Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 spalio 30d. 08:00

Vaidas Jauniškis: Arkitektas ir kekskavatoriai

Vaidas Jauniškis
Kosto Kajėno nuotr. / Vaidas Jauniškis

Prieš 57 metus nuskambėjęs ir iki skausmo įsipykęs klausimas tebėra aktualus. Nes nuolankumą reflektuojanti literatūra ir kino klasika bendrina jau nebe anos epochos situaciją, bet ir 30 metų naujos santvarkos. „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai žmogų mušė?“ Žalakevičiaus personažas, kaip ir pats režisierius, žinoma, į klausimą neatsakė, išsisukinėjo lietumi. Ir dar teigė, kad į kiną žmonės užeina pasislėpti nuo lietaus.

Menas neturi atsakyti, jis turi klausti – esame kukliai to išmokyti. Atsakantis menas jau yra ideologija, sako per nelaisvės metus įdiegtas čipas smegenyse. Tarsi anas, tik klausiantis, bet pats tylintis, nėra ideologija. Viskam linkčiojanti, nusilenkianti. Bet taip esame išmokyti.

Todėl gyvenimo dramoje irgi paklūstama tokio meno taisyklėms. Prisiminkime praėjusios savaitės trilerį. Pagrindinis veikėjas, pavadinkime jį senoviškai, Arkitektu (i kairinis), bando sustabdyti antagonisto, Verslinyko, užkurtą ekskavatorių, kuris kaušu plačiais mostais naikina tarpukario kultūrą. Tą, kuria miestas giriasi ir kuri išties tapo ypatingiausiu jo ženklu. Dėl kurios netgi siekia tarptautinių apdovanojimų. Bet ekskavatoriaus vadybininkui (negi sakysi – kasėjui?) tai nė motais – gauta užduotis, pasirašyta sutartis. Arkitektas šiaip jau galėtų nusispjauti ir eiti naujų namų statyti – kad ir šioje pat vietoje. Bet mes susiduriame su kitokio plauko žmogiška atmaina, iškritusia iš laiko, kuri suvokia, kad visas jo profesijos ir dorovės pamatas taip pat stovi ant to paveldo. Kaip tuomet jam elgtis?

Šioje vietoje normalus lietuviško kino režisierius baigtų filmą. Finaliniai kadrai su desperacijos šauksmu, pereinančiu į raudą, ant griuvėsių ties nublokšta vėliava suklupęs Arkitektas, kamera kyla aukštyn, apima kelias gatves, miestą, galiausiai dronas surankioja visos Lietuvos kontūrus. Titrai, plojimai. Vargu ar apdovanojimai.

Tokios dramos dar šiek tiek prasitęsia socialiniuose tinkluose, bet jos neilgos, trunka iki kitų pavyzdžių: ak, grįžau namo, medis nupjautas! Oi, ką daryti, pjauna dabar? Ei, rausia pievą, lieja betoną ant kiemo vaikų aikštelės! O, jau nuvertė namuką, kyla devynaukštis, niekšai!!! Viską palydi užuojautos ir emotikonų jūra, – nuo pasipiktinimų iki šmaikštumų, karčiosios ironijos – Misionierių sodai virto Misionierių tvartais, sloinikas ant sloiniko dar nereiškia skaidrumo... Patarimų irgi pliūpsniai: skambink į savivaldybę, į Želdynų skyrių, surašyk protokolą, surink gyventojų parašus, kreipkis į Miesto savivaldybės Urbanistikos ir planavimo skyriaus daugiabučių priežiūros komiteto dešinįjį poskyrį ir t.t. Nusiraminame ir laukiame iki kito atvejo, kada jau mes dalinsimės patarimais, nes jau ėjome, pataikėme ne į tą skyrių, nepriėmė, o po pusės metų pasakė, kad nusižengimas buvo, bet nesmarkus, tai jau viskas legalizuota, juk ir jums geriau, kai be medžių, šviesiau, ar ne? Buvo netvarkinga pieva, o dabar gražus aksfaltas... Ak! Ir daugiaaukštis kaimynystėje tik kelia jūsų namo vertę, ačiū, kreipkitės dar. O, ir dar anketa į išmanųjį – „ar maloniai aptarnavo?“

