Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 15d. 10:56

Vaidas Jauniškis: Išdavikai vaizdai

Vaidas Jauniškis
Martyno Aleksos nuotr. / Vaidas Jauniškis

„Turi pamatyti!“ – ne tik rekomendacija geram filmui. Tai ir principas, po kurio kažkas gali smegenyse sukrutėti, net jei to iš tiesų norėtųsi nematyti.

Puikiai žinome ir kasdien patiriame, kad gyvename vaizdų eroje. Bet vaizdai ima gožti visus kitus komunikavimo būdus tokiu intensyvumu, kad tai ima ignoruoti sveiką nuovoką. Šių dienų aktualijos tapo tik dėl to aktualijomis, kad buvo ar greitai tapo vaizdais.

Vizualiai užfiksuotos nuotekos į Kuršių marias leido pradėti stambesnį įmonės tyrimą – kas, kad gyventojai skundėsi jau keletą metų. Skundėsi smarve, tačiau net pirmųjų kino teatrų savininkai bergždžiai mėgino kvapą sujungti su vaizdu. Todėl vamzdis, vanduo, sklendės – kur kas aiškiau. Ir puiki taršos ikonografija. Dabar uostamiestyje operatoriams užduotis būtų nufilmuoti kokio nors cheminio elemento dalelę ar cemento dulkę, sklendžiančią nuo krovos darbų terminalo ir tupiančią ant kosinčio klaipėdiečio (įtaigiau – besilaukiančios klaipėdietės) palangės. Kitaip neįrodys, kad dar ir ten teršia.

Alytaus mero vaizdai iš gaisravietės buvo tiksliausias komunikacinis ir drauge reklaminis pranešimas. Vyras liepsnų fone – gražiausias vyro portretas nuo „Desperado“ laikų. Meras savo kabinete – parazito įvaizdis, nes ten jis „nieko nedaro, tik sėdi“. Todėl ir žinia apie Australijos gaisrus suveikia irgi ne ta „nuobodžia“ kasdiena – krūmai pleška ir pleška, ir kas iš to? – o vandeniu girdoma koala. Koala – tai toks australietiškas katukas, tad žinia negali nesuveikti. Ir tik per ją kai kas ima manyti, kad klimatas, matyt, šyla.

Gretai Thunberg po ilgų stovėjimų prie parlamento reikėjo teatrališkai sušukti „kaip jūs drįstate?“, kad staiga sureaguotų visi – ir besipiktinantys jos spektakliu (vaikas įsiveržė į „protingų“ mačo pasaulį!), ir besidžiaugiantys, kad žinia visgi buvo išgirsta. Gyvename epochoje iki Galilėjaus, kada tikime tik tuo, ką matome. Mokslas yra pernelyg sudėtingas, nesuprantamas iš pirmos nuotraukos, neduokdie teksto, ir dar manipuliatyvus, – žodžiu, ten visi vienas kitą apgaudinėja. O akys mato tiesą. Net jei sumontuotą.

Komentuodamas vaizdus savo parašymais socialiniame tinkle, Vilniaus meras nusistebėjo kitų miestų taršos atvejais. Lyg nebūtų pats vakar džiaugęsis nežmogiškai sutankintu Paupiu (reklama: „Rajonas, kur galite žiūrėti kaimyno televizorių!“). Bet tą pačią savaitę sostinėje buvo susprogdinta tikra ekologinė ir kultūrinė bomba. Driokstelėjo būtent vaizdais – „Akropolis Group“ paskelbė naujo prekybos centro vizualizaciją.

Apie galimas statybas prie Vingio parko buvo kalbama jau ilgą laiką, bet neaiškiai. Paskelbti vaizdai, palydėti ekologiškai sudizaininto pranešimo, pritrenkė. Skonio reikalus palikime ramybėje. Šiuo atveju svarbu idėjos. Apleista nemaža gamyklinė teritorija virs stebuklingu brendų, parkingų ir viadukų rojumi. Kad viskas skambėtų gražiai, projekto aprašymas papildytas „terasomis“, „alėjomis“, „tvaria statyba“ ir net „žaliąja energija“. Tikriausiai žodžiai su šaknimi „veg“, „eko“ ir „bio“ atsiras pastatų viduje.

Tad po trejų metų sostinei švenčiant jubiliejų eilinis vilnietis galės pasistengti nuvykti į dar vieną, tik ne dabar, o prieš 20 metų statyto prekybos centro kloną, kad patektų į jau šiandien nuo podiumo nuėjusios beatodairiško pirkimo (juo labiau – pirkimo kaip pramogos) mados rūmus. Žinoma, reklama ir rinkodara savo darbą dirbs, kaip dirba ir dabar. Bet kažin ar meras girsis jam rūpimoje tarptautinėje erdvėje pasenusiomis vartojimo tendencijomis, išvystyta automobilių tarša ir tankiausiai Europoje miesto centre sutelktais prekybos „molais“. Ir gal imsiančiu grėsti Vilniaus pašalinimu iš kokios paveldo organizacijos. Žinoma, kas nors ir apsigaus gražiu à la Marius Jovaiša vaizdu iš paukščio skrydžio su prekybcentriu šalia Vingio parko. Bet anaiptol ne mąstantys žmonės.

Iš tiesų galima nusistebėti, kad naujasis „Akropolis“ nepasipuošė dar vienu akcentu – aukščiausiu Lietuvoje apžvalgos bokštu. Tuo jis būtų perspjovęs kitas vietoves pagal šią provincinio išradingumo madą. Bet ir suprantama, kodėl to nebus – vaizdas iš viršaus galėtų išduoti daugiau nei norisi. Tarkime, miesto vystymosi kryptis.

Iš tiesų galima nusistebėti, kad naujasis „Akropolis“ nepasipuošė dar vienu akcentu – aukščiausiu Lietuvoje apžvalgos bokštu. Tuo jis būtų perspjovęs kitas vietoves pagal šią provincinio išradingumo madą.

Gamyklos teritorijos konversija į prekybos centrą – pusės amžiaus senumo tendencija. Mažai, regis, miesto galvoms rūpi ir architektūra, nes šiandien visų tokių konversijų vizualizacijos stulbinamai panašios. Tarpais tokie virsmai apsimoka, bet tai priklauso nuo konkrečios vietos ir gyvensenos joje. Šiuo atveju rūpi tikrai ne gyventojai: vienintelis toks mieste Vingio parkas, savaitgaliais virstantis masinio pasivaikščiojimo ir pasibėgiojimo vieta, ne plečiamas teniso kortais, sporto aikštynais, japoniškais sodais, rotondomis, takais ir pakrantėmis, paplūdimiais etc. – o dar labiau siaurinamas prekybos centro teritorijos statiniais ir daugiaaukščių kvartalu. Į kuriuos bus galima patekti vienintele jau dabar besikemšančia Geležinio Vilko gatve.

Vaizdas iš apžvalgos bokšto išduotų ir tai, kad miestas vystosi visiškai chaotiškai, kai greta nedidelių namų ar vidury laukų iškyla didžiuliai biurai, vieno stiliaus rajoną ima ardyti brutalus dėžių kvartalas. Automobilių sangrūdos ir vienas šalia kito besirikiuojantys prekybos centrai sufleruoja, kad smulkusis verslas ir mažos ūkininkų parduotuvėlės šiame mieste mirė gemalo stadijoje. Tai atitinka liberalųjį „netrukdyti verslui veikti“, bet ar tada nereikėtų kitai pusei išduoti šautuvėlių ar bent jau keleto ekskavatorių griauti tai, kas statoma? Būtų pusiausvyra, jei jau grįžtame prie XIX a. vesterno sampratos.

„Akropolio“ vizualizacijos ir projekto aprašymas išduoda, jog verslininkai bando orientuotis į madas ir net apsimesti socialiai atsakingais, savo virtualiuose veiduose išspausdami rūpestį miestiečiais: bus sutvarkyta sankryža, pastatyti viadukai pėstiesiems, nutiesti nauji dviračių takai etc. Tai dar geriau išryškina miesto valdymo schemą, kur akivaizdu, kad miestiečiai ir jų gyvenimo kokybė – ne pirmaeilis mero rūpestis. Investicijos – burtažodis miesto galvoms. Bet tai yra mažiausia (oficiali) kaina, už kurią tos galvos parduoda miestiečių gyvenimą ir patogumus.

