Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 gruodžio 29d. 08:00

Vaidas Jauniškis: Geri 2020-ieji

Vaidas Jauniškis
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Vaidas Jauniškis

„Gerų, laimingų Naujųjų!“ – linkėjome pernai. Tada rodėsi – Kinijos virusas, kaip jam ir priklauso, liks Kinijoje, jokių krizių nematyti, ekonomika auga, tad svarbiausi klausimai buvo – ką pirksime ir kur keliausime.

Sako, prašydamas turi būti atsargus ir gerai pagalvoti, nes išsipildys. Gal pernelyg norėjome naujų patirčių? Pabūti su šeima? Dar vieno kompiuterio? Gerų spektaklių, filmų tiesiai į lovą? Ilgesnių atostogų ir kaimo ramybės? Vadinasi, viską ir gavome.

Ak, nepamąstėme apie dozes, nemanėme, kad taip drėbtels. Dabar esame pikti, suirzę, įsiutę. Persisotinę šeima, filmais, kompiuteriu. Dar labiau įgudę normalų daiktą matyti tik iš blogos pusės. Dar daugiau nepasitikintys aplinkiniais – jei apskritai daugiau įmanoma. Dešimt solidarumo akcijų nubraukia vienas idiotizmas, nes jis padauginamas visų kanalų. Valdo klikbaitai ir kovidiotai. Matematika paprasta.

Jei kinų linkėjimai gyventi įdomiais laikais išsipildė būtent taip – dar labiau maga į bendrą vaizdą pažvelgti iš toliau ir pamatyti, ką vis dėlto gero atnešė 2020-ieji. Čia pateikiami pastebėjimai dažniau empiriniai, kai kuriems jų trūksta statistikos. Bet labai tikiuosi, kad ji buvo renkama, sociologai dirbo – nes visi metai buvo viena unikali proga. Tirti iš esmės viską, nuo politikos iki žiniasklaidos, nuo maisto iki sapnų.

2020-ieji gali būti įrašyti į Lietuvos istoriją kaip tie metai, kada geriausiai įsisąmoninome, jog pasaulis yra globalus ir mes neatsitversime nuo jo.

2020-ieji gali būti įrašyti į Lietuvos istoriją kaip tie metai, kada geriausiai įsisąmoninome, jog pasaulis yra globalus ir mes neatsitversime nuo jo. Ne tik kinų „Alibaba“ tinklo prekės pasiekia žmones Kaune, Mažeikiuose ar Labūnavoje. O žinoma teorija sako, kad esame susiję su bet kuriuo kitu žmogumi Žemėje per 6 rankų paspaudimus. Šiandien spėju, esame net artimesni. Nuo Kanų iki Kaniūkų – 2–3 žmonės. Pasaulis susitraukė, paspaudimų sumažėjo.

Išmokome vieni kitus pažinti vien iš akių. Nežinia, kiek jose pamatėme sielos, bet priartėjome prie kai kurių šalių moterų pasaulio.

Per pirmąjį karantiną susirūpinome žmogaus teisėmis. Ką galima uždrausti ir kas uždrausti draudžiama. Iškilo klausimų, ar veidas yra mano privati nuosavybė ir kiek mokėsiu už orą ne per respiratorių.

Neabejotinai išaugo kompiuterinis raštingumas. Jokia mokykla su inovatyviausiais įtraukaus-mokymosi-visą-gyvenimą metodais tiek nebūtų pasiekusi iki 2050-ųjų. Šeima nepasidalina ekranų, laukia eilėje prie darbo stalo, rytines vaikų pamokas keičia tėvų darbas iki išnaktų.

Įsitikinome, kad gerovės valstybė nėra vien reklaminis konstruktas, mes joje jau gyvename – rašau tai be jokios ironijos. Kur matyta, kad Lietuvos valdžia pirktų dešimtis tūkstančių kompiuterių skurdesnėms šeimoms, atokiau gyvenantiems? O po to imtųsi skraidinti namo kažkur Eurazijos miestuose užstrigusius, Balio paplūdimiuose prisiatostogavusius, britų fermose nusiliuobusius? Papasakokite tai 1995-ųjų lietuviui, jis perklaus: apie Daniją ar Švediją kalbi?

