Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 liepos 26d. 16:45

Vaidas Jauniškis: Čiabuvių būdas

Vaidas Jauniškis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Vaidas Jauniškis
„Žmonės geraširdžiai, atvirti ir gana vaišingi, bet nemėgsta naujovių. Ne tiktai Bogužiuose, bet ir platesnėje apylinkėje nėra radijo ir perkūnsargių. Žemė nors ir ne per blogiausia, bet gyvena apyskurdžiai.“ Tai Adomo Vitkausko aprašyti Bogužių kaimo (dabar – Kelmės rajonas) požymiai 1937 metais. Šį ir kitus ne per maloniausius aprašus galima rasti daug klausimų keliančioje parodoje „Čiabuvių pasakojimai“ Nacionalinėje dailės galerijoje.

Parodos kuratorė Margarita Matulytė įvadiniame tekste teigia norinti parodyti tuos kitus, kurie yra „unikalios etninės tapatybės nešėjai, be kurių nesirastų tauta“, ir „dekolonizuoti“ čiabuvio sąvoką. Tačiau tie kiti visada buvome mes, tikrieji lietuviai, su etnografinėmis šventėmis, ritualizuotais ir harmonizuotais papročiais, manekenais muziejuose, televizijos laidomis ir kaimo idilėmis, per kuriuos jokių kitų kitų nesimatė mažiausiai pusę amžiaus – nei tautų, nei bendruomenių, jau nekalbant apie miestus ir jų gyventojus. Jie, ta kaimo idilė ir Lietuvos valstiečio ar mužiko tiesumas, buvo užpildę visą mūsų eterį ir sąmonę, ir tik dabar, pastaraisiais metais, atsigręžiama į čia pat buvusią „svetimą“ dvarų kultūrą, į miestus, į greta gyvenusias ir šalį turtinusias kitas tautas.

Tad parodos akcentas tarsi ir toks pat, lyg perkeltas iš sovietinio etnografinio muziejaus. Bet dabar mes pamatome tuos juos kitokius. Nežinau, ar parodoje čiabuviai dekolonizuojami ar kaip tik kolonizuojami, paverčiami kitais. Bet reikėjo sukurti atstumą ir svetimą žvilgsnį į juos, kad pagaliau vietoje manekenų tautiniais rūbais ir padargų – kaip neva mūsų integralių savybių – pamatytume kur kas daugiau. Užgavėnių kaukės sustatytos taip, kad labiau primena Afrikos tautelių totemus, nuolatos skamba rituališki pratisi giedojimai, o iš nuotraukų į mus žiūri tamsoko gymio čiabuviai, kurių – kaip svetimų – kaukoles matavo Povilas Višinskis.

Mes patys tarsi XIX a. antropologai žvelgiame į tuos save: štai jums mūsų portretai dūminių pirkių interjere, mūsų genofondas. Lankytojo žvilgsnis bet kuriuo metu gali nusprūsti nuo eksponato ir persikelti į erdvę už parodos, į vakardienos žinių suvestines, į protestus prieš migrantus, prieš skiepus, prieš 5G... Žmonės, bijantys naujovių, be radijo, žemė ne bloga, bet gyvena apyskurdžiai... Moteris, pamiršusi skarelę, viešoje vietoje privalo „nors ranką uždėti ant galvos, kas parodydavo, kad ji gėdisi“ (1938 metai!); mergai apsirgus mėnesinėmis reikia trenkti per veidą ir taip išgąsdint, kad vėliau susirgusi ji raustų, kad per tą paraudimą nesimatytų pamėlusių paakių (liudijimas iš 1961-ųjų!). Ir per tokius paraudimus iškyla visa aplinka ir kasdiena – gyventa didžiulėje baimėje, kuriai nugalėti susikurti papročiai ir prietarai įtampą tik didinę. Štai jums „drąsios šalies“ šaknys!

Paroda replikuoja šiandienai: „susiskaldžiusi tauta“ ar dvi skirtingos Lietuvos yra ne šios dienos ir juo labiau ne reklaminis rinkimų produktas. Tai tiesiog visuomenės vystymosi dėsnis. Juk Višinskis matavo svetimų, kitų galvos apimtis.

Atvykėliai patys nedrąsiai eina svetima žeme, bet jiems geriau šitokia nežinia ir baimė nei konkrečios bombos ir teroras savame mieste ar kaime.

Ir pagaliau – kodėl tik dvi Lietuvos, o ne bent dešimt?

***

Ta baimė niekur nedingo, ji ataidi šiandienos protestuose ir įstatymuose prieš bet kuriuos kitokius, net jei tų kitų tėra vienas visam kaimui ar gatvei. Atvykėliai patys nedrąsiai eina svetima žeme (o kaip kitaip einama į visišką nežinią?), bet jiems geriau šitokia nežinia ir baimė nei konkrečios bombos ir teroras savame mieste ar kaime. O čia jie sutinka kitą, čiabuvių baimę: apiplėš, puls, prievartaus! Kalba sava patirtis. Pasipiktinęs gyventojas susirinkime skaito naujieną apie tai, kaip kažkuriame Vokietijos mieste prieš mėnesį žmogus subadė peiliu kitą, šaukdamas „Alach akbar“, ir jam jau baisu. Tai, kad kaimynas kasdien šaukia kitos kalbos žodžius mušdamas žmoną ar vaikus, – norma. Nes savas. Vadinasi, bijoma ne nužudymo ir kitų veiksmų. Bijoma kitos išvaizdos. Net motinų su mažamečiais. Bijoma nepažinto.