Praktika prie prekybos centro kažką pastatyti ir tai vadinti viešojo ir privataus kapitalo sinergija reiškia miesto galvų prisipažinimą, kad pačios jos nepajėgios to sutvarkyti (aikštės, autobusų stoties, grojančio dainuojančio fontano). Nors dažnai to ir tvarkyti nereikėtų, jei ne verslininkų norai statyti prekybcentrius ar gyvenamųjų kvartalus. Norai, tikrai ne gyventojų inicijuoti.

Todėl įdomu, ar buvo bent jau aplinkinių žmonių klausta, ar jie tikrai nori greta savo namų ir parko tokio masto prekybos centro su satelitiniais pastatais, užkimšta gatve ir automobilių spūstimis (net jei už tai gautų 30 proc. nuolaidą vienam ausų kištukų komplektui)? O ar buvo tirtas galimas poveikis aplinkai ir jei taip – ar tikrai juo galima tikėti? Ar bus pasirūpinta nuotekų vamzdžiu tiesiai į Nerį, ar dar bus ir filtras pridėtas? Ir kiek nuo to sušils atmosfera ir žmonių jausmai?

Todėl įdomu, ar buvo bent jau aplinkinių žmonių klausta, ar jie tikrai nori greta savo namų ir parko tokio masto prekybos centro su satelitiniais pastatais, užkimšta gatve ir automobilių spūstimis (net jei už tai gautų 30 proc. nuolaidą vienam ausų kištukų komplektui)?

Be abejo, visa tai amortizuoti turėtų viena vilionė: 2,5 tūkst. vietų koncertų salė. Bet čia jau kyla klausimas, ar verslininkai ir projekto vystytojai tik mokesčius moka Nyderlanduose, ar jau ir kelią iš Amsterdamo į Vilniaus oro uostą pamiršo? Nes kai vilnietis prabus 2023 vasarą nuostabiame Baltijos perlu kadaise vadintame mieste, jis galės rinktis bent vieną iš keliolikos koncertų salių, o iš šių net kelios bus visuomeninės: dvi ant Tauro kalno (1500-1700 ir 550 vietų), Kongresų rūmų, Operos ir baleto teatro – vardinu tik didžiąsias, arti ar per 1000 vietų turinčias. O kur dar 600-700 vietų teatrai, Nacionalinė filharmonija, atnaujintas Nacionalinis dramos teatras ir visas Muzikos ir teatro akademijos miestelis su kelių salių blokais...

Pridėkime privačias „Siemens areną“ (nuo 12 000 koncertams iki 700-3000 spektakliams), „Pramogų areną“ (4000), „Compensą“ (2300), „Forum Palace“ (1500) ir aibes mažesnių... Pastarosios mokesčių mokėtojų tarsi neturėtų jaudinti, privatūs šeimininkai galės rungtis tarpusavyje, o laimės Šufutinskis, pasirinkdamas, ar jam šiandien koncertuoti „Akropolyje-2“, ar „Gariūnų verslo parke“.

Tačiau visuomeniniai pastatai visu savo išlaikymo svoriu guls ant gyventojų pečių. Nei miesto, nei šalies mastu (nes salės įvairaus statuso) neteko girdėti diskusijų, kiek reikėtų Vilniui salių ir kaip jas deramai administruoti. Ginčai kilo tik dėl Nacionalinės koncertų salės pobūdžio – ar racionalu būtų ją skirti vien akademinei muzikai, ar mažesniąją sceną suteikti ir įvairesniems menams.

Akivaizdu, naujų salių reikia, bet kiek ir kokių? Todėl šiandien, be diskusijų ir deramų tyrimų kylantys kranai liudija šalies valdžios rūpestį kultūra, kuri, kaip ir prieš kokius 15-20 metų, tebėra valdžios suprantama tik per statybas. Anuomet kėlėsi Valdovų rūmai, Nacionalinė dailės galerija, Mažasis teatras... Regionuose augo kultūros centrai ir bibliotekos. Pastatas buvo apčiuopiama, matoma, aišku. O ką pamatysi jame skambančioje muzikoje ar dramoje? Samprata nekinta – per kultūrą toliau remiamas statybos sektorius ir, kaip ir dera proletariato valstybei, būtent jam kyla atlyginimai.

