Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 23d. 19:02

Vaidas Jauniškis: Istorijos sanatorijoje

Vaidas Jauniškis
Martyno Aleksos nuotr. / Vaidas Jauniškis

Galima būtų sakyti, kad ši Žemę užklupusi pandemija tai dar vienas skirties taškas. Naujoji pasaulio istorija skils į laiką iki viruso ir po jo.

Galima būtų sakyti, kad pasaulis sustojo. Nutilo, užsisklendė, apstojo gaminti ir vartoti. Tačiau net Lietuvos vyriausybės ir bankų pesimistinės prognozės sako, kad ekonomika mažiau, bet augs! Tai kas čia sustojo ir kiek po šio stabtelėjimo pandemija liks kažkoks nueitas, išmoktas etapas? Ar tebus tik kaip proga Vyriausybei pasiteisinti, kodėl negalima kelti atlyginimų. Medikams ir mokslininkams, be abejo. Nes didžiai abejoju, kad virusai bus sugraužę cinizmą.

Šių savaičių veikimo mechanizmai primena jau išgyventus ir galėtų raminti – tai jau praėjome. Tačiau išgyvenimo kaina paprastai pamirštama pergalės šokyje. Ją prisimena tik artimieji, žvelgiantys į paminklus vietoj gyvų žmonių. O sutapimai kartais stulbina, bet istorija moko, kad iš istorijos nepasimokome.

Šių savaičių veikimo mechanizmai primena jau išgyventus ir galėtų raminti – tai jau praėjome. Tačiau išgyvenimo kaina paprastai pamirštama pergalės šokyje.

1990-ųjų kovo 11-oji – tai poros žmonių kartų data, ir kartais net jaučiu savotišką vėliau gimusių pavydą, kad jie to nepatyrė, kad neišgyveno ir valstybės iniciacijos sausio 13-ąją. Bet nutolusios laike pamokos šiandien gali virsti visiškai artimomis, išbandomomis savo kailiu. Šiandiena stebėtinai tinka ekskursijai po laiką iki ir laiką po kovo 11-osios. Žinoma, karantinas neprilygintinas okupacijai, bet jos nepatyrusiems ar jau pamiršusiems tai puikus atspirties taškas.

Šiandien nepavyks pasėdėti kavinėje, tik išsinešti puodelį ar bokalą latės. Iki kovo 11-osios kavinių, lyginant su šiandienos hipsterišku dūzgesiu, galima sakyti, nebuvo. Tiksliau – kokios penkios sostinės prospekte ir tiek pat senamiestyje; kai kur tavo sėkmė ir meniu priklausydavo nuo šveicoriaus-administratoriaus; kai kur laukdavo pietų pertrauka (!), o daug kur ir kavos nebūdavo ar ji būdavo įprastai prasta. Šiais laikais tai įsivaizduoti egzotiška. Bet ne itin patrauklu, nes visa tai nežadėjo keistis nei per artimiausias dvi savaites, nei per dvejus metus.

Medijų pasaulis, nepaisant nepalygintino jų suklestėjimo, šiomis dienomis tapo toks pat monochrominis, kaip ir sovietmečiu: vietoje žinių apie virusą įrašykite Brežnevą ir kompartiją, ir gausite anuometines „Panoramas“. Pasak sovietmečio anekdoto, – žmogus, pamatęs, kad laikraščiai, radijas ir televizija perduoda tik Brežnevo kalbą, lygintuvo net nejungė. Dabar veidrodis taip pat švariai nublizgintas prieš valdžią: kai kurių žurnalistų džiaugsmas karantinu – ir net jo reikalavimas, žinių atnašavimas vienam ir tam pačiam asmeniui stulbina.

Dar niekad medijos taip neatsidavė totalitarizmo formoms ir nekartojo tų pačių mantrų visais kanalais (esu tik Tailande matęs vieną iš daugelio apeigų mirusiam karaliui, tiesiogiai transliuojamą bent per 25 TV stotis). Užsienio naujienoms, kaip ir sovietmečiu, skiriamos vos kelios minutės, ir tai dažniausiai – apie jų virusą, t.y. jų kompartijas. Išnyko ne tik likęs pasaulis, bet ir vietiniai vyčiai, cvirkos, škirpos. Kokie gali būti mūšiai maro metu? Žiniasklaidai atėjo auksinės dienos transliuoti baimę ir rūpintis liaudimi, o nerūpestingą kriminalinės pramogos toną pakeitė griežtos mamos rūpestis neleist į kiemą. Pasaulis išsigando ir susigūžė, o baimė, kaip žinia, dvigubai efektyvi: ji didina pardavimus ir mažina imunitetą kaip bet kokį pasitikėjimą ir galimybę savarankiškai spręsti. Lieka tik tikėjimas partija. Ir, kaip matome, dažnai rodomo veido reitingai auga, nepaisydami jo darbų. Jei realūs langai užsidarytų, o žiniasklaida liktų vieninteliu vaizdu į pasaulį, disidentų ir neišlaikiusių įtampos lauktų psichiatrinės. Taip pat žinomas vaizdelis iš praeities.

