Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vaidas Jauniškis: Aš emigruoju

Vaidas Jauniškis
Kosto Kajėno nuotr. / Vaidas Jauniškis
Šaltinis: 15min
35
A A

Kasdien, kai tik į mano erdvę pradeda veržtis virtualus pasaulis, esantis toliau mano buto ir mano tikrų draugų, bet vis dėlto sudarantis nemenką dalį mūsų realaus pasaulio, – tuoj pat imu emigruoti. Spėju, kad taip atsitinka ne man vienam.

Aš emigruoju, kai išgirstu iš politikų, jog emigruoti liausiuosi tik tada, kai man pakels atlyginimą iki tokio, kokį gauna estai. Nes anie neemigruoja, vadinasi, reikalas tik dėl kokių statistinių 50 eurų.

Aš emigruoju tada, kai bent penketą kartų per dieną išgirstu ar perskaitau, kad emigracija šalyje didėja, nes viskas blogai ir bus dar blogiau – taip pamažu suformuojama mada ir požiūris, kad žygis lauk iš krašto yra vienintelė galimybė kažką pareikšti sau ir pasauliui. Keista, kad dar nemačiau marškinėlių „Aš čia negyvenu, aš tik vakar grįžau.“

Aš emigruoju tada, kai politikai pasirašo nacionalinį susitarimą dėl emigracijos,– toks reto ryžto žygis bent jau garantuoja, kad pasirašiusieji čia liks ilgiausiai. Gal todėl kitus žygius jie skiria kurti savo gerovei bunkeryje prie ežero ir kitose slėptuvėse.

Aš emigruoju tada, kai politikai pasirašo nacionalinį susitarimą dėl emigracijos,– toks reto ryžto žygis bent jau garantuoja, kad pasirašiusieji čia liks ilgiausiai. Gal todėl kitus žygius jie skiria kurti savo gerovei bunkeryje prie ežero ir kitose slėptuvėse.

Aš emigruoju tada, kai per TV pamatau eilinę sėkmės istoriją apie merginą Londone, suvedančią jaunas merginas su turtingais vyrais ir besidievinančią, kad tai ne sąvadavimas ir ne prostitucija, nes tie vyrai labai turtingi. Vadinasi, principus išsiaiškinome, beliko susitarti dėl kainos?

Aš emigruoju tada, kai norėdamas deklaruoti savo pajamas kompiuteryje atsidarau deklaracijos formą ir po 10 minučių ją uždarau. Emigruoju, kai Mokesčių inspekcijoje valandų valandas grūdasi tūkstančiai žmonių, kurie neperpranta tų formų ir dar nesupranta, kad tai yra tikras jų žeminimas.

Emigruoju dar tuomet, kai vienas geriausių mokesčių ekspertų Lietuvoje oficialiame susitikime prisipažįsta, kad kartais net nežinotų, kam paskambinti į Mokesčių inspekciją kai kuriais klausimais, nes žino, kad niekas į tuos klausimus neatsakys. Ir juo labiau emigruoju pas 80-metę lietuvę Kanadoje, kur ji, pasakoja, net gerai nemokėdama angliškai, užpildo deklaracijos formą savarankiškai per pusvalandį. Šįmet mūsų Mokesčių inspekcija pažadėjo kurti naują formą. Nekurkite, maldauju – pirkite ar vokite iš kitų, taip bus bent šimtąkart pigiau ir aiškiau.

Aš emigruoju, kai online užpildau prašymus kitai valstybinei įstaigai ir dar po pusvalandžio konsultacijų su tos įstaigos administracija išgirstu – „Tai atvažiuokite, vis tiek reikės fiziškai pasirašyti ant lapo“. Spėju, kad tas „onlainas“ kainavo kokius dešimt milijonų nesvarbu ko.

Aš emigruoju, kai matau, kad didžiausia šalies problema yra gėrimas. Geria visi, net tie, kurie sako, kad negeria, nes kaip kitaip paaiškinti, kad jau ištisą mėnesį mes įnirtingai rašome, kalbame ir skaitome tik apie tai?

Emigruoju, kai roko muzikantai – lyg ir tie, kurie turėtų būti laisvės šaukliai ir nepakantumo nepakantumui lyderiai – susirenka į protesto koncertą tik tada, kai išgirsta, kad per jų koncertus alkoholis gali būti uždraustas. Jie nesirinko nei Darbo kodekso proga, nei statybų prie Misionierių bažnyčios, nei mokesčių kėlimo atvejais. O čia sureagavo. Ar jie taip blogai groja, kad išsigando, jog kažkas blaivas juos išgirs?

Emigruoju, nes Marijonas Mikutavičius teisus, sakydamas: „Tikiu, kad galima daryti paradus kiekvieną dieną, bet reikia pripažinti, kad valdžia turi daugiau kantrybės nei žmonės.“ Emigruoju į Venesuelą, nes ten protestų maratonas vyksta jau 50 dienų iš eilės.

Taip pat emigruoju, kai Saulius Urbonavičius-Samas viename renginyje jaunimui „Kablyje“ pareiškė, kad nereikia nieko tikėtis iš valdžios ir reikia ją palikti ramybėje. Ar mokėti mokesčius ir nieko nereikalauti iš valdžios ir yra tas pilietiškas auklėjimas?

Ar mokėti mokesčius ir nieko nereikalauti iš valdžios ir yra tas pilietiškas auklėjimas?

Aš emigruoju, kai pilietinė valstybė supainiojama su policine valstybe ir bandoma vėliau išsisukti, kad ne taip supratome, išgirdome, perskaitėme. Visa problema, kad iš tiesų dauguma supranta ne taip ir emigruoja.

Aš emigruoju, kai trys lotyniškos raidės grasina sugriauti mūsų abėcėlę ir identitetą, nors bus laikomos paslėptos giliai stalčiuje ar kišenėje. O skandinaviškos „Nørdikos“ ir nyderlandiškos „Maxxximos“ su visomis jų reklamomis identiteto negriauna. Po to paaiškėja, kad raidės jį griaus tik tada, jei bus pirmame paso lape, o antrame – jau nebe. Vadinasi, dėl principo sutarėme, belieka pasiderėti dėl kainos?

Dar emigruoju, kai universitetų reformą kuria tik verslo ir biurokratijos atstovai be švietimo politikos autoritetų ir be mokslo įstaigų bendruomenių – tikriausiai tam, kad optimizacija (tiksliau, „opti-minimizacija“) būtų skaidri kaip matematikoje. Dar greičiau maunu, kai Lietuvos verslo konfederacija pasiūlo palikti Lietuvoje tik du universitetus, taip galutinai jiems suteikdama verslo aptarnaujančios įmonės statusą. Nes universitetai, be tiesioginės ekonominės naudos, matyt, jokios kitos neneša. Tai tiek apie valdžios ir verslo ryšius. Ir tiek apie verslininkų išprusimą.

A, dar būtinai emigruoju tada, kai perskaitau po savo tekstu komentarą – „Ir gerai, varyk kuo toliau iš čia, idiote......“ Emigruoju, nes tokie man nežinomų anonimų pareiškimai gali suveikti stipriau už žinomų politikų.

Emigruoju į Angliją po Brexito ir Norvegiją po Breiviko, brangiais ryanairais ir dar brangesniais „Lietuvos geležinkeliais“, XXI amžiuje šliaužiančiais dukart lėčiau nei prieš 100 metų. Taip mus ketina apsaugoti nuo pavojingų intensyvesnių santykių su kitais Europos kraštais. Nepavyks, šliaužte iššliaušim, nors tos Europos kokioje nors pašiūrėje prie fabriko sandėlio nė su žvake nesurasime, bet būsime suknistai orūs! Iš esmės tokie patys, kaip sovietmečio virtuvėje – su degtine ar be jos.

Nes mes vadovaujamės dviem tautos išmintimis: „Ten gerai, kur mūsų nėra“ ir „Duok durniui kelią“. Išvadiname visus aplinkinius tokiais ir bėgame ten, kur automatiškai, mums atbėgus, tampa blogai.

Prieš 120 metų Emile‘is Zola Prancūzijos prezidentui parašė laišką „Aš kaltinu!“, kuriame ėmėsi ginti be kaltės apkaltintą karininką Alfredą Dreyfusą ir valyti savo šalies erdvę nuo melo, valdžios apsimetėliškumo ir nešlovės. Rašė ne iškart po teismo, bet po to, kai valdžia, nenorėjusi pripažinti savo akivaizdžių klaidų, bandė išsisukti ir toliau melavo. „Jei jie drįso, išdrįsiu ir aš“, rašė jis ir kaltino generolus ir ekspertus, prisidėjusius prie suklastotų liudijimų ir klastojusius juos toliau. Po ilgai trukusios Dreyfuso bylos Prancūzija pasikeitė. Nes atsirado mažiausiai vienas – ir garsus, paskui jį dar keli, kurie drąsiai ir garsiai sakė – „Aš kaltinu!“.

Mes taip niekada neparašysime. Sekdamas Zola Tomas Venclova (jau emigravęs) prieš septynetą metų rašė, bet – „Aš dūstu“. O tai jau – ne į išorę, tai lietuviškas gelbėjimosi šūkis, iš esmės nenukreiptas į niekur kitur, tik į savianalizę. Dūsti – ir dusk, visada sakys valdžia, ne mūsų tai reikalas. Juo labiau tai ne kaltinimas. Šiandienos mūsų šūkis bet kokia proga – „Aš emigruoju“. Jei ne už sienos, tai į vidinę emigraciją, kurioje prasideda ir savinaika. Emigruojame ryte, dieną, vakare, nuo to, ano – ar maža nuo ko? Durys atviros, išeinant net belsti nereikia.

Todėl manau, kad labiausiai ir greičiausiai mums reikia emigruoti iš mūsų tokios savivertės erdvės. Visų kitų jau nebeturime.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą