Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 24d. 12:59

Vaidas Jauniškis: Iš(si)valymas

Vaidas Jauniškis
Kosto Kajėno nuotr. / Vaidas Jauniškis

„Paradigmų kaita“, pasakė viena teatrologė, ir ji 100 procentų teisi. Atsistatydinęs britų gynybos sekretorius Michaelas Fallonas pripažino, kad prieš 15 metų nemanė, jog paliesti žurnalistės kelį yra netikęs poelgis.

Bet kiti taip negalvoja ir dabar, atlikdami ar gindami kitokius, bet jiems įprastus veiksmus. Jiems paradigmos niekaip nekinta. Tačiau pasikeitė pasaulis ir jo reakcijos. Šiandien vieni atsistatydina, nesuprantantys tos kaitos išmetami iš kompanijų, nutraukiami jų filmavimai. Svarbesnės tapo reakcijos, o ne vien įvairių atvejų išviešinimai. Kamuolys iš #MeToo grąžinamas atgal, dažniausiai į vyriškąją pusę.

Prodiuserio Harvey Weinsteino atvejis rikošetu smogė Kevinui Spacey. Rikošetu, nes aktoriaus paveikslas keičia tam tikras visuomenės nuostatas: prodiuseris dažnai įsivaizduojamas kaip chamas, pinigų maišas, brutalus besmegenis patinas, kuris paims tave į filmą, jei tave paims.

Panašios nuostatos galioja ir režisieriams, bet menininko gyslelė jas įprastai švelnino. Vienas danų „Zentropa“ kino kompanijos įkūrėjų ir vadovų, Larso von Triero prodiuseris Peteris Aalbaekas Jensenas yra puikus to pavyzdys – šį lapkritį 9 moterys jam pateikė kaltinimus žeminimu, seksualiniu išnaudojimu ir seksistine visos kino kompanijos aplinka.

Ko norėti – kai viena „Zentropos“ dalis kūrė „minusinius“ meno filmus, kita užsiėmė pelną generuojančia pornoprodukcija, ir prodiuserio galvos pusrutuliai, matyt, susipainiojo. Bet nepaisant to, kad „Zentropa“ yra privati studija ir net ketvirtadaliu paties Jenseno, jis jau nušalintas nuo planavimo, bendrų susirinkimų, jam uždrausta kalbėti kompanijos vardu ir vesti mokymus. Su „Zentropa“ ketina peržiūrėti santykius švedų ir kitos studijos.

Kevino Spacey atvejis kitas: greta prodiusavimo ar vadovavimo teatrui jis pirmiausia – aktorius, menininkas, daugelio kino ir teatro žiūrovų numylėtinis, „Oskarų“ laureatas, pastaruoju metu po filmavimo nemokėjęs išeiti iš prezidento vaidmens „Kortų namelyje“. Serialas sustabdytas, Ridley Scotto filmo ištraukos perfilmuojamos be jo, tarptautinis „Emmy“ įkūrėjų apdovanojimas nuplaukė... Ir nors Spacey gali likti tas mielas simpatiškas personažas iš K-pakso planetos ar „Amerikietiškų grožybių“, vis dėlto visuomenės ir bendrovių įvaizdžio remiama (o ne juridinė) Temidė negailestinga. Aiškiai skirianti personažus nuo atlikėjų.

Šį rudenį praeities išviešinimo banga ritasi per visą pasaulį. Spalį ji kirto vienai garsiausių Vengrijos teatro figūrų – režisieriui László Martonui, svarbaus šalyje Budapešto Komedijos teatro (Vígszínház) vadovui ir Teatro ir kino akademijos profesoriui emeritui – t.y. asmeniui, dariusiam didelę įtaką visam Vengrijos teatriniam pasauliui ir net laikiusiam jį už pavadžių.

