Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 gruodžio 3d. 08:00

Vaidas Jauniškis: Absoliutizmo triumfas

Vaidas Jauniškis
Martyno Aleksos nuotr. / Vaidas Jauniškis

Vaizdų ištroškusi minia, galva ant trinkos, tik ji – ne nusikaltėlio, o valdovo. Kurį piliečiai ir išrinko. Būtų gerai nenugalabyti iš karto, nes rinks dar ne kartą. O ką gi kitą?

Maždaug tokia būtų mūsų duonos ir žaidimų visuomenės schema. Virtualių žaidimų, matomų ekranuose. Tikrovė lieka stabili. Politikai, kuriuos žiūrovai renka, tampa linčo nusipelnančiomis aukomis, bet ir juokdariais, kurių šou pasiilgstame, vos tik baigiasi šio vakaro žinios. Įsijunkite rytoj!

Sunku būtų atsekti, kada tai prasidėjo, bet galbūt viena pradžių buvo „Auksiniai svogūnai“. Ne ši konkreti šventė įtvirtino naują madą, – paprastai dirva reiškiniams paruošiama jau anksčiau. Kai kuriuos viduramžiškos kvailių dienos aspektus patyrėme pirmaisiais pervartos metais: apačios maišėsi su viršumis, kvailiai tapo karaliais, protingi buvo išginti į Gariūnus šėko pjauti. Ilgainiui radosi nauja tvarka, nauji valdovai užėmė savo pozicijas.

Kai 1998-ųjų balandžio 1-ąją Arūnas Valinskas surengė pirmuosius „Auksinius svogūnus“, iš karnavalinio šėlsmo liko aidas, nes hierarchija šventėje buvo ne panaikinta, o dar labiau sutvirtinta, juokas tapo nebe apvalantis ir išlaisvinantis visus, o įstatantis į rėmus. Tai buvo satyros ir sarkazmo triumfas, kuriame plevena revoliucinė proletariato dvasia, bet liaudžiai duota pasigėrėti ir nuleisti garą virtualiai, iš tolo. Atrodė, tai tinkama forma pasišaipyti iš metų kvailysčių, o tai politikus ir turėtų sugėdinti.

Bet lipti į sceną bet kokia proga vis tiek reiškia atsidurti scenoje, visų dėmesio centre. Ir politikai čia pamatė neabejotiną reklaminę naudą, su kaupu padengiančią gėdos jausmą. Gimė nauja antantė – politikos ir šou. Logiška, kad politinis elitas taip pagarbos sau nesusikrovė, nes šio elito šaknys kitos. Dar labiau jį susilpnino kitąmet sekęs Ubagų karaliaus žygis prieš Vienos baliaus svečių aristokratiškas užmačias surinkti pinigus labdarai; vėliau tas karalius nužygiavo ir iki Seimo. Patys juokdariai „dviratininkai“ 1999-ųjų balandžio 1 d. įvažiavo su limuzinu į Prezidentūrą, abi pusės liberaliai pasireklamavo, – ir dėsninga, kad po dešimtmečio visai ne per kvailių dieną TV žvaigždės ir pats Valinskas jau priėmė išrinktos Prezidentės priesaiką Seime.

„Mes nesame privatūs asmenys, – ištarė Liudvikas XIV norėjusiai išvengti viešo baliaus dofinei. – Privalome visiškai atsiduoti publikai“. Žodžius „au public“ galima būtų versti ir „liaudžiai“ ar „visuomenei“, bet į ją šokantis baletą karalius žiūrėjo lygiai taip pat – kaip į publiką. Jis suprato viešumo galią ir mėgo tuo naudotis, tvirtindamas ne tik Prancūziją, bet ir spektaklio visuomenę. O šiai reginių reikia visada, ar tai būtų giljotina, ar televizorius.

O šiai reginių reikia visada, ar tai būtų giljotina, ar televizorius.

Kai yra ryški atskirtis tarp scenos ir salės, žiūrovų ir veikiančių asmenų, nebėra tiek svarbu, kiek naujų juokdarių bus Seime – svarbu, kiek jų rodys ekranuose. Jie krečia juokelius pagal savo skonį ir išsilavinimą, o koks prizas už tai? Ne tik „Dviračio žinios“ (jei tavęs nemini peliukai, tavęs nėra visai), – šiandien godžiausiai jų laukia normaliosios žinios. Pranešančios, analizuojančios, informuojančios – t.y. darančios tai, ką ir turėtų atlikti naujienų tarnybos. Tačiau mes stebime ištisinį reklaminį klipą apie šios dienos karaliaus darbus ir žygius. Kur nuėjo, su kuo susitiko, ką pasakė, kaip jo mintį interpretavo dvaro politologas ir kaip kitą dieną jį pataisė rūmų mažordomas. Viskas sukasi apie juos, karaliukus-saulutes, kitų veikėjų nėra, kaip ir publikos. Publika ploja už ekranų, o plačiausiai yra atspindima laidoje „Klausimėlis“. Nes liaudis a priori yra kvaila ir tamsi.