Ir užsienis nebėra siekiamybė. Nežabotas konferencinis turizmas, ėjęs pramaišiui su apsipirkimo-paturistavimo-pasiautimo programa, gali dėti tašką, o „konferencijų sostinės“ epitetas – tapti gėdos ženklu. Žinoma, užkulisinių sprendimų prie vyno taurės niekas nepakeis, bet posėdžių, pasitarimų duomenys atsiveria kaip Seimo nario svetainė.

Net didžiausi retrogradai darbdaviai pamatė, kad kasdieninis ėjimas į darbą užtikrina tik transporto darbuotojų ir apsaugos darbo vietas, vadinasi, tai nėra būtinoji veikla.

Net didžiausi retrogradai darbdaviai pamatė, kad kasdieninis ėjimas į darbą užtikrina tik transporto darbuotojų ir apsaugos darbo vietas, vadinasi, tai nėra būtinoji veikla.

Jau pasiekęs visai neprastą lygį kulinarinis raštingumas tapo dar rafinuotesnis. Receptai, valgių fotomontažai, stalo natiurmortai, – apsikeitimas jais interneto kanaluose ugdė ir skonio, ir regos receptorius. Ėmė formuotis ir tam tikri estetikos kanonai: jei vaikas ar šuo – būtinai išsitepliojęs ir fotelius nutapęs „nutelomis“, jei jauna brandi moteris – šampanas ar „mimozos“ kokteilis priešpiečio saulėje.

O taip, meilė gyvūnams! Jie mus linksmino, daugino endorfinus, užėmė artimiausių šeimos narių vietą. Gal dėl to ši meilė iš skaitmenos ar savo kiemo išsiveržė ir į platesnes erdves – atrastos ir sunaikintos nelegalios veisyklos, gyvūnų konclageriai. Paradoksas, bet uždarius sienas žvilgsnis nesiaurėja, imame kreipti dėmesį ne tik į privačią savo teritoriją.

Todėl visai džiugiai buvo dalinamasi ir tikromis, ir suklastotomis žiniomis apie išskaidrėjusius Venecijos kanalus, pranykusius smogo debesis virš Kinijos, žvėris, besisvečiuojančius degalinėse ar miesto skverelyje. O rudeniop jau tūkstančiai miestiečių su kišeninėmis dalgelėmis išėjo pjauti grybų. Įvaldžius optiką buvo rungiamasi dėl laimingiausio autoportreto baravykų fone. Gamta tapo visų namais. Klausimas, ar tai keisis po metų, ar tirpstanti Grenlandija visgi ir liks tai, į ką dėmesio neverta kreipti, nes toli – kaip ir Uhanas.

Tobulėjo sinefilinis skonis. Kai akys išgramdė ekranus iki paskutinio „Netflikso“ serialo (1995-ųjų snobai tokių per kilometrą nebūtų prisileidę vien dėl žanro), imta grįžti prie kino klasikos. Gal ji bent kuriam laikui taps atspirties tašku?

Pirmojo karantino metu taip suklestėjo dalinimosi kultūra, kad tapo akivaizdu, jog tekstų, meno kūrinių, muziejų, spektaklių virtualiai nebus įmanoma aplankyti net ir per visus metus. Pasaulyje, pasirodo, meno daug ir jis įvairus – ir nebūtinai mes čia geriausi. Prieš pusmetį būtų buvę sunku įsivaizduoti, kad visuomeninis kanalas ims šviesti ne tik šokiais su žvaigždėmis, bet ir šiuolaikiniu šokiu, kuriame, pasirodo, ir žvaigždės ryškesnės, ir visata visai kita.

Gerovės valstybę geriausiai nusako požiūris į kultūrą, tad Kultūros taryba į meno kūrėjų ir institucijų nuostolius reagavo žaibiškai. Paskui ją išsijudino ir Kultūros ministerija. Net jei nemaža dalis lėšų buvo skirta statyboms, t.y. statybų sektoriaus algoms, vis tiek į dešimtmečiais netvarkytus muziejus dabar ateiti bus maloniau. Juolab kad tos lėšos niekaip nebūtų atitekusios atlyginimams ar Kultūros rėmimo fondui. O bibliotekų aprūpinimas knygomis net pralenkė ES vidurkį. Šįmet.

