažių – tai po balų rūdos lydimo likęs šlakas. Taip pat pačios rūdos. Visa tai priėmėme kaip ženklą. Juk tai reiškė, kad prieš tūkstantį ar daugiau metų šiose vietose buvo užsiimama kalvyste. Šitaip viskas ir stojo į savo vietas...
Tuo tarpu apie malūną svajojau nuo pat vaikystės. Šia idėja mane užkrėtė tėvas. Gerai pamenu jo pasakojimą apie tai, kad jaunystėje ant upelio buvo pasidaręs nedidelį malūnėlį, su kuriuo itin mėgo žaisti. Man tai išliko kaip pasaka, savotiškas gyvenimo idealas.
Šis malūnas yra jau trečias, kurį pastačiau: pirmas buvo nedidelis, dekoratyvinis, antras – vėjo malūnas, kurio sparnai siekė penkis metrus, jis stovėjo ankstesnėje mūsų sodyboje – ją pardavėme norėdami įskurti čia su visu malūnu. O šitas – trečias – jau tikras vandens malūnas.
Tiesa, pradžioje čia irgi buvau pasistatęs tą pirmąjį malūną – dėl grožio. Paskui apie mano sumanymą išgirdo mokslų daktaras Jonas Navasaitis, kuris ne tik parašė knygą „Lietuviška geležis“, tačiau ir pirmasis Kernavėje, Gyvosios archeologijos dienų metu ėmė rengti geležies lydimo edukacijas. Atvykęs čia jis karštai įkalbinėjo mane ne tik kalviauti, bet ir imtis geležies kultūros propagavimo. Ir aš tiesiog jam pasidaviau (juokiasi).
Taip savaime ėmė kauptis kalviški rakandai, seni instrumentai, visokie artefaktai, kalviškosios kryždirbystės kolekcija. Tuomet kilo sumanymas rengti „Geležies kelio“ edukacijas ir tokiu būdu supažindinti žmones, ypač jaunimą, su tuo, iš kur ir kaip senovėje atsirasdavo geležiniai įrankiai, ginklai, vinys, pasagos ir kiti gyvenimui būtini rakandai.
„Maniau, kad tai meteorai...“
– O dar ir pati ši vieta, kur, kaip minėjote, ir šiandien pilna rūdos.
– Kai pradėjo čia mums iš žemės lįsti gargažės, maniau, jog tai meteoro gabalai. Kuriam laikui jau buvau patikėjęs, kad dabar būsime turtuoliai ir nebereikės kalvio vargų vargti (juokiasi). Mano visas viltis sužlugdė Vilniaus geologai, kuriems atidaviau savo radinius, o jie paaiškino, kad tai ne jokie meteorai, bet kalvės šlakas...
Kuriam laikui jau buvau patikėjęs, kad dabar būsime turtuoliai ir nebereikės kalvio vargų vargti.
Tuo pačiu jie man pasiūlė pasidomėti ir apylinkių hidronimais bei vietovardžiais. Aš pasidomėjau ir supratau, kad šios vietos nuo seno mena kalvystės istoriją. Štai už kelių kilometrų nuo mūsų yra Avirio ežeras, iš jo išteka upelė Avirė. Pasak kalbininko Zigmo Zinkevičiaus, jotvingių kalba „aviris“ reiškia „geležį“. Šalia šio ežero yra Degėsių kaimas – tikėtina, kad šis pavadinimas susiję su medžio anglies, reikalingos geležies išlydymui, išgavimu.
Maža to, visai šalia mūsų, už kelių šimtų metrų, pradeda tekėti Bilsinyčia. Už keturiolikos kilometrų, apsukusi ratą aplink Leipalingio piliakalnį, šalia kurio taip pat rasta geležies lydymo pėdsakų, ji įteka į Nemuną. Tas pats kalbininkas Z.Zinkevčius šios upės pavadinimą kildino nuo žodžio „bildėti“. O kas gi čia galėjo bildėti – tik kalama geležis. Ir tai patvirtina dar carinės Rusijos imperijos laikų geologiniai tyrimai: jau tuomet Bilsinyčios baseine atrasta didžiulė balų rūdos koncentracija. Tad štai kiek daug įdomybių šiose vietose, susijusių su geležimi.
Lietuvos kalviai taip pat turi „lietuvę“ – tai samtis, skirtas alavinių kulkų liejimui.
Tiesą sakant, yra teorija, kad Lietuvos vardas yra susijęs ne su „lietumi“, bet su geležies liejimu. Tik pagalvokite: krosnies, kurioje lydoma geležis, kaminas lietuviškai vadinamas „rūda“, „rūdnia“ arba „rūdnelė“. Įdomu, kad latviškai šis kaminas vadinamas „lietuvė“. Sutikite, kad mums patiems kaminą vadinti taip būtų nei šis, nei tas... Bet ir Lietuvos kalviai taip pat turi „lietuvę“ – tai samtis, skirtas alavinių kulkų liejimui. Šie pavyzdžiai duoda minčių apmąstymams...
– Šis jūsų malūnas vienintelis Lietuvoje, kuris pritaikytas geležies kalimui?
– Geležį galima kalti ir įprastame malūne, tačiau šio malūno visi mechanizmai pritaikyti ir skirti išimtinai geležies kalimui. Tad toks malūnas Lietuvoje – vienintelis. Maža to, pastatytas ant upės. Tiesa, upė ši – labiau upeliukas, o ir tas dirbtinis. Tik pagalvokite, jei tai būtų malūnas pastatytas ant tikros upės, tai jau būtų visiškai kitas efektas ir darbas, nes tikros upės tėkmė nepalyginamai galingesnė.
Vandens malūnas Lietuvoje – tai misija neįmanoma. Būtent todėl man ir teko pasidaryti savo upę.
Tačiau dabar nieko negalima statyti prie upės. Tuo tarpu malūnas turi būti ne prie upės, o pačioje upėje. Tad vandens malūnas Lietuvoje – tai misija neįmanoma. Būtent todėl man ir teko pasidaryti savo upę.
Įkvėpimo tam sėmiausi iš Šymbarko kaimo Lenkijoje, kur atradau dirbtinį upelį, taip pat japoniško sodo Darbėnuose. Tiesa, abiejose šiose vietose vanduo teka iš gręžinio. O man toks sprendimas pasirodė labai neekologiškas. Štai kodėl mūsų upės vanduo yra tiesiog iš dangaus – tai nuo stogų surinktas lietus.
Neslėpsiu – buvo daugybė vargo ir inžinerinių sprendimų paieškų, bandant sugalvoti, kaip tai padaryti. Iš pradžių buvome iškasę normalaus dydžio upelę – iki pat natūralaus vandens. O tuomet atėjo treji sausros metai ir mūsų upė išdžiūvo. Tada galvojome apie kitokius sprendimus ir taip atėjo mintis apie lietaus vandenį. Dabar mūsų upė teka, žuvelės plaukioja, malūnas sukasi... Baisu nebent sausra, bet, ačiū Dievui, iki šiol lietaus pakakdavo.
Kodėl kalviai kuriasi už miesto?
– O kaip jums iš kalvystės ir edukacijos pavyksta išsilaikyti gyvenant tolokai nuo didmiesčių?
– Toks jau tas kalvių darbas – jiems reikia atokiau nuo žmonių darbuotis. Štai kodėl dauguma mano pažįstamų kalvių traukia kuo toliau nuo miesto. O būna, kad miestas vis tiek juos pasiveja. Štai vienas bičiulis prieš dvidešimt metų nusipirko apgriuvusią fermą ir įsirengė kalvę toli laukuose už Vilniaus. Bet dabar miestas jau atėjo į jo kiemą. Baigėsi katino dienos – kalti geležį gali ne tuomet, kai mintis atėjo ar kilo noras, bet tik darbo valandomis (juokiasi).
O juk ankstesniais laikais kalviai kaip tik kūrėsi miestuose – čia buvo darbas, užsakovai ir žmonių poreikiai. Dabar viskas apsivertė ir kalviai bėga iš miesto.
– Bet juk dabar žmonių poreikiai visiškai pasikeitė, o kalvystė nebėra jokia būtinybė. Tad kaip šiais laikais sudominti žmones užsukti pas kalvį?
– Reikia sukurti tai, kas patrauks žmonių dėmesį, kitaip sakant, sukurti tam tikrą poreikį. Pavyzdžiui, Trakai nėra įsikūrę strateginėje vietoje, maža to, tai sala – sudėtingas privažiavimas, automobilių parkavimas ir t.t. Tačiau žmonės vis tiek čia plūsta. Tas pats ir su Jūrų muziejumi Smiltynėje. Vadinasi, žmonių negąsdina atstumas, nepatogumai taip pat nėra kliūtis, jei yra kažkoks įdomumas ir intriga.