Galima prieštarauti – šiąja laida nenorėta nieko daugiau kaip tik smagiai pasijuokti iš smagiausių, kvailiausių atsakymų. TV vadovai taip pat gali dievagotis, kad publika kaip tik jiems rūpi, juk vardan jos naujienose viešinami tamsūs valdovų darbeliai, o žiūrovai vėl šaukia „karalius nuogas!“ ir taip palaikoma demokratija. Taip, publika jiems rūpi – dėl reitingų, vadinasi, pirmiausia dėl pinigų. Tačiau bendras programų vaizdas ir proporcijos visai neplanuotai parodo, kad kitokios nei „Klausimėlio“ visuomenės šioje šalyje apskritai nėra. Arba, menka pataisa, – ji prisimenama, bet tik dviem atvejais – arba kaip iškilusi iki „elito“ (kokį jį supranta gyvenimo būdo specialistės), arba atsidūrusi ant „žemiausios“ – nelaimių ir nusikaltimų – visuomenės pakopos. Visuomenę medijos kuria tik iš šių dviejų segmentų. O informacijos kūrėjai, tiksliau, platintojai tampa šou meistrais, kaitinančiais publiką animatoriais.

Žurnalistus medžiaga apie nelaimes paprastai aprūpina policija, apie „aukštutinius rūmus“ – valdžios institucijos. Jei jų nebūtų, žiniasklaidą ištiktų visiškas kolapsas. Iš esmės ir buvo ištikęs: o ką rodyti vasarą, kai nieko nevyksta, o seni ir nuo ešafoto nueinantys veidai atsibodo?

Juk net politologai ar ekonomistai savo galvose sunkiai randa paaiškinimus, kas yra vidurinioji klasė, – nes ji nefigūruoja viešojoje ar medijų erdvėje (nors kaip tik ji savo vartojimu šįmet išgelbėjo šalį nuo krizės). Tarp TV laidų ne tik šios klasės, bet apskritai visuomenės, kaip objekto, neaptiksime. Yra tik jai skirti produktai, kuriuos sunkiai atskirsi nuo reklamos – tai kelionių, gamtos ir kulinarijos laidos. Kaip iš tiesų gyvena žmonės Molėtuose, Kaune ar Tauragėje, mes nepamatysime, kaip ir kasdienos – ne kokio protesto – vaizdų iš Latvijos ar Lenkijos. Įdomu, ko mokomi studentai žurnalistikos institutuose? Ar žino, kad „tyrimas“ nebūtinai reiškia tik knaisiojimąsi po Viešųjų pirkimų tarnybos dokumentus?

Todėl iki rinkimų esminis leitmotyvas buvo nuosekliai auginta koronos baimė ir vyriausiojo gydytojo kasdieniniai užkalbėjimai „Neatsipalaiduok!“. Su kokiu godumu žinių rengėjai čiupo naujus Seimo narius! Ne kaip valdžios atstovus, ne kaip išrinktuosius taisyti koronų ir karūnų padėties – kaip juokdarius, kurie pagaliau pateiks kažką naujo. Vizualiai tai visada atrodo iškalbingai – švieži veidai gaudomi koridoriuose, naktį prie mašinų, bėgantys iš vieno kabineto į kitą, paliekantys rūmus ar pasiklystantys juose. Versalio koridorių paslaptys...

Kartojasi absoliutizmo era – valdovų suabsoliutinimo.

Kartojasi absoliutizmo era – valdovų suabsoliutinimo. Žinios, po jų sekantys forumai, diskusijos, pokalbiai, tų pačių politikų stiliaus ir gyvenimo laidos – viskas apie juos. Valdovai žino, kad viskas, net ir tikri dalykai, tampa šou (tai atsakymas į klausimą, kodėl į Seimą išrinktos buvo odiozinės figūros, geriausiu atveju realiai nenuveikusios nieko). Besipiktinantiems tuo galima būtų pasakyti – išjunk tą televizorių, nebestebėk tų spektaklių. Prastas patarimas amžiuje, kur informacija yra kone viskas.

Esmė – ne ant sienos pakabintas baldas su judančiais vaizdais. Problema, kad absoliutizmas iš virtualios erdvės pereina į realią. O tai reiškia, kad visuomenė verčiama neįgalia, nes viskas deleguojama neva už ją atsakingiems valdžios atstovams. Neva jie sprendžia viską, nes kitų sprendėjų nėra – nei žemesnėse grandyse, nei tarp paskirų žmonių. Taip iš piliečių, tik ką buvusių rinkėjais, atimama galia. Realiai tai pasireiškia sveikam protui nesuvokiamais dalykais: viešojo sektoriaus atstovą apima baimė spręsti pačiam, nes ministras neparašė instrukcijos. Reikia laukti testo atsakymo, ir tik po to operuoti, nes yra ligos ir yra Liga Nr.1. Trūksta politiko parašo prie leidimo gelbėti žmogų.

Žmonių pyktis kaupiasi ir virsta adekvačiai neracionaliu: kaukės reikalingos išvengti baudų, o ne neapsikrėsti. Pavojų nėra, mums meluojama. Socialiniai tinklai savo paskiruose burbuluose tik burbuliuoja ir keikia valdžią, bet tuo viskas ir baigiasi. Nes mūsų nėra. Visuomenė tampa bebalse ir neįgalia.

Dabar stebime ištisą priėmimų pas valdovą spektaklį, kurio nėra numatyta Konstitucijoje. Bet susitikimai, vizitai pas žemesniuosius patarėjus, įvertinimai, tada vizitai pas aukštesniuosius – gražu, įdomu, blizgu... Ar valdovas su patarėjais vėliau prisiims atsakomybę už netinkamą pačių sprendimą? Tai nesvarbu, kur kas efektingiau etiketas ir kurtuazinės ceremonijos. Kažkas kalba, kad laiko nėra. Bet spektaklių kūrėjams taip neatrodo. Ir jie teisūs – prisimenant Absoliutizmą, laiko turime į valias: liaudis sukils po kokio 100 metų.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

08:39
14:28
50:59

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/