Beje, žmonės ėmė investuoti ne tik į nekilnojamąjį turtą. Pasirodo, gerokai pagausėjo investicijų į meną, ir kolekcininkai teigia, kad brangių meno kūrinių paklausa smarkiai viršija pasiūlą.

Pasirodo, gerokai pagausėjo investicijų į meną, ir kolekcininkai teigia, kad brangių meno kūrinių paklausa smarkiai viršija pasiūlą.

Nė su niekuo nesulyginamas force majeure poveikis – paskiros meno organizacijos ėmė burtis į asociacijas ir skaičiuoti savo pačių ūkį. Nevyriausybinis meno sektorius per keletą dienų atliko tai, ko ministerijos negalėjo padaryti per 30 metų. Ar gali būti akivaizdesnė pamoka mažiau tikėtis iš dangaus?

Lygiai taip Kauno UNESCO vėliavai pristatytą paveldą gynė vien bendruomenė, niekas kitas. Po to valdžia pabandė tik girtis. Bet influenceriai prarado savo sekėjus, avys aplenkė ganytoją.

Žinoma, kiekvienas reiškinys turi ir kitą pusę. Bet jas visas jūs žinote ir jau pakomentavote. Tačiau viską susumavus galime konstatuoti vieną fenomeną, kurį žinojome visada, bet ne taip akivaizdžiai. Atradome, kad didžiausia vertybe tapo bendravimas. Kartais – iki isterijos, iki „praleiskite mane į tą miestą“ ar į Vilniaus gatvės aštuntą barą šįvakar. Tai vis tiek liudija šią vertybę.

Atradome, kad didžiausia vertybe tapo bendravimas.

Aptikome, kad žmogus – ne tik socialinis gyvūnas. Jis nori be tarpininkų kitam žiūrėti tiesiai į akis ir dar liestis. Todėl krumpliais ar alkūnėmis susidaužia ir pasaulio galingieji. Šitame civilizacinių konfliktų ir virtualybės laike paliesti kitą tapo būtina. Beje, nauji gestai įteisino lygiavą tarp lyčių.

O kai negalime paliesti, dalinamės per atstumą: pavasarį koncertuota kiemuose, bendrauta ir plota iš balkonų (tegul ir importavus būdą iš Italijos). Dabar aiškiai matome: languose, parduotuvių, įstaigų vitrinose gerokai šviesiau nei pernai. Joks meras to neįstengė padaryti. Gyventojai, įstaigos dalina praeivių žvilgsniams savo papuoštus interjerus, eglutes, girliandas. Šviesa namuose – nebe metafora. Vadinasi, jau yra už ką ir pasistengiama pagal savą grožio supratimą. Net nesvarbu, kam. Net jei pasipuikuojant. Bet pagalvojama apie kitus, kad ir kaip keistai tai beskambėtų valstybėje, kurioje, sakoma, empatijos – kaip vandens Sacharoje. Kur kiekvienas socialinis burbulas tuoj pat sprogsta pykčiu atsimušęs į kitą. Gal laikas vėl patikrinti statistiką?

Iš mokyklos literatūros pamokų įkalta de Saint-Exupery mintis, kad viena tikra vertybė yra žmogaus ryšys su žmogumi, šiandien juntama fiziškai. Bet tam, kad parašytų šią mintį, pilotas turėjo prisitrenkti dykumoje, o jau tada pabendrauti ir su Mažuoju princu, ir su lape. Permąstyti ne kitus, o savo tapatybę. Krizės ją taip pat kuria.

Būtų apmaudu, jei kitiems metams pasilinkėtume tiesiog „grįžti į įprastas vėžes“. Lyg visos netektys ir atradimai būtų vienkartiniai puodeliai, išmesti pro automobilio langą.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

01:54
01:53
27:22

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/