Dar viena koncertų salė – pagal komercininkų strategiją vargu ar geresnio nei „Compensa“ lygio – būtų jų pačių galvos skausmas, tačiau tai ne tik vietą užimanti plytų ar stiklo krūva. Viena vertus, tai gali būti verslininkų atsilikimo ir nesiorientavimo kontekste simbolis, bet kažin ar taip aklai jie rizikuotų šimtais milijonų. Greičiau lauktų kitas scenarijus – rūpestis ją užpildyti žiūrovais paverstų miestą prastų ir prastėsiančių pigių renginių poligonu.

Geri ir brangūs reikalauja ir gyventojų perkamosios galios, ir jų skaičiaus, o tuo vargu ar ir po dešimtmečio miestas pasigirs. Tačiau jų konkurencija bendrame lauke ir laike su kitokio meno pasiūla turėtų kelti rūpestį pirmiausia miesto valdžiai: net ekonomiškai orientuotai, jai jau šiandien tenka rinktis, ar plėtoti kultūringą ir išprususią aplinką toliau viliojant solidžius investuotojus, ar siūlyti pigią darbo jėgą būsimoms gamykloms (kurios, tikėtina, ilgainiui iškils vietoj „Akropolio“). Nes kuo toliau, tuo labiau rungtis reikia regioninėje ne tik Baltijos šalių, bet ir Vidurio Europos erdvėje.

„Akropolio“ vizualizacijos rodo miesto suprekinimą kiek aukštesniame, bet ne mažiau brutaliame lygyje. Užklupusi miestiečius prieš daugiau nei dešimtmetį prekybos centrų invazija ėmė perbraižyti ne tik realius kelius, bet ir geografinį-kultūrinį žemėlapį: į miestus atėjo „Europa“, „Akropolis“, „Ermitažas“, „Babilonas“. Pavadinimai, keliantys asociacijas su tam tikrų epochų ar šalių kultūromis, paradoksaliai buvo nusavinti ir sutraukti iki kelių tūkstančių kvadratinių metrų statinių. Ar negalėtų šalia jų atsirasti ir Agora – tik ne kaip pavadinimas, o kaip miestiečių santalkos reiškinys? Ar įmanoma miestiečiams atverti diskusijų erdvę ir Akropolio papėdėje imti steigti agoras?

Grįžtant prie vaizdų – jei bent 10 000 potencialių PC pirkėjų ateitų prie savivaldybės, į Europos aikštę (pastaroji, beje, pavadinta ne dėl prekybos centro) protestuoti prieš tokį miesto planavimą, prieš naujo prekybos centro statybas, prieš privataus kapitalo sąjungą su neįgalinta taip elgtis miesto valdžia, – gal nusipirktume ne tik kiek daugiau ramybės prie parko, bet ir patys sau pelnytume europietiškos bendruomenės titulą. Kaip priverčiančios tartis, kalbėtis, reikalauti. Selfiai čia padėtų.

Nuo ramios kalvos apžvelgiant ne vieno miesto peizažą su kranų siluetais galima konstatuoti: pusė Nepriklausomybės laiko yra praleista lyg įstrigus limbe, kur privataus kapitalo suaugimas su valstybiniu ar miesto vyksta per antrojo įsisavinimą (kitaip tariant, merai, sėdėdami savo kabinetuose, regis, tikrai dirba pirmam kapitalui). Idėjos gąsdinamai velkasi paskui visuomenę, ją pačią tempdamos atgal, į primityvius 90-uosius, ir kuo toliau, tuo labiau (dešimtmečiais? puse amžiaus?) atsilieka nuo pažangių tendencijų plėtoti miestą kaip vietą gyventi ir sugyventi.

Instrumentiniai sprendimai telkti startuolius ir rūpintis 4G ir kitokiais ryšio ypatumais nieko nelemia rastis ryšiui tarp valdininkijos ir gyventojų, gelbėti miestus ir šalį tiek nuo klimato poveikio, tiek nuo žmogiško neišprusimo. Tad jei šiandien staiga prekiniu ženklu tapusi „gerovės valstybė“ taip vystysis toliau, po keliolikos metų labiausiai trokštama erdve atlikti eutanaziją virs vieta prie kasos aparato. Nepamirškite nusifotografuoti.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/