O jei kuris nors atvykėlis skaitė apie Lietuvą kaip katalikišką kraštą? Dieve, kaip jis apsigavo! „Stop homofilijai!“ –užrašu ant marškinėlių prisipažįsta nemėgstantis žmonių. Duokite migrantų dienpinigius Lietuvos pensininkui! – laiko plakatą ne pensininkas. Neatimkite iš vietinės šeimos galvos šešto cepelino per pietus, poilsio su vaikais už tūkstantėlį kitą Palangoje, dar vienos pašalpos dešimt metų bedarbiaujančiam! Keleto litrų benzo džipui nuvažiuoti į bažnyčią! Švilpt mums ant Europos Sąjungos ir žmogaus teisių, šaukia iš ES fondų besimaitinantys. Krikščioniškai – tik su savais, jokių svetimų, jokių kurdų, sirų, net jeigu jie irgi krikščionys!

Kas, kad Damaskas pasaulio ir ypač kultūros istorijoje minimas kiek dažniau nei Lietuva ir yra kiek senesnės kultūros. Šiandien Sirijoje viena išraiškų priešintis Basharui al-Assadui - kiekvienam leisti savą laikraštį. Ne interneto puslapį. Toje šalyje spausdintas žodis reiškia daugiau. Sirijoje T.S.Elioto pirmieji vertimai pasirodė ano amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, o „Nusiaubta šalis“, pakeitusi visą tų kraštų poeziją, arabiškai susilaukė net keliolikos vertimų. Geriau nesilyginti. Bet ir Sirijų, Irakų tikriausiai bent dešimt. Suprantama, nebūtinai profesoriai ir smuikininkai kerta mūsų koncertinas. Bet nebūtinai ir vienodi.

***

Viduramžiais teatrai keliaudavo vežimais ir šeimomis. Atvykę į miestą, sužinoję naujienas, aikštėse rodydavo spektaklius, įterpdami vietines aktualijas. Dabar du jauni aktoriai atvyksta motociklais ir pradeda mums pasakoti Stepono Batoro istoriją. Lygiai taip pat susieidami su vieta, anuos papročius ir realijas pateikdami šiandienos kalba. „Stepai, gazo!“ – Aleksandro Špilevojaus ir Lauryno Jurgelio greičiau pasakojimas nei spektaklis (storytellingas), kuris tuoj atvyks ir į mažesnius miestelius, – ir čia yra jų tikslinė auditorija. Kalbama tarsi apie Batorą ir jo laiką, bet žiūrovų reikalas suvokti, kad mūsų alma mater, Vilniaus universitetą įsteigė migrantas; kad valdovai, kaip ir kiti žmonės, yra geri ir didingi, jei tik savi; kad iš Vakarų atvykęs į Abiejų Tautų Respubliką įžengdavai tarsi į kitą pasaulį su savais papročiais. Itin vaišingų, bet neatvirų žmonių kraštą – kad ir kaip šie bruožai prieštarautų vienas kitam (vadinasi, vieni apsimestiniai?). Tai mums pasakoja Lietuvos rusas ir Lietuvos lietuvis, bet nejučia kyla klausimas, kas iš tiesų yra migrantas ir kas iš mūsų toks nėra. Visada kažkas iš kažkur atvyksta. Ir vieno atvykimą nuo kito skiria tik laiko tarpas, daugiau nieko. Kas yra dabartiniai vilniečiai, palyginus su XX a. pradžios gyventojais?? Migrantai atgabeno į Lietuvą operą, švietimą, mokyklas, architektūrą, teisinę sistemą ir t.t. Skaičiusieji mūsų keturtomį bestselerį „Silva Rerum“ turėtų tai žinoti, nes ten aprašoma XVII amžiaus Lietuva. Tik ar Kristinos Sabaliauskaitės fanų nėra tarp tų, protestuojančių prieš migrantus, kuriančių įstatymus išginti iš šalies ne tos odos spalvą.

Nes susieti romaną su realybe yra neįveikiamas uždavinys. Kaip moteriškei, kuri papasakojo kaimynei apie telefoninius sukčius, bet čia pat suskambus jos telefonui dėl neva sūnaus padarytos avarijos, tuoj paklojo kelis tūkstančius. Disociacija – šios dienos liga. Kūrinys niekaip neatspindi tikrovės, juk jis skaitomas (žiūrimas) po darbų, t.y. po Lietuvos. Karšta vasara ir liūtys nėra šylančio klimato pasekmė. Išvalyta nuo senų medžių gatvė ar aikštė nėra priežastis keptuvės efektui. Homoseksualumas plinta nuo gatvės eitynių. O pasiskiepijęs ir nesusirgęs tėra laimės kūdikis, nes skiepai yra propaganda, o ne priešnuodis virusui. Yra pasaulis ir jo gamta, atmosfera, gyvūnai, bet mes gyvename savo šalyje su savomis tradicijomis. Tradicijos užkirs kelią vandeniui, orui ir kitatikiams. Todėl bent pabandyti pamažinti laisvų darbo vietų, tuštėjančių sodybų perteklių atvykusiais yra fantazija ir kliedesys (nors buvusios LDK piliečių anūkams tai negalioja). Galioja elgtis tik taip, kaip elgiasi diktatoriai. Ne nugalėti tolerancija, bet pralaimėti netolerancija.

Mes iš tiesų kažkada pasikrikštijome?

***

Migrantai tapo dar viena proga mums priartėti prie pasaulio. 2015-ais Graikija buvo taip pat toli, kaip ir Kinijos virusas 2020-ųjų pradžioje. Dabar pasaulis sumažėjo ir priartėjo. Krizė – kaip galimybė jo neatstumti, tiksliau – savęs nuo jo. Ne apie migrantus ir jų būdą kalba.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

01:00
16:32
19:43

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata