Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 27d. 08:00

Vaidas Jauniškis: Kritikos laikas

Vaidas Jauniškis
Martyno Aleksos nuotr. / Vaidas Jauniškis

Priešingai amžiais konstatuojamai kritikos mirčiai – laikas, kai kritika tampa iš tiesų svarbi. Ne vien dėl pastaruoju metu surengtų kelių diskusijų radijuje, pokalbių kitose erdvėse, pačių kritikų pareiškimo apie apgailėtinus atlygius. Esminis tampa jos pačios buvimas, kuriam priešinasi reaktyvioji kasdienos kritika. O laikinai sustiprėjęs dėmesys eilinįsyk patvirtina, kad gandai apie – toliau žr. Marko Twaino citatas apie objekto nusigalavimą.

Bet gali būti ir G.K.Chestertono, kuris sakė, jog „didžioji žurnalistikos esmė yra pranešti apie lordo Džounso mirtį tiems, kurie nežinojo, kad lordas Džounsas gyveno“. Kritika, neabejotinai mistinis darinys, pasirodė nesanti Lochnesė ir pareiškė, kad ji – nepaisant pastangų ją demonizuoti ir laidoti – iš tiesų egzistuoja ir net geba kai ką teigti. Kad ir kaip nesinori girdėti įvairių jos balsų.

Spėju, kad trumpi nekrologai (maždaug „kokia dar kritika – jie gi apie mane nerašo!“) ar bent jau bejėgystės konstatavimai (jie taip pat rodo, kad viena koja jau ten) susiję su nuoširdžiu noru nematyti ir negirdėti profesionalių vertinimų. Nepasitikėti jais, neskaityti interpretacijų. Taip lengviau – tuščia (išvalyta nuo intelekto) erdvė suteikia neribotą galią įsirašyti save. Neretai – vien tam, kad pasakytum, jog pats dar esi gyvas. Kitų sąskaita. Vadinasi, kova dėl paunksmės.

Iš esmės tai savireklamos ir asmeninių viešųjų ryšių kova: nepasidomėjus, draudžiant sau mesti antrą žvilgsnį į kitų darbus, būtina sušukti tą godotiną „karalius nuogas!“ Problema, kad dažnu atveju karalius apsirengęs, o apsinuogina iki neišmanymo gelmių ir jomis giriasi pats demaskuotojas. (Ir ar ne paradoksas, kone metafora, kad pastaruoju metu tai nutinka madų kūrėjams, kurie pagal savo profesiją turėtų gilintis į dabarties mąstymo, požiūrių kryptis, o ne demonstruoti savo užstrigimą iki-bjaurumo-estetikos amžiuje, t.y. maždaug aštuonioliktajame?). Tačiau tuo neišmanymu įžeidžiai pažymėti savo ir kitų sienas (tegul ir feisbukines) tampa ne vien norma, bet ir siekiniu, mada. Vienos srities profesionalai staiga virsta barbarais šiapus vartų.

Kritinė distancija iš vertinančiojo pusės dar kartais išlaikoma pilietiniuose gestuose, kai reikia sustabdyti valdininkus su kirviais parkuose, nes būtina argumentuotai ginti pozicijas prieš naują įtarimais apkaišytą įstatymą. Bet jei dvikovos vyksta tiesiog tarp „jų“ ir „mūsų“, kritika įgauna nebe analizės, o tiesiog keikimosi poskonį su žeminimo ataskoniu. Nes tenka ginti „mūsų“ istoriją, kuri jau yra religija, nuo „jų“, svetimų visais atžvilgiais. Nes užkniso ir kiek galima?!? Galios pozicijoms stiprinti tinka vardai, bet pirmiau – šūksniai ir panieka. Gaujos kritika trypia kojomis, toliau žr. Elias Canettį ir jo 35 metus kurtą darbą „Masė ir valdžia“.

Dar rungiamasi vardais, veidais, ir argumentai čia taip pat nereikalingi. Tačiau, kaip sakė performansų tyrinėtoja Peggy Phelan, „jei matomumas reikštų galią, Vakarų kultūrą valdytų pusnuogės baltaodės merginos“. Bet taip nėra. Matomumas yra objekto savybė, dažnai stiprinama kitų faktorių (kanalų, auditorijos), o ne jo savaiminė funkcija, ir dirbtinai nepalaikoma ji išnyksta. Todėl painioti matomumą su įtaka yra klaida, kurią kasmet skelbia namudinėmis sąlygomis sudaryti reitingai. Klaida sąmoninga, kaip dar viena reklaminė kampanija tvirtinti status quo.

Todėl painioti matomumą su įtaka yra klaida, kurią kasmet skelbia namudinėmis sąlygomis sudaryti reitingai.

O kampanijų, tiksliau, mūšių dėl matomumo (kuris prilygsta pačiai egzistencijai – „jei nėra čia, tai nėra visai“) apstu. Miškai ir medžiai, skulptūros ir koncertų salės, lukiškės ir atminties karai, tik vasarai atšilęs klimatas ir amžinas ugninis vanduo... Tokiame bręstančios pilietinės visuomenės ir bet kokių politinių išskaičiavimų fone tikroji kritika tampa svarbi ne vien kaip profesionalų balsai. (Į klausimą, kas profesionalą skiria nuo neprofesionalo – nes šiandien įvairių ekspertų – legionas, atsakymas paprastas: laikas ir patirtis.)

Kritiniai tekstai yra drauge įrankiai juos skaitantiesiems. Argumentai, vietinis ir platesnis kontekstas (graikų k. kritikos – gebantis vertinti, sijoti, skirti), analizavimo metodai yra tai, kas leidžia ir susidaryti įspūdį apie kūrinį, ir apie jį nagrinėjantį asmenį taip pat, ir leidžia pačiam taikyti argumentų logiką. Tai nereiškia paklusti „teisingai nuomonei“, tai kalba apie galimybę pažiūrėti atsakingiau, įdėmiau ar iš kitos pusės.

Žinoma, jei tuos įrankius išdrįstama pasiimti. Visuomenės brandą nusako ir tolerancijos lygis, kurį man vis primena senesnių demokratijų žiūrovai: visada stebiuosi, kiek „ten“ parodose „jie“ turi laiko gilintis į paveikslus, svarstyti apie spektaklį, kuris man seniai aiškus. Bet jei menininkas mums tai rodo, vadinasi, jis ryžosi kažką mums pareikšti, ar ne? – sako jie. Jie iš meno kūrinio pasiima malonumą pabūti su menu. Nes juk tas menas yra praėjęs ir profesionalių parodų kuratorių ar kultūros įstaigų vadovų filtrus, ar ne? Ir kuriamas mums, visuomenei.

Ne visada, norėčiau sumurmėti ir esu pasiryžęs išberti begales netolerantiškų kontrargumentų, bet tuo naiviu teiginiu pateikta ir aksioma apie profesionalumą – kaip turi būti. Nes juk einame į geresnius laikus, ar ne, sako jie?

Ne, mes iš praeities stiprybę semiam. Praeitis stipresnė ir gali gerai trinktelėti šiandienai. Ypač atmetus bet kokį kritišką žvilgsnį. Galios semiam iš įsitikinimų, tikėjimo, nežinodami, kas iš tiesų mes esame, kokie mes, kiek mūsų. Ir kad „mes“ gal jau virto „jais“. Nes čia dar viena problema – mes daug ko nežinome apie mus. Kritikai auditorijos neaprašinėja. Auditoriją žino televizijos, politikai, finansininkai, reklamdirbiai. Ir tai tik – kai ką apie ją.

Ar jau galima rašyti dar vieną nekrologą ir konstatuoti kitos srities – sociologijos mirtį? Ar tiesiog sociologų tyrimai nepasiekia platesnių erdvių už tyrimų institutų ir Statistikos departamento kabinetų? Gal jau seniai žinoma, tik tylima, kad net kokie 95 proc. šalies gyventojų yra už ES ir už naujus getus joje? O kiek galvojančių, kad klimato atšilimas yra tokia pati laida kaip ir „X faktorius“? Ir kiek gyventojų paremtų suaugusiųjų švietimo iniciatyvas, o kiek – kelionę į „Euroviziją“? Mes to nežinome, nes – kada esate matę sociologijos studentus vykdant apklausą kokio nors mitingo ar susibūrimo metu, gatvėje, iškilus opiam visuomeniniam klausimui?

Sociologai arba neieško, arba jau niekaip neaptinka pulso. Skelbiami pasitikėjimai politikais ir institucijomis, užimtumu ir kitais nelabai „gyvais“ objektais demonstruoja užburtą ratą: juk kam reikalingos politikų, kuriais apskritai tiki tragiškai mažai žmonių, apklausos? 15 proc. reitingas globaliai virsta 0,015 proc. Tačiau iš rato neištrūkstama, nes sekama paskui maitinančią ranką. O kiti, globalūs rinkos tyrimai ir lyginimai su kitomis šalimis niekaip nepadeda suvokti, kur ir greta ko mes gyvename.

Besimezgusi diskusijų kultūra vėl išaugo į kasdienės kritikos, t.y. riksmo ir žeminimo, kultūrą. Laimi tie, kuriems duodamas kelias.

Lieka burbulai, kokonų nameliai ir tikėjimas, kad kaimynas toks pat kaip tu. O tada pasirinkimas – arba atsargiai pasilabinti su juo, neišsiduodant, ką pats manai, arba agresyviai rėkti, kaip turi būti. Besimezgusi diskusijų kultūra vėl išaugo į kasdienės kritikos, t.y. riksmo ir žeminimo, kultūrą. Laimi tie, kuriems duodamas kelias.

2008 m. garsi vokiečių menininkų grupė „Rimini Protokol“ pradėjo ilgametį projektą „100% miesto“. Jis jau įgyvendintas 35 miestuose. Buvo sukurta „100% Melburno“ ir „100% Rygos“, „100% Plovdivo“ ir 100% Oslo“. Pastarojo paantraštė, beje – „Visuomenės priešas“. Nes pasimatoma realiai su tokiais. Lietuvos, gaila, šis kūrinys nesiekė.

Jo esmė – drauge su vietos komandomis trupė pasinaudoja miesto gyventojų statistika ir sukviečia pabūti scenoje tuos, kurie atstovauja vienam procentui gyventojų (geras atlyginimas, aukštasis išsilavinimas, moteris, dukart ištekėjusi, 3 vaikai...). Bet spektaklio metu žmonės apklausiami ir kitais parametrais, nebe oficialiais – kas gyvenime yra rūkęs žolę? Kas laiko ginklą po lova? Kas mano, kad Jėzus gyvas?

Taip scenoje atgyja statistiniai „pyragai“, žiūrovai mato vaikštančius procentus, lygina jų ir savo įsitikinimus bei gyvenimo būdą, stebisi, kad pirmas žvilgsnis buvo visiškai klaidingas, atpažįsta „draugus“ ir ne taip bijo „priešų“. Nes mato juos kaip paprastus žmones, kurie – slepia ginklą, nes bijo musulmonų ir gėjų, todėl išsiuntė vaiką į Amsterdamą; mintinai skambina „Mėnesienos sonatą“ ir nepraleidžia kašio rungtynių su alum rankoje; važinėja „Lamborghini“ nuo vieno banko prie kito, nes skubiai reikia dengti skolas, apie kurias žmona anei vaikai nežino. Spektaklis pavojingas, nes gali rastis toks nekenčiamas dalykas kaip pakantumas kitam. Ir neapykantos kalbą, kasdienę kritiką ištikti mirtis, nes nugali ne tiek argumentai, kiek pažintis su realia aplinka. Dažnai ji kur kas spalvingesnė. Teorinės ribos nyksta, bet atsiranda naujos, kur kas tikslesnės.

Todėl jokių „nusiritome“, „apsileidome“, „ne ten nuėjome“, „išvogėme“ – nebent tai tikslus ir nuoširdus prisipažinimas. Jei iš tiesų ir tik asmeniškai pridėjai ranką ir kojas vogdamas, nuo atsakomybės bėgdamas, o gal nieko nedarydamas ir visą laiką tylėjęs. Toks tylus herojus. Bejėgis, nes kalti visi kiti, kurie gali tave reguliuoti ir nuvesti, užburti ir paklaidinti.

Mea culpa: atsižadu ir išsižadu žodžio visi, sukandu besprūstantį mes, suvoksiu jūs tik kaip kreipinį. Aš nepažįstu jūsų, net nepažįstu tavęs, ir tada kalbu tik už ir apie save. Šiandienos malda ir himnas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai