Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 5d. 08:00

Vaidas Jauniškis: Komunikacijos spąstuose

Vaidas Jauniškis
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Vaidas Jauniškis

Amsterdamo karališkojo muziejaus „Philips“ fligelyje, skirtame XX amžiui, prieš kelerius metus buvo rodomas toks eksponatas – iš videoekrano kažkuris premjeras kreipiasi į piliečius, kviesdamas suvaldyti jūrą užtvankomis. Nacija suprato kreipimosi svarbą ir stojo į darbą. Žiūrėdamas įrašą supratau, kad šiandien tai nebūtų įmanoma.

Anuomet pokario Europą buvo apėmęs džiugus entuziazmas atkurti sugriautus miestus ir ūkius. Mūsų šalis tokį entuziazmą išgyveno savotiškai – kas į BAM-ą, kas į plėšinius, t.y. vyko statyti kitiems, nors ir savame krašte buvo pilna griuvėsių. Net devintajame dešimtmetyje Vilniaus senamiestis dar nebuvo sutvarkytas, kiauromis namų palėpėmis galėjai keliauti per visą kvartalą. Todėl entuziazmas, pasibaigiantis nematomu rezultatu (statoma kažkur ir kažkam), pastiprintas žodžiais, atskirtais nuo tiesos, ne vienai kartai išugdė skepsį, kuris šiandien veikia kaip skiepas.

Skiepas prieš dirbtinumą, prieš pakylėtas emocijas, net ir patriotiškesnę mintį. Rezultatas – netikėjimas ir nepasitikėjimas beveik viskuo. Tikėjimas tuo, kad už visko slepiasi nauda kažkam kitam ir sąmokslas. Net dabar, dirbdami ir kurdami sau, augindami savo šalies BVP paradoksaliai esame linkę niekaip neįžiūrėti to naudos (tarkime, patogesnis transportas, buities komfortas, kylantis atlygis). Nes valstybė, juo labiau valdžia, nuo piliečių nepriklauso. Gal net atskirta nuo jų – ar bent tokia nori būti.

Todėl vadovams kreiptis į piliečius regisi beprasmiška.

Todėl vadovams kreiptis į piliečius regisi beprasmiška. Neaišku, kaip kreiptis, ką sakyti, kad žmonės suprastų kreipimąsi ir elgtųsi tinkamai – bet sąmoningai, o ne dėl įstatymų ir iš baimės. Tam ir pasitelkiami įvairių technologijų ragavę komunikatoriai, kurie suka galvas ir pralaimi vieną mūšį po kito: kreipsiesi mandagiai, tauta nekreips dėmesio, apdėsi baudomis – suklus, bet neilgam. Ir tokios ypatingos situacijos kaip pandemija atskleidė visišką komunikacijos bejėgystę.

Jau pati pradžia buvo visiškas fiasko, pasirenkant pagrindiniu pasakojimu karo įvaizdžius. Spaudos konferencija sušaukiama 3 val. nakties. Kam? Kad būtų pranešta, jog nustatyta pirmoji apsikrėtusioji. Tarsi pakartotas Irako karo epizodas – „Ponios ir ponai, mes jį pagavome“. Tik ne Saddamą Husseiną, o virusą. Vėliau militaristinis motyvas tik daugintas – nuo antraščių bombų žiniasklaidoje (kas smarkiau?) iki buvusio sveikatos ministro nuotraukos desantininko ar, kaip šmaikščiai pastebėta, Kongo generolo Čiombės povyza. Dar ir šiandien virusas traukiasi, vėl kontratakuoja, kyla naujos bangos, ieškoma britiškų atmainų kaip šnipų, gydytojai kovoja fronto linijose, vadovai kovą lygina su sausio 13-osios situacija ir kviečia telktis.

Kaukes nešioti reikia dėl baudų, o ne dėl užsikrėtimo. O viruso ir apskritai arba nėra, arba – skaitykite feisbuką.

Bet karas ilgai tęstis negali – pradžioje žmones kaustė baimė ir nežinia, o vėliau ir elgtis išmokta kaip kare: apeiti įstatymų užkardas, kovoti su jais. Nes pranešimų leksika privertė įsisąmoninti: esame okupuoti ir norint priešintis virusui reikia gyventi kuo arčiau normalaus lygio. Juk pandemija, vadinasi, ir jos suvaldymo priemonės, yra tos pačios kilmės, iš viruso ir iš valdžios. Kaukes nešioti reikia dėl baudų, o ne dėl užsikrėtimo. O viruso ir apskritai arba nėra, arba – skaitykite feisbuką.

Žinoma, taip mąsto vis mažiau žmonių, tačiau tokių nuostatų ir nuotaikų netrūksta. Jei buvusioji valdžia pati atsipalaidavo ir tuo kaltino visuomenę, naujai valdžiai užkeiktai reikia vėl raškyti buvusios vaisius. Bet ir vėl, lyg nieko neišmokta iš 2009-ųjų krizės, lipama ant tų pačių minų. Jau mažesnių, jau suvokiant, kad su žmonėmis reikia kalbėtis, bendrauti, net diskusijose atsirado argumentų dėl psichinės sveikatos. Bet kai nėra aiškių ribų, kai kiekvieną dieną tenka improvizuoti, dairantis tai į save, tai į kaimynus, į mokslą ir į nuotaikas – įstatymus keičia derybos.

Nes galėjome įsitikinti – kiekvienas įstatymas ir draudimas ugdo žmogaus kūrybiškumą.

Argumentai turi būti logiški ir aiškūs. Nes galėjome įsitikinti – kiekvienas įstatymas ir draudimas ugdo žmogaus kūrybiškumą. Ir logiškus klausimus-kaltinimus. Nepaisant kilnių tikslų ir prioriteto žmogaus gyvybei ir sveikatai, šalia ima rikiuotis ir kiti prioritetai, tuoj pat versdami gūžčioti. Kodėl prekybos centrai veikia, o muziejai – ne? Kodėl mažoje parduotuvėlėje apsipirkti draudžiama („vienas ant vieno“ su pardavėju), o „Maksimoje“ – prašom (bent 10 žmonių prie lentynos su grietine). Tam, aiškina premjerė, kad būtų mažiau mobilumo. Bet kuo dėtas mobilumas, jei parduotuvėlė yra mano kieme, o prekybcentris – už trijų penkių kvartalų ar kilometrų? Kontrargumentų netrūksta, nes skydas skylėtas.

Kino teatruose, sako jų tinklo direktorius, oras keičiamas keliskart per seansą, kone kaip lėktuve, be to, žiūrėdami kiną žmonės nesikalba ir žiūri (reiškia, ir kvėpuoja) viena kryptimi – tai net ne pokalbis gatvėje. Iš argumentų apie darbuotojų atsakomybę ir lankytojų kultūringumą muziejininkai gali parodas daryti. Reakcijos į tai nėra. Bet jei galerija imsis pardavinėti paveikslus (na, kokį vieną per pusmetį) – prašau, dirbkite. Tai kas svarbiausia – sveikata ar mokesčiai į biudžetą?

Tai kas svarbiausia – sveikata ar mokesčiai į biudžetą?

Dengiamasi ekspertais ir mokslininkais, bet ir šie nežino ir improvizuoja. Mokslas, kaip konstatavo italų filosofas Giorgio Agambenas, užėmė Bažnyčios vietą, susivienydamas su technologijomis ir kapitalu. Bet žmonėms lygiai taip pat labiau apsimoka tikėti – būsi išganytas ar išgydytas.

Įstatymais ir nutarimais iš tiesų teigiama kita logika – kiekviena šalis elgiasi savaip, nes kiekviena statosi savas Maslow piramides. O šios, nepaisant visų gerų ketinimų, priklauso ir nuo šalies vadovų asmeninių skonių ir simpatijų, ir nuo lobistų įdirbio. Kitos logikos nematyti. Todėl ir argumentai yra „Negalima, ir viskas“. Arba net nesvarstoma.

Tad kai buvo užsiminta apie galimą karantino palengvinimą – ko tikėtis, jei viltis bus atimta? Tik pykčio ir protestų. Jei su piliečiais bendraujama kaip su vaikais, tai tauta ir griūna parduotuvėje prie saldainių, ir klykia, nes jai beveik buvo pažadėta.

Tačiau komunikacijos specialistai vis tiek sako, kad kalbėti reikia, reikia rodyti dėmesį, demonstruoti, kad tu esi. Ir vadovai kalba. Reikia nereikia. Tik čia neatšaukiamai veikia liaudies patikrinta komunikacijos taisyklė: kaip šauksi, taip atsilieps. Žvirbliu išskrenda, jaučiu sugrįžta. Ir t.t. – skaitykite patarles.

O kai baigiasi taisyklių logika, jos vietą užima bet kas. Žiniasklaida antraštėmis toliau tebekariauja.

O kai baigiasi taisyklių logika, jos vietą užima bet kas. Žiniasklaida antraštėmis toliau tebekariauja. Drauge demonstruoja stebėtiną savo nebrandumą, virstantį narciziškumu: nesvarbu, ką rašau, svarbu, kad mus skaito! Lyg nebūtų girdėjusi apie psichinę visuomenės situaciją, jau metus nepertraukiamą įtampą, apie atsakomybę prieš visuomenę. Ne, pandemija yra pelnas, ir jį reikia didinti pasodinant auditoriją ant adrenalino adatos – kuo aštriau, kuo baisiau. Trečioji ar devintoji banga, ketvirta nepatikima vakcina, gresianti komendanto valanda, liepsnojantys židiniai... Gerai, kai karas netikras.

Kasdien pateikiamose naujienose rungiasi ekspertai, prezidentūra, Sveikatos ministerija ir dezinformacijos šaltiniai.

Kasdien pateikiamose naujienose rungiasi ekspertai, prezidentūra, Sveikatos ministerija ir dezinformacijos šaltiniai. Percituojami oficialūs asmenys. O „žinios“ kuriamos pagal vieną modelį: N pasakė, kad galima tikėtis, jog X (vakcinacija, įstaigų atvėrimas, gydymas) įvyks iki Z (Velykų, Mindauginių, Vėlinių), bet viskas priklausys nuo Y (piliečių sąmoningumo, mobilumo, gaunamo vakcinų kiekio). Iš esmės tokia žinia reiškia, kad nereiškia nieko. Informacijos – 0 bitų. Panešimai apie nieką. Išskyrus tai, kad pranešusi „naujienas“ institucija savireklamos varžybose pelnė vieną tašką ir užėmė plotą žiniasklaidos pievose. Jos be tokių pranešimų taptų dykromis.

Visgi negali neigti, vadovai kreipiasi. Per Vėlines, Kalėdas, Velykas. Mitai ir religija įpareigoja. Nors iš tiesų jie nesikreipia, o skaito. Perduodama ne tiek informacija, kiek paveikslas „aš su jumis“. Rūpestis, solidarumas, globa. Tai neblogai, tai nelygintina su ankstesniais oficialiai biurokratiškais „taip reikia“. Intonacijose esama rūpesčio žmonėmis, nors kartais jį permuša ambicijos – svarbu šalis, ekonomika, Vytis, Lietuva! Juk esame lietuviai, ar ne? – užgaunama krepšinio tautos styga. Bet vadovo akys žiūri ne į žmones, o į suflerį virš kameros, ilgi sakiniai išduoda komunikatorių darbą ir apsiskaičiavimus. Kiekviena dirbtinė frazė padidina netikinčiųjų skaičių, nes stiliaus, laikysenos klaida bus aptarinėjama ilgiau nei frazės turinys. O gal šio net nebuvo? Ir ar tikrai vertėjo tiek prirašyti, kad po to sunku būtų „šefui“ perskaityti?

Bet vadovo akys žiūri ne į žmones, o į suflerį virš kameros, ilgi sakiniai išduoda komunikatorių darbą ir apsiskaičiavimus.

Tąsyk, būdamas Amsterdamo Karališkajame muziejuje, klydau, manydamas, kad tokių kreipimųsi neišgirsiu. Pernai ir šįmet jų buvo nemažai, ir ne vien pas mus. Nyderlandų premjero Marko Ruttes kalboje vyravo „mes“. Ne valstybė, ne valdžia, o visi kartu. Greta – daug informacijos. Ir kalba – ne dviejų, o dešimties minučių. Kieta, aiški, pilna loginių kirčių. „Tikiu jumis“, baigė premjeras.

Kokius, galvoju, aktorystės ar veikiau asmenybės brandinimo kursus yra baigusi Naujosios Zelandijos premjerė Jasinda Ardern? Net anglų kalbos nemokantys gali pamatyti tas aštuonias su puse minutės ir išvysti ištisą raiškos paletę – rūpestį, aiškią informaciją ir tikėjimą savo šalies žmonėmis. Šios komunikacijos tikslas net, regis, buvo paskatinti elgtis taip, kad valstybės vadovė nenusiviltų. Kad kitaip elgtis būtų nepatogu. Ne dėl baudų, o prieš vienas kitą. Nes čia susiduriama ne tik su užimamu postu, bet su gyvu žmogumi, realiai besikreipiančiu, o ne skaitančiu, kas ką vakar parašė, o aš neturėjau laiko net akimis permesti.

Tai jau aukštasis pilotažas. Gyvas žmogus. Dar tolimas – juk toliau nėra kur, Naujoji Zelandija yra mūsų antipodas. Bet jei ne geografiškai žiūrėsime – vis dėlto esame jau šiek tiek arčiau jos. Dar keletas krizių ir pamažu išsivaduosime iš vakardienos komunikatorių, kurie užvakar suko klipą apie robotus siurblius kaip šeimyninės laimės viršūnę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

03:45
19:56
13:58

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/