Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 28d. 08:00

Vaidas Jauniškis: Baltijos kelio užstalės

Vaidas Jauniškis
Martyno Aleksos nuotr. / Vaidas Jauniškis

Ar įmanoma parašyti recenziją Baltijos keliui? Iš esmės – ne, nes tai būtų tiesiog asmeniniai rašančiojo įspūdžiai ir prisiminimai. Kadangi jo sumanytojai nebuvo režisieriai, Baltijos kelias nebuvo spektaklis, dalyviai buvo ir atlikėjai, ir žiūrovai, jame nebuvo teksto, o tik viena idėja. Kiekvienas kūrė savą individualių minčių ir – svarbiausia – patirčių seką.

Pagal žanrą tai kur kas arčiau performanso ir neabejotinai – akcijos, tad apibendrinti autentiškus išgyvenimus keletu sakinių reikštų pažerti keletą itin standartiškų, nuvalkiotų ir vargu ar teisingų frazių. Todėl kartoti susikabinimą rankomis tereiškia geriausiu atveju tik patvirtinimą, kad tai nepakartojama, kad ir kokios nuoširdžios būtų intencijos. Prisimenu nelabai šviesaus atminimo spektaklį, kuriame aktoriai bandė tai atlikti su žiūrovais, ir rezultatas buvo nepatogumas ir svetima gėda.

Užtat reziumuoti Baltijos kelią po 30 metų LRT išdrįso. Tiesiai šviesiai pasakydama – Baltijos kelias – tai LRT. Taip nusprendusios LRT galvos pradėjo galingą reklaminę akciją. Nuo sugalvotų kardelių ir apie juos susuktų klipų (šią rinkodarą puikiai aprašė Monika Gimbutaitė) iki radijukų instaliacijos ir koncerto Katedros aikštėje urbi et orbi. Kuris atsitiktinai sutapo su LRT sezono pristatymu čia pat, Valdovų rūmuose.

Šiaip jau tai galėjo būti šventė, LRT tikriausiai ir galvoja ją sukūrusi. Logiška – juk tokių minėjimų šablonas patikrintas daug kartų, niekas jiems teisės rengti tų koncertų neatėmė, o murmėdavo dėl jų tik nepatenkinti intelektualai ir menininkai, kuriems gal net priklauso būti nepatenkintiems. Per 30 metų regėjome tuos pačius vedėjus per vasario 16-ąsias, kovo 11-ąsias, nekalbant apie paprastą TV ekraną.

Ta pati schema, tas pats iš tarybinės mokyklos laikų išmoktas literatūrinis-muzikinis montažas ir vestuvių muzikantų mąstymas. Visuomenės „įtakingiesiems“ (t.y. gatvėje atpažįstamiems) skiriamas trumpas laikas kaip pertrauka tarp dainų, tada pasilinguojame, tada iššauname ar kas praskrenda. Dar – intermedijos su familiariais „profesoriau, duokit bučkį“ (Vytautui Landsbergiui), „ar čia sužadėtuvių istorija?“ (Prezidentui Gitanui Nausėdai) ir t.t. Žiūri ir stebiesi, – netikėjai, net giliausiuose košmaruose nesapnavai, kad ta Baltijos kelio vizija bus 30 metų praleisti su svočia Edita, kuriai visi prezidentai – vieno stalo kaimynai, o visos dangaus žvaigždės spiečiasi tik LRT. Tokia jauki bendruomenė, chebra! O kas, galvoji, ir yra ta Lietuvėlė, jei ne chebra su savo komuniaginiu laifstailu? 50-mečiui tikriausiai susikibsime už rankų prie ilgo stalo nuo Katedros iki Pasvalio – mėgstam gi Gineso rekordus!

Žiūri ir stebiesi, – netikėjai, net giliausiuose košmaruose nesapnavai, kad ta Baltijos kelio vizija bus 30 metų praleisti su svočia Edita, kuriai visi prezidentai – vieno stalo kaimynai, o visos dangaus žvaigždės spiečiasi tik LRT.

O galėjo būti nors kiek ambicijų ir pamąstymo, kaip prisiminti ne vien mus pačius įkvėpusį įvykį. Juk jo dėka – paradoksas, bet šiandien žmonės vidujai gerokai laisvesni nei galima buvo fantazuoti. Jie net laisvi prisipažinti, jog tame kelyje nestovėjo. Dėl įvairiausių priežasčių – ir be pasiteisinimų. Nebereikia vaidinti pogrindininkų, kurių prisidaugino, pasak liaudies, daugiau nei grindų. Visuomenė kur kas toliau nuėjo nei reikalauja televizinė pompastika ir jos trafaretai. Bet narciziška televizija to paprastai nemato, nes ekranas atsuktas į veidrodį. Juk galima buvo pamąstyti apie formą, galbūt prisiminti anuometinius mitingus, nebijoti kalbančių galvų, - anuomet jų klausėmės nuščiuvę, tai buvo viešosios retorikos aukso amžius. Galima buvo galvoti kitaip. Kurti. Vadinasi, ir mąstyti. Tačiau tam tikriausiai reikėtų papildomų lėšų, kad LRT būtų sukurtas Mąstymo skyrius.

Dabar koncerto epizodus galima nagrinėti tik kaip puikų pavyzdį „kaip negalima daryti“.

Dabar koncerto epizodus galima nagrinėti tik kaip puikų pavyzdį „kaip negalima daryti“. Finansinę pusę taip pat būtų neprošal pakedenti – ką reiškia, kad koncertą globojo ministras pirmininkas, o dėkojama buvo Vyriausybės kanceliarijai ir Kultūros ministerijai? Ar įvyko viešieji pirkimai scenarijui, režisieriams? Tačiau kas tai nagrinės ir kas iš to, jei vistiek niekas nesikeis, nes vedėjų vietos užimtos, jaunimas ateis ir išmoks prisitaikyti, ir viskas bus kaip tada, kai buvo pagal įstatymus, t.y. kai buvo vsio zakonno. Šiandien radome eufemizmą – „galimai“. Galimai įvyko viskas sklandžiai, galimai ir skaidriai. Bet „galimai skaidrus vanduo“ reiškia ir tai, kad jis tik galimai ne nuodas.

xxx

Kitas koncernas, skrydžių bendrovė „Air Baltic“, pasigyrė taip pat pagerbusi Baltijos kelią daina – į elektroninį paštą atskraidintu klipu su trijų šalių dainininkais. Gražus patriotinis gestas, tik kad visas tas kelias – iš paukščio, t.y. piloto aukščio ir su tų lėktuvų vaizdais, o ekrano kampe – bendrovės logotipas. Taip nušaunami bent du zuikiai (socialiai/patriotiškai aktyvus verslas ir jo reklama), nors matome, kaip iškilminga data panaudojama komerciniams tikslams. Šventė privatizuojama, bet prašoma džiaugtis visų.

Buityje tai reikštų – atėjo pasveikinti solenizanto, bet vienas dėdė užgrobė visų dėmesį savo nenutrūkstamomis kalbomis, kaip jis bičiuliavosi su tuo ir anuo ir kiek daug nuveikė. Kiti tyli, kol galiausiai pamažu išsiskirsto, nes jau tiek negeria, kad po to žiebtų į dantis. Nebekultūringa.

„Baikim vieną kartą! Suvienyta Lietuva turi būti verta savęs!“ –kitame mitinge pareiškė vyriškis mistinį lozungą, ir jo peršama vienybė padvelkė getu ar kulka. Nes jau nervai nelaiko, koks bardakas tėvynėje. Vieningieji susitelkė parodyti, kas yra demokratija ir kodėl „anie“ turi klausyti „mūsų“ įstatymų. Viešoji erdvė taip pat nėra bet kieno, ji turi būti mūsų, nes ji tiesiog verta mūsų! Simboliai ir magiški užkalbėjimai pliekia patrankomis, ir kalčiausias čia pasirodo besąs meras, sudaužęs mūsų vienybę!

Žiniasklaida užkaista – pagaliau gavo darbo po visos vasaros sausros, kada įvykiu bandė pateikti komiksinį koalicijų klijavimą, vieno partijos veikėjo pasakymą prieš kitos partijos lyderį sudarant trečios junginį su ketvirta. Iš niekinių apsižodžiavimų buvo bandoma išspausti naujieną, bet vis tiek gaudavosi nuobodybė. Ir staiga – skaldoma vienybė! O juk tokie buvome vieningi Baltijos kelyje! – unisonu sugaudžia medijos ir soc.komentatorių chorai. Neleisime skaldyti, tegul tie ir anie nutyla, nes kiekvienu žodžiu tarnauja Kremliui! Frazės lakios, skambios, ir niekas seniai nesigilina, kiek jos teisingos.

Kaip ir ši, apie vienybę Baltijos kelyje. Buvome vieningi iš tiesų tik vienu aspektu, vienu žygiu – išeiti iš Sovietų Sąjungos, išsivaduoti. Nes niekas taip žmonių netelkia kaip bendras priešas. Toliau – kaip, kada, kokiais būdais to siekti – prasideda skirtumai. O kokie patys buvome? Skirtumų tiek, kiek jų rasime nuo gyvenimo miesto komunaliniame bute iki kolūkio pirmininko rančos, nuo partijos veikėjo elgesio, parduotuvės vedėjos pajamų iki gamyklos darbininko laisvalaikio ir dezertyravusio iš sovietų kariuomenės vaikino baimės. Mes velniškai skyrėmės net pačia drąsa.

Būtent už tą skrodimą, kuris parodė, kad visą laiką tarp piliečių buvo ne taika, o tik paliaubos, kad požiūris į kitus nesiskyrė nuo kokio nors „Hamas“ žvilgsnio į Izraelį.

Todėl gal kaip tik būtų prasmės ir drąsos Tolerancijos žmogaus titului suteikti svarbesnę nei fasadinę prasmę ir tokiu žmogumi paskelbti visus (ar tikrai visus?) supykdžiusį Vilniaus merą, kurio sprendimas atskleidė mūsų „vienybę“. Būtent už tą skrodimą, kuris parodė, kad visą laiką tarp piliečių buvo ne taika, o tik paliaubos, kad požiūris į kitus nesiskyrė nuo kokio nors „Hamas“ žvilgsnio į Izraelį. Įsiūčio dėl neteisybės triukšme buvo pamirštas ir žodis „sugyvenimas“, ir samprata apie bendrą tolesnį buvimą vienoje erdvėje. Juo labiau – Vilniaus erdvėje, kurią pamatavus visu XX amžiumi, gali nepatogiai nuskambėti žodis „atėjūnai“. Tačiau tai – ne mūsų „darbotvarkė“, mes turime vienytis.

Idant – kitas užkalbėjimas – nepiltume vandens ant Kremliaus propagandos mašinos. Tarsi elgdamiesi pavyzdingai mes to išvengtume, tarsi gyventume ne sau, savo žmonėms ir valstybei, o Kremliui. O ką reiškia „pavyzdingai“? Tyliai, nesiaiškindami, visus triukšmelius sušluodami į tamsų kampą, nešvarius istorijos skalbinius taip pat sukišę į tolimiausias spintas, mieli ir nesivaidijantys prieš susirinkusius svečius. Tyku ir gražu – kaip iki Baltijos kelio.

xxx

Valanda po televizinio turgaus. Aikštėje nemažai žmonių – praeina, sustoja, sėdi ant laiptų ar ant kėdžių, žiūri transliuojamą dokumentiką. Apie Baltijos kelią. Vieni – prisimindami savą, kiti – bandydami suprasti, pajusti kontekstą, laiką. Be šablonų, tostų ir kitų bučkių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

16:36
24:16
02:03

Esports namai