Kalbu ne apie turinį, čia svarbesnė tampa pati forma, tonas, etiketas, kurie ir yra turinio dalis. Piliečiai tampa ne partneriais, ne lygiaverčiais žmonėmis, o neklusniais vaikais, net jei kai kurie neklusnūs iš tiesų (pažeidėjų ir kvailių būna visur, bet kuriuos įstatymuose akcentuosime?). Sekimo technologijos keičiasi, bet principai lieka tie patys, ir iškyla balanso klausimas, Benjamino Franklino lygtis: „tas, kas esminę laisvę iškeičia į laikiną saugumą, nevertas nei laisvės, nei saugumo“. Kur yra tos esminės laisvės ribos, net jei kalbame ne apie saugumą, o apie gyvybę? Atsakymai bus skirtingi, bet šių dienų spalva ir forma liudija, kad net kelios kartos nenutolino mūsų nuo 90-ųjų (besaikio pirkimo atveju – taip pat). Toliau seka tik strategijos adaptuotis, kurias savo „Užburtame kalne“ aprašė Thomas Mannas (knyga galima skaityti ir kaip ligos dinamikos studija): sveikas žmogus, įstrigęs sanatorijoje, pamažu ima atsisakyti ankstesnių papročių ir įtakų, ir, „Hanso Kastorpo atveju, šios [moralinės] savybės pasireiškė tuo, jog jis ne tik prarado sugebėjimą kritiškai spręsti, bet ir pats pradėjo bandyti tą gyvenimo būdą, kuris taip susuko jam galvą (...) šitai pasirodė ir patogu, ir tinkama“.

Laimei, oficialų šalies veidą taiso realus, anuometinius pokalbius virtuvėse keičia nuotoliniai išmaniosiomis technologijomis. Pramogos su amžinu „Gulbių ežeru“ ir „Armonikos“ ansambliu išsiplėtė iki įvairių platformų, namų kino festivalio, sporto klubo koridoriuje, operos į lovą ir t.t. Ir tai jau kitas modelis – gelbėjimosi. Tai, ką patyrėme jau po kovo 11-osios. Ją sekė blokada. To meto gatvių vaizdai prilygsta dabartiniams, tik automobilių modeliai kitokie. Benzino nėra ir kilometrinės eilės prie kolonėlių. Bet šaligatviai pilni einančių į darbą ir iš jo, atsiranda vietos ne tik ilgiems pašnekesiams, bet ir solidarumui, kurio tokio vėliau veik nebus: privažiavęs prie stotelės automobilio vairuotojas paskelbia kryptį ir priima bent kelis žmones.

Tai buvo ne tik dalijimosi ekonomikos pradžia su iššvarėjusiu oru ir upėmis. Tada, su Kovo 11-osios aktu atėjęs demokratijos supratimas valdžiai neleido elgtis priešingai principams, dėl kurių ją išrinko. Buvo akivaizdu, kad ir pagal valdymo formą, ir pagal susidariusią situaciją valdžia negali ir nepajėgi gelbėti visų. Todėl benzinas, popierius, maistas, kitos prekės tekėjo bet kokios iniciatyvos keliais ir vamzdžiais, individuali laisvė veikti leido išgyventi visai valstybei. Šiandien matant biurokratijos ir viešųjų pirkimų pseudoskaidrumo diktatą, regint visa ko centralizavimą ir net ministro draudimus kitiems testuoti žmones, pirkti reagentus, darosi akivaizdu, kad sugrįžta į laiką iki kovo 11-osios.

Kalba apie sveiko proto ir kritinio mąstymo paieškas. Dabar nuoseklumo nerasime, vakar teigusios vieną ideologiją šiandien institucijos gali žengti priešingai. Lygiai taip pat visas pasaulis skyla į kelis laikus.

Tai ne klausimas apie liberalios rinkos demokratiją versus socialistinė tvarka, juo labiau ne apie partinius prioritetus (be abejo, regime ir varžytuves dėl politinio kapitalo). Kalba apie sveiko proto ir kritinio mąstymo paieškas. Dabar nuoseklumo nerasime, vakar teigusios vieną ideologiją šiandien institucijos gali žengti priešingai. Lygiai taip pat visas pasaulis skyla į kelis laikus. ES išnyksta, sienos užsiveria, vėl iškyla geležinė uždanga (austrai leidžia sieną kirsti rumunams, bet ne moldavams), ekonomikos ir šalys rungtyniauja pinigais ir egoizmu (Lenkija sublizga ne tik kaip nestrateginis, bet ir apskritai nehumaniškas partneris su jai visiškai svetimomis krikščioniškomis vertybėmis). Nuoseklių linijų išvesti neįmanoma.

Sveiko proto ir empatijos daugiausia patiriame iš kultūros institucijų ir paskirų visuomeninių iniciatyvų, besirūpinančių psichologine žmonių sveikata: atveriami fondai, brangios muziejų kolekcijos, kino klasikos, scenos menų kanalai, siūloma įvairių užsiėmimų. Netgi tas nekaltas šiandienos iššūkis skelbti socialiniuose tinkluose savo vaikystės nuotraukas jau yra psichoterapija – tam reikia bet kiek laiko pasiknisti saugioje vaikystėje (versus nesaugi šiandiena).

Laikui po kovo 11-osios galima priskirti ir vieną įspūdingiausių – ir iš esmės pirmąjį per 30 metų valdžios žingsnį: pasirūpinti kitose šalyse esančiais savo piliečiais. Traukinys iš Frankfurto prie Oderio pasiekė Kauną per 16 val. (vadinasi, iki Berlyno būtų 17?). Spauda citavo „LG keleiviams“ generalinį direktorių: „Pirmą kartą per tokį trumpą laiką, nepilną parą, buvo suderintas toks tarptautinis maršrutas. Paprastai tai užtrunka dvejus trejus metus“. Direktorius neteisus – tai mums užtruko ne 2–3, o 30 metų. Krizės suteikia fantastiškų galimybių.

Taip Kultūros taryba pirmoji paskelbia, kad dėl pandemijos neįvyksiantys renginiai bus prilyginti force majeure, ir ne tik nereikalaus grąžinti išleistų lėšų, bet ims rūpintis kultūros žmonėmis. Ja paseka ir Kultūros ministerija. Juntamas žmogiškas santykis, sveiko proto triumfas. Tai visiškai priešinga 2007–2008 m. krizei ir naktinei reformai, kada dėl biudžeto deficito buvo dvigubai, trigubai didinami mokesčiai, – logiška, kad atsakymui sulaukta viduriniojo piršto, bet jau iš Airijos ir JK. Šiandien ne ekonomika kitokia – kai kada ima ir prasiveržia kitoks, civilizuotesnis požiūris, pradedama mąstyti ne matematiškai. Bet: o po pandemijos to neliks? Vėl atsiduosime biurokratijos, įstatymų ir buhalterijų diktatui? Nesvarbu, kiek kvailoms, bet taisyklėms ir draudimams? Tai klausimas, kurį šiandien sprendžiame kiekvienas, atsidūrę prieš raudoną šviesoforą visiškai tuščioje gatvėje: kirsti gatvę ar palaukti?

Slavojus Žižekas savo šviežiame tekste tiksliai suformulavo: „Prieš koronavirusą gali būti kovojama tik kovojant ir su ideologinėmis mistifikacijomis, tai dalis bendrosios ekologinės kovos“. Ekologija yra ne vien alternatyva dabartinei situacijai – ji tampa vienintele išeitimi. Ekologija kaip mąstymas, kaip gyvenimo būdas, kaip politika kreipti dėmesį į visas rūšis, atmetant darvinišką stipriausių prioritetą. Žudanti liga drauge išgelbėjo tūkstančius kinų, kasmet mirštančių nuo oro užterštumo – jis, sustabdžius gamybą ir eismą, Kinijoje sumažėjo net 25 proc. Virusas siūlo nuorodą.

Nesu naivus galvoti, kad mes šią pamoką išmoksime. Bet išnaudoti krizę neinertiškiems, mums nebūdingiems sprendimams ir kai kuriuos paversti taisyklėmis – tinkama data, galinti dalinti laiką į prieš ir po.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

04:35
12:16

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

05:52
17:54
02:59

Esports namai

URBAN˙/