Iš esmės tai ta pati situacija: žmogus žmogų muša, o dešimt stovi greta po medžiu ir parašus renka, filmuoja, fiksuoja. Och, jau ausies nebeliko, kelių dantų irgi, trekšt šonkauliukai, ui, kaip baisu, pasirašau ir aš, bet tegul pirma kaimynas, o aš į teismą neisiu, nėr kam vaikų pažiūrėt... Gal policijytę kviečiam – ai, bet ką ji čia padės, va, jau nubėgo, šiaip žinau, kur gyvena, bet geriau nesusidėti, na, iki rytojaus...

Visa tai žinom, patyrėm, liudijam, skaitom kasdien. Medžių gynimo grupė, Paveldo apsaugos asociacija, nevyriausybiniai nebrangūs, bet užtat pasiaukojantys advokatai, teismai, baudos... Visa tai žino ir savivaldybės, komisijos, pakomisiai, departamentai. Tai žino ir tie, kurie muša, daužo, skaldo. Todėl taip ir elgiasi, nes supranta, kad išaugs ir daugiaaukščiai, ir sloinikėliai, ir medžiai grius vos vos apgenėti.

Tad ką gi daryti Arkitektui, kuris mato, kaip daužomas jo pamatas, jo paveldas? Ne per ekraną, o gyvai, tiesiai prieš akis, čia ne vaidyba, ne iliuzija, o gyvas žmogus daužo kitų aplinką, siaubia ją. Peteris Sloterdijkas savo knygoje „Ciniškojo proto kritika“ analizuodamas cinizmą primena Hermanno Mellvilio apsakymą, kuriame doras žmogus, sistemingai provokuojamas kito, afekto būsenoje partrenkia tą ant žemės. „Patrenktasis nelaimingai nugriūna aukštielninkas, bet miršta su pašaipa lūpose, nes žino: jaunuolis buvo priverstas jam smogti, nes nerado kitos išeities, o dabar pagal galiojančią jūrų teisę bus pasmerktas myriop“. Teisė, sako Sloterdijkas, čia puikiai panaudojama kaip piktos valios instrumentas. Didžiausias pavojus kyla tuomet, kai tarp nusikaltėlio cinizmo ir visuomenės moralės normų lieka tik mažas plyšelis.

Piktavaliai ekskavatoriaus vadybininkai tai puikiai žino, bet jie nesirengia mirti, nes jiems niekas nesmogs. Antraip juk bus kirsta riba, o joks moralės autoritetas ar net eilinis pilietis nenori jos kirsti. Lietuviškai tai ataidi priežodžiais ir pamokymais – duok durniui kelią, nenusileisk iki jų lygio. Ir nesileidžiama, o jie daro tvarką visiems.

Lietuviškai tai ataidi priežodžiais ir pamokymais – duok durniui kelią, nenusileisk iki jų lygio. Ir nesileidžiama, o jie daro tvarką visiems.

Bet – o stebukle – atkeliavus iki šios vietos, kai realus „filmas“ jau išsikvėpė, kai buvo surinkti parašai, raštas nukeliavo į prokuratūrą, o vila stovėjo pusiau nugriauta – Arkitektas iš tiesų smogia (tiksliau, nesusilaiko ir stumteli). Tiesa, post factum. Bet jam atsibodo būti kvailinamam, jausti nuolatos žeminamą orumą, ekskavatorių vadybininkų pašaipas, demonstravimą, kaip jiems nusispjauti į visus aplinkinius, nes galia – ekskavatoriaus pusėje. Pasirodė – ne. Ir tada, patyrę netikėtą jiems atsaką, staiga ėmė ir pragydo, išduodami ir pavardes personų, ir atsakydami į kitus klausimus, kurių anksčiau klausta mandagiai. Kaip būtų pasisukęs reikalas, jei būtų taip atsakyta laiku? Kiek medžių būtų išgelbėta, jei būtų prisirišta prie pjaunamo, užuot tik slėpusis po juo ir diskutavus?