Ankstesniais laikais kalviai kaip tik kūrėsi miestuose – čia buvo darbas, užsakovai ir žmonių poreikiai. Dabar viskas apsivertė ir kalviai bėga iš miesto.
Prieš įsikurdami čia apvažiavome įvairias vietas, edukacinius centrus, toliau nuo didžiųjų miestų esančius muziejus bei ekspozicijas. Žiūrėjome, kaip jie gyvena, kaip sekasi sudominti žmones savo veiklomis. Matėme visokių variantų... Ir patys buvo pagalvoję net ir apie alpakas ar lamas.
Tačiau supratau štai ką: atvažiavę lankytojai, visų pirma, turi matyti sutvarkytą aplinką, jausti, kad jie čia yra laukiami. Tarkime, pas mus naktį čia niekas neatvažiuoja, nepaisant to, esame padarę apšvietimą, išryškinę įvairius objektus. Žinoma, kad tai neapsimoka, bet juk taip yra gražiau. Galų gale turi daryti tai, kas tau pačiam patinka ir kad čia būtų gera tau – tuomet čia gerai jausis ir kiti.
– Vadinasi, lankytojų netrūksta?
– Iki šių metų tikrai netrūko – būdavo, kad per dieną tris keturias grupes priimame. Atvažiuoja mokiniai, vietinių turistų ar vietos veiklos grupės. Ir visus priimi, pasakoji, rodai. Vakare tuomet jau būni visiškai nuo kojų nusivaręs, nors nieko nekalei, o tik liežuviu malei (juokiasi).
Bet šie metai akivaizdžiai kitokie. Man susidaro įspūdis, kad tai susiję su tuo, ką Donaldas Trumpas pasako ryte arba vakare. Štai vieną vakarą važiavau iš Marijampolės, žiūriu, Lazdijų rajone benzinas kainuoja 1,69 Eur. Prisipyliau. Kitą rytą važiavau į Druskininkus – jau 1,90 Eur. Galvoju, kas čia nutiko – gal Trumpas kažką pasakė? Ir akurat – jis viena, iraniečiai kita, o benzino kainos kyla... Visa tai akivaizdžiai kerta per Lietuvos turizmo sektorių ir tai jaučiame toli gražu ne mes vieni. Kalbėjau ir su muziejininkais – jie tą patį liudija.
Bet žinote, jei nori užsiimti verslu, atidaryk degalinę ar kababinę, o ne pažintinį parką. Svarbiausia, kad žmogus greitai sunaudotų tai, ką tu parduodi ir vėl netrukus pas tave sugrįžtų. Tuomet tai jau tikrai prasigyvensi...
Pažintinės edukacijos yra visiškai kitas dalykas. Tai reikalauja kitokio santykio, ryšio, dėmesio, pasiruošimo. Žinoma, visada bus tokių, kuriems tai bus neįdomu. Maža to, atsiras ir tokių, kurie sakys, kad visa tai, ką tu darai, yra visiška nesąmonė. Nepaisant to, darai tai, kas tau išties svarbu, brangu, įdomu ir žmones tai patraukia.
Kitoks kalvystės kelias
– Kalvystės tradicija yra labai sena, bet ar šiandien šis amatas turi paklausą, ar žmonėms reikalingi kalviški darbai?
– Meninės kalvystės paklausa nėra itin didelė, nes tai prabanga. Ir tokių meistrų Lietuvoje nėra itin daug: jie kuria skulptūras, koncepcinius modelius. Net jei daro židinį, tai čia jau bus meno kūrinys, o ne tiesiog geležiniai išraitymai.
Kitokia situacija yra su kalviška juvelyrika – varkalyste ar auksakalyste. Kadangi šie dirbiniai nėra dideli, tai ir įpirkti juos gali kur kas didesnis žmonių skaičius.
Meninės kalvystės paklausa nėra itin didelė, nes tai prabanga. Ir tokių meistrų Lietuvoje nėra itin daug.
Tuo tarpu taikomoji kalvystė – vėl kitas reikalas: čia gaminami ir baldai, ir įvairios interjero bei eksterjero detalės. Bet ir tai sau gali leisti tik nedidelė žmonių dalis, nes šie autoriniai darbai nemažai kainuoja. Tad šiandien nėra taip, kad pas tave driektųsi užsakymų eilė.
Egzistuoja ir kitokia taikomoji kalvystė – tvoros, vorai ir krokodilai, Tačiau šių mano kalviškoje konstitucijoje nė su žiburiu nerasite. Jei reikia, galiu duoti kito kalvio numerį, kuris su džiaugsmu tai padarys.