Ir vis dėlto – režisierių nederamu seksualiniu elgesiu prieš 20 metų apkaltino aktorė Lilla Sárosdi, mums žinomo režisieriaus Árpádo Schillingo žmona, o vėliau dar devynios vardų viešai nepaskelbusios moterys. Remiantis pareiškimais, naujausią atvejį nuo seniausio skiria 50 metų... Režisierius galimų aukų itin santūriai atsiprašė (maždaug – nežinojau, kad tai jums nebuvo malonu), bet ne daugiau.

Ir tik gausėjant balsų tiek iš nukentėjusių, tiek iš žurnalistų pusės, po režisierės Ildikó Enyedi ir kitų kūrėjų peticijos László Martonas pasitraukė ir iš teatro vadovo, ir iš universitete užimamų pareigų. Maža to, su daugelio svarbių prizų laureatu bendradarbiavimą visiems laikams nutraukė Kanados „Soulpepper Theatre Company“, – nežiūrėdami į meno faktus, kad būtent jo Kanadoje pastatyti 12 spektaklių kaip tik ir pelnė daug prizų tiek jam, tiek teatrui.

Vengrijoje šį lapkritį taip pat iš darbo buvo atleistas ir režisierius bei Budapešto Operetės teatro meno vadovas Miklosas Gaboras Kerenyi, priekabiavęs prie baleto šokėjų ir mušęs juos, vadindamas tai treniruote.

Jungtinės Karalystės džentelmenų papročiais šį rudenį taip pat buvo suabejota. Garsų britų teatro režisierių Maxą Staffordą-Clarką pareiškimai apie jo nepriimtiną elgesį pasivijo iš 1992 metų. Jis turėjo palikti jo paties įkurtą garsią kompaniją „Out Of Joint“. Raminas Gray, režisierius ir „Actors Touring Company“ vadovas, prieš mėnesį džiugiai pareiškęs, kad „britų teatrinio Weinsteino paieškos yra garbingas reikalas“, dabar pats turi pateikti pasiteisinimus ar atsiprašyti – bent penkios moterys pateikė pareiškimus aktorių profsąjungai.

Lietuvoje šis išviešinimo cunamis kirto į pačią esmę: Šarūnas Bartas, šis „tiesaus ir liūdno žvilgsnio“ (kaip rašė prancūzai) Eurazijos aborigenas, minęs mįsles lietuviams ir žavėjęs užsieniečius savo melancholija bei nebyliu filmų grožiu, staiga pasirodė esantis ne vien belytis kūrėjas par excellence, kokį įmanoma įsivaizduoti tik XIX amžiaus romantiškais parametrais. Reakcija buvo stipri adekvačiai netikėtumui. Komentavo kas ir kaip tik galėjo, tada komentavo komentarus, ir šis cunamis tuoj privertė pamiršti visas istorijas su Vanagu ir Vanagaite...

Pastaruoju metu visuomenės reakcijos dažnai būna panašios: pirma išsirėkiama, po to konstatuojama – ir kodėl gi mes tokie isteriški? – ir tada pasistengiama pamiršti.

Čia tikrai panašu į cunamio poveikį: tektoninio lūžio sukelta banga ateina, viską nušluoja, ir likusieji gyvi tvarkosi, gyvena toliau. Iki kito tektoninio lūžio.

Pastaruoju metu visuomenės reakcijos dažnai būna panašios: pirma išsirėkiama, po to konstatuojama – ir kodėl gi mes tokie isteriški? – ir tada pasistengiama pamiršti. Be gilesnių išvadų, be tyrimų, lyg visa visuomenė gyventų pagal žiniasklaidos kuriamą sensacijų seismografą.

Lyg numatydamas tokią situaciją Bartas panašiai, kaip savo filmuose, kažką pasakė, nesutiko su kaltinimais, bet po mero paabejojimų dėl nuomos lengvatų tokios reputacijos režisieriui iš savivaldybės patalpų išsikraustė. Kita nebe tik žodinė reakcija buvo tik režisierės Natalijos Ju, kuri atsisakė rodyti savo filmą apie buvusią Barto sutuoktinę Nataliją Golubevą (o filme yra ir jis pats) festivalyje „Šeršeliafam“. Toliau – tyla, ir, panašu, tuo viskas baigsis, nes ir taip, regis, labai įsikarščiuota, tad gal tyla išpirks mums mus pačius?

Štai čia ir yra tas tikrasis lūžio taškas, kuriame prasideda ar baigiasi reakcijos ir tolesni veiksmai. Paprastai įjungiamas stop signalas – bandoma apsimetinėti, išsiplūdus atrodyti kultūringai. Mes save nepaliaujamai plakame ir kritikuojame dėl savų „per karštų“ reakcijų, kurios neva turėtų būti itin mandagios, kaip įsivaizduojamuose „civilizuotuose Vakaruose“.

Bet jei susipažintume su, tarkime, berlyniečių fekaline reakcija į paskirtą jiems tiesiog nepatinkantį vieno teatro direktorių, suprastume, kad reaguojame visiškai civilizuotai, tiesiog žmonės yra įvairūs ir nėra vieno standarto. Interneto komentarai taip pat įvairūs, ir jei pusę jų gali (bandydamas gražinti „saviškius“) atmesti kaip dar vieną Kremliaus trolių vystomo karo dalį, tai kita pusė vis tiek yra spalvinga – nuo užjaučiančių ir palaikančių nukentėjusias iki budelių budulių. (Net jei lazdos kartais būna perlenkiamos, tai kažin ar tiek, kad negalima būtų jų ištiesinti: mano manymu, visiškai nelogiškas „Alma litteros“ sprendimas paimti iš knygynų svarbias Rūtos Vanagaitės knygas lengvai gali būti ištaisytas jas tiesiog išdalinant bibliotekoms.)

Čia, man regis, ir yra dar viena svarbi nuostatų kaita: ši pasaulinė akcija atima iš menininko nekaltybę, ilgai puoselėtą didesnę nei įprasta nekaltumo prezumpciją.

Spontaniškas reakcijas bando nuslopinti argumentai dėl teisinių mechanizmų, t.y. ar reikia teisti iki teismo? Bet šių atvejų patirtis rodo, kad bylų keliama itin mažai, ir todėl čia ima veikti kita teisės forma – moralinė ir visuomeninė (ir nereikia jos auginti metaforomis apie linčo teismus ar knygų deginimus, kurių nebuvo).

Įvairios šalys ir bendrovės šią teisę naudoja pagal susiklosčiusias tradicijas šalyse ir kultūrinėje tarptautinėje terpėje. Tarkime, Vilniaus meras inicijavo nuomos sutarties Barto studijai nutraukimą, ir tai galima laikyti jo moraliniu pasirinkimu. Tik drauge tai keistai sutampa su bendra nauja Vilniaus miesto strategija apriboti lengvatinę nuomą kultūros įstaigoms. Tad jei tikrai rūpinamasi morale, ją dabar pats meras turės įrodyti išnuomodamas tas pačias patalpas kitai kultūros įstaigai, o ne kokiai rūbų parduotuvei.

Skandinavija į tokius atvejus sureagavo savo tradicijomis: 456 aktorės parašė atvirą laišką į dienraštį „Svenska Dagbladet“ ir pradėjo savą „#tystnadtagning“ kampaniją (liet. „Tylos! Veiksmas!“ – pagal filmavimo komandas), aprašydamos savo atvejus ir pareikšdamos, kad jos netylės, skatindamos veikti teisinę sistemą, o kaltininkui ir jį ginantiesiems „sugrąžindamos gėdą“. Paskui aktores pasekė tūkstančiai teisininkių ir kitų sferų darbuotojų.

Viename pavyzdyje buvo pasakojama, kaip aktorė turėjo filmuotis su „vyru genijumi“. Čia, man regis, ir yra dar viena svarbi nuostatų kaita: ši pasaulinė akcija atima iš menininko nekaltybę, ilgai puoselėtą didesnę nei įprasta nekaltumo prezumpciją. Tokia nuostata ypač gaji mūsų šalyje, kur einama žiūrėti režisieriaus kūrinio, o ne dramaturgo, dažniau aktoriaus nei dramos ir jos siužeto.

Menininkas dažnai yra keistuolis, balansuojantis ant visuomenės normų ribos ar peržengiantis jas, bet tai neva atleistina – juk menininkas! (Ir ypač tuo naudojasi labiau skandalistai nei menininkai.) Net ir priešingos sutirštintos reakcijos į menininko paklydimus ar nusikaltimus (jis geria! ji sukėlė avariją! jie priekabiauja!) taip pat yra išraiška tos pačios „artistocentrinės“ sistemos.

Jis yra parazitas ant tautos kūno, nes dažnai nesukuria nieko apčiuopiamo, o tai jau nėra darbas (keista, kad to nesako dirbantiems su naujomis technologijomis, kur daug kas neapčiuopiama). Ir jau nesvarbu, kad menininkas yra tas pats žmogus ir pilietis, mokantis mokesčius valstybei, dažnai dirbantis kur kas daugiau už paprastą darbininką ar tarnautoją, nes kūryba ir idėjos neiškeliauja atostogų.

Aišku, patys kūrėjai taip pat linkę palaikyti šį menininko – keistuolio – mesijaus mitą, tai kartais piktnaudžiaudami savo padėtimi, tai nuo kalno apreikšdami miniai vieną ar kitą, švelniai sakant, dažniausiai kontroversišką mintį, ypač jei prabyla apie visuomenę ar politiką, o ne savo kūrybą.

Bet ir kūryba dažniau yra pristatoma ir vertinama kaip jų saviraiška, o ne kaip pokalbis su visuomene. Bet menininkams skiriamų visuomenės lėšų mechanizmas pamažu keičiasi: vertinimo kriterijuose jau dažnesnis vakarietiškas „ką šis kūrinys gali suteikti visuomenei“ nei iš XIX amžiaus atėjusi menininko romantiškos saviraiškos ir visus ištinkančio dvasingumo retorika. O kadangi kai kurie menai ir jų sampratos dar vis remiasi į XIX amžių, taip pat žiūrima ir į patį menininką.

Etiniai aspektai arba nepaisomi, arba priskiriami dostojevskiškoms perversijoms. Šiandieninė pasaulinė viešinimo kampanija ne tik kliudo menininkus, bet ir skatina į juos žvelgti kaip lygiai taip pat sutvertus iš kūno ir kraujo ir trokštančius to paties, ko ir kiti. Pagaliau jaunų žmonių (nes dar jauni ir tiesūs?) reakcija į „įsitaisiusių žvaigždžių“ ar „nuomonės formuotojų“ komentarus taip pat įkvepia: vertybės keičiasi. Karolio Kaupinio atviras laiškas „gyvenimo patyrusiai“ vyrijai padvelkia dar kito amžiaus žvilgsniu į pasaulį ir negali nežavėti – pasirodo, špaga ir apsiaustas gali būti tikri!

Šiandieninė pasaulinė viešinimo kampanija ne tik kliudo menininkus, bet ir skatina į juos žvelgti kaip lygiai taip pat sutvertus iš kūno ir kraujo ir trokštančius to paties, ko ir kiti.

Ir dar vienas itin svarbus aspektas: kad ir kokios būtų reakcijos, jos yra apie čia ir dabar. Apie mūsų dabartį ir mūsų sugyvenimą. Ne apie istorinių sąskaitų suvedinėjimus, ne apie įvykius prieš penkiasdešimt, šimtą ar visą tūkstantį metų ir kur nors toli. Apie tai mes išeiname mitinguoti, dėl to mes pliekiamės. Ir itin retai kalbame apie tai, kas yra ranka paliečiama, akimis pamatoma – dar vis nemokame nei ginti savęs, nei kalbėti tiesiai. Lyg tebevaidintume metaforiniame poetiniame teatre, be vardų, situacijų, tik aliuzijomis ir simboliais.

Manyčiau, kad šis apsivalymas yra kur kas svarbesnis už bet kokias sąskaitas su istorija ir praeitimi. Nes taip mokomės žvelgti tiesiai į save ir mus supančius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:56
01:25
06:38

Esports namai