Arkitekto veiksmo įspūdis – nelyg perjungėme kanalą iš Žalakevičiaus filmo į Joelio Schumacherio juostą „Nuopolis“ (Falling Down), kur Michaelo Douglaso herojus Viljamas Fosteris, grįždamas po sunkios darbo dienos ir užknistas įvairių biurokratinių ir administracinių šiukšlių, nuolatos pilamų jam į veidą, ištraukia bazuką.

Tai jau kitas klausimas, kuris rūpi ir Arkitektui, ir filmo režisieriui, išreikštas pavadinimu: ar tai tikrai nuopolis? Ar nusirista žemyn? O ką daryti eiliniam piliečiui, kai aibės institucijų, kurios sukurtos saugoti jo garbę, gyvenimą, jo gyvenimo kokybę – ir už ką jis uoliai moka mokesčius – nevykdo savo funkcijų, tik beria instrukcijas, taisykles, reglamentus? Kai į policiją sodinami ne ekskavatoriais mojavę pažeidėjai, o juos bandę tramdyti piliečiai, kaimynai. Kaip elgtis tokiais atvejais? Pasiųsti į savivaldybę Van Damme‘ą, Seagalą į paveldo departamentą, Stathamą – į Seimą? Nes parašai prie sudaužyto pastato jau nepadės jį atgaivinti, kaip ir baudos, – namas virs protezu, implantu be nervo, gyvybės. Žinoma, tokių irgi daug, bet tai – išsisukinėjimai, kompromisai.

Daugeliui mūsų tai nėra nauja situacija, esame tai, deja, patyrę ir netraktavę to nuopoliais. Gal pamenate, kaip grįžote į remontuojamą butą, o statybininkai pridarę nesąmonių, nors aiškiai buvote išaiškinęs, ko reikia. Net moterys pasakoja, kaip staiga mandagi leksika, iškeista į staugimą ir rusiškus matus, ėmė daryti stebuklus ir viskas stojo į vietas. Nes kita kalba aniems neegzistuoja, tai jų statybos esperanto.

Tad ar nebūtų orumo ir garbės vertas žygis – patraukti pas Kauno, Europos kultūros sostinės, merą ir jo paklausti, ar ekskavatorius yra naujas KEKS-o simbolis, ir gal jau tada galima pereiti prie tokios kalbos – su staugimais ir matais? Nes meras taip pat pasikoregavo pilaitę pagal savo istorijos supratimą. Tas pats galioja ir kitiems miestams, nelaikinoji sostinė seniai nusipelno savų bazukos meistrų. Senoji Chamo kultūra universali, ji savaime nepraeina nei per 40, nei per 60 metų, kol jos neišgyvendina patys fosteriai, arkitektai ir kiti piliečiai. Ji kyla iki geopolitikos. Rytuose banditai, okupavę valdžią, supranta tik pasipriešinimo kalbą, todėl politologai pranašauja taikių revoliucijų pabaigą: bepigu buvo Gandžiui, kai kolonizatoriai buvo britai, suvokiantys garbę kitaip, nei dabartiniai turčiai novičiokai.

Finaliniuose Holivudo veiksmo filmų kadruose gali mylimieji bučiuotis, gali rūkti kaubojaus revolverio vamzdis, gali herojus lankyti Arlingtono kapines, – kone visada fone kils JAV vėliava. Nelaimės dažniausiai prasideda nuo niekšo senatoriaus godumo ar funkcionieriaus aplaidumo, t.y. nuo žmogaus, kuris netinkamai vykdė savo pareigas. Finale tvarka būna atstatyta. Paradoksas, bet trispalvė plevėsuoja ir ant Kauno Gordevičiaus vilos. Tarsi ne mūsų režisieriai būtų tą filmą kūrę.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/