Mano kalvystės kelias kitoks... Ir tai susiklostė tartum savaime: dirbu vienas, todėl tvorų nepridarysiu... Tad natūraliai ėmiausi vienetinių kūrinių, meninės kalvystės, metalinių kryžių. Pats didžiausias mano darbas – tai 12 metrų kinetinė skulptūra „Vėjas“, stovinti Viečiūnuose.
– Turite sukaupęs nemažą metalinių kryžių, „saulučių“ kolekciją. Prieš ketvirtį amžiaus ši tradicija buvo įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Kuo pačiam atrodo unikalūs šis kultūrinis mūsų paveldas?
– 2012 metais su žmona Druskininkuose ėmėme rengti tarptautinį kalviškosios kryždirbystės plenerą „Plieninė plaštakė“. Taip tų kryžių pas mus ir prisikaupė nemažai. Paskui vienas kapinių sargas dar atvežė du senus kryžius – kažkas buvo į patvorį numetęs, tai išgelbėjo... Tuomet mūsų sodyba man jau ėmė panašėti į Kryžių kalną – tetrūko bobučių ir žvakelių (juokiasi).
Ir prisiminiau tokią istoriją: eina pro kapines pesimistas ir optimistas. Pesimistas žiūri į tas kapines pro tvorą ir dūsauja: negaliu žiūrėti, vien kryžiai... Optimistas jam atsako: o kas čia tokio – vieni pliusai...
Taip tas baisus kankinimo įrankis virto meno kūriniu, simbolizuojančiu ne tik mirtį, bet ir naują gyvybę Dievo malonėje.
Tai ir aš kryžiuose matau vien tik pliusus. Juk mūsų „saulutės“ yra labai gražios, išraitytos, puošnios. Maža to, aš esu krikščionis. Tad kryžius – tai mano tikėjimo išraiška. Simbolis, kuris reiškia ne tik mirtį, bet ir prisikėlimą iš numirusių. Tai yra pasakojimas ne tik apie žmonijos nuodėmę, bet ir apie atpirkimą bei viltį, kad kiekvienas per tikėjimą ir kryžių gali būti išgelbėtas.
Štai tuo ši kryždirbystės tradicija ne tik unikali, bet ir labai prasminga. Juk puoselėdami savo tikėjimą žmonės kartu puoselėjo ir esminį savo tikėjimo simbolį – kryžių. Taip tas baisus kankinimo įrankis virto meno kūriniu, simbolizuojančiu ne tik mirtį, bet ir naują gyvybę Dievo malonėje.
Todėl vis džiaugiuosi gavęs užsakymą padaryti kalvio kryžių. Neseniai dariau metro dydžio, kuris buvo pritvirtintas prie šalia žmogaus sodybos stovinčio didžiulio, gal 10 ar 12 tonų akmens. O didžiausias mano kryžius yra Vilniuje, Pašilaičiuose, būsimo sielovados centro ir bažnyčios vietoje. Tai 11 metrų kryžius, padarytas pagal popiežiaus Jono Pauliaus II lazdą. Vien Kristaus figūra čia yra dviejų metrų...
– Juozai, įgyvendinote savo svajonę ir pasistatėte kalvio malūną, dirbate savo mėgstamą darbą, praėjusiais metais buvote išrinktas Lietuvos kalvių kalviu. Ar dar turite kažkokių svajonių ir planų?
– Žinote, kaip su tais planais būna... Pamenu, viename interviu kažką pasakiau apie vynuoges, tai žurnalistė parašė, kad esu užsiveisęs vynuogyną. Perskaičiau ir pagalvojau: žmonės dabar atvažiuos ir neradę vynuogyno pamanys, kad esu melagis ir apsišaukėlis. Šitaip teko nedidelį vynuogyną įveisti (juokiasi). Tačiau po to karto apie savo planus ir svajones garsiai nebekalbu.
Na, bet gerai, jums pasakysiu... Planuoju pastatyti varpinę – jau ir maketą turiu, ir vietą paruošęs. Taip pat ketinu pastatyti inkaro skulptūrą pagal šviesaus atminimo bičiulio Jono Grundos maketą. Man tai irgi yra labai reikšmingas simbolis. Tik kad Jono inkaras visai neprimena inkaro. Tad teks visiems aiškinti, kas čia pavaizduota (juokiasi). Na, bet tai juk ne bėda, svarbu, kad būtų kas tuo domėtųsi, kad norėtų pamatyti ir išgirsti.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
