Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 27d. 08:00

Vaidas Jauniškis: Lūzeriai ir čempionai

Vaidas Jauniškis
Kosto Kajėno nuotr. / Vaidas Jauniškis

„Karalius nuogas!“ – įvairiausiuose komentaruose bando rėkti minia, tačiau striptizo neišvystame. Nuogumą pridengia svita, kuri su karaliumi eina kaip karavanas per dykumą, toliau kaupdami savo simbolinį kapitalą, ir viskas lieka kaip anksčiau.

Ilgainiui liaudis nutolsta-nutyla, o kapitalas auga toliau, proporcingai augant baimei ir skambant spengiančiai tylai, nes – nesinori veltis, nesinori įgyti priešų, tiesa brangi, bet Platonas pavojingesnis... Galiausiai ratas užsidaro – kūrėjas, neleidęs prieš kelis dešimtmečius rodyti tokios „chaltūros“ net artimųjų ratui, šiandien galutinai pameta savikritikos matą ir kepa vieną po kito – ne meno kūrinius, o savo paties apsireiškimus įvairiais pavidalais, lenkiasi apdovanojamas už juos ir tampa tuo, iš kurio galbūt šaipėsi prieš 30 metų.

Renginys, šventė, gal dar nuo sovietinių laikų važiavusi fasadinės kultūros, o šiandien – ir inercijos bėgiais, toliau gausiai finansuojama, nes apsistatyta reikalingais draugais, ji vėl telkia liaudį atsiduoti visuotiniam pakylėjimui (liaudis šįkart džiugi, nes prileista prie šventės), organizatoriai ant brežnevinių krūtinių lipdosi jau Gedimino kryžius, bet kokios kritikos teiginius užgožia augančios svitos lakinimas ir „laikinimas“, ir važiuojam į kitus, darsyk kokius nori jubiliejinius metus.

„Post Futurum“ įrodė, kad nuo šiuolaikinės operos šie kūrėjai yra atitolę per visą šimtmetį, o valstybę tegali suvokti tik per ironijos prizmę.

Vardai ir datos slegia. Jei kas ir tariasi, kad jos nieko nereiškia, net jei bando prisidengti nihilistišku ar ironišku vypsniu, taip tik patvirtina galią to, kuris sukėlė tą žvilgsnį, sukūrė ironišką požiūrį. Tik galėčiau įsivaizduoti, kaip trys kūrėjai, prieš 20 metų sudrebinę moralinius bręstančios valstybės pamatus išviešintomis PS ir OK bylomis, tvarkėsi su savo baimėmis, imdamiesi nacionalinės operos.

Nors sumanymas būtent jiems atiduoti į rankas tokį krūvį, regis, turėjo garantuoti sėkmę, nes Sigito Parulskio, Oskaro Koršunovo ir Gintaro Sodeikos simbolinis kapitalas seniai praaugo kūrybinį, – ratilai juk visada didesni už akmenuką. Bet, spėčiau, atsakomybės svoris užgulė taip, kad kūrėjai ryžosi neišduoti savo jaunystės cinizmo ir sukūrė „Šėpos teatrą“ dideliame formate. „Post Futurum“ įrodė, kad nuo šiuolaikinės operos šie kūrėjai yra atitolę per visą šimtmetį, o valstybę tegali suvokti tik per ironijos prizmę. Atviras mėgėjiškų vakarų stilius, deja, buvo ne tiek konceptualus sprendimas, kiek akis badantis bandymas suktis iš padėties tarsi kažką pasakant, bet iš esmės nieko.

Juo netikėčiau tai buvo regėti scenoje, kur prieš mėnesį nuskambėjusi „Gloria Lietuvai“ parodė, kad įprastai nuobodžius valstybinių švenčių minėjimus įmanoma pakeisti šiuolaikiška, įdomia ir prasminga muzikos ir istorijos jungtimi, ieškoti ir rasti kompozitorių pasirinktų akcentų ir vaizdo projekcijų ar kino sintezę. O jai dirigavo paprastai komercinius renginius kuruojantis režisierius Dalius Abaris. Čia greta profesionalizmo atsirado ne inercija, o stulbinantis entuziazmas, užsispyrimas suregistruoti visus Lietuvos varpus, sumanymą pagrįsti konceptualiai ir, svarbiausia, išdrįsti prisipažinti, kad patriotizmas nėra nieko gėdingo. Taip gloria nuskambėjo patiems kūrėjams.

Žiūrėdamas filmą „Rūta“ svėriau, kiek veikia patriotizmas ir tai, kad Rūta Meilutytė yra lietuvė, o kiek stiprus yra pats kūrinys ir jo herojė. Be abejo, Rūta, kaip filme taikliai komentuoja Marijonas Mikutavičius, atrodo šilta ir miela lyg mūsų visų pusseserė, ji turi charizmos ir vidinės kultūros.

Tačiau drauge aš matau nežinomą jos darbo ir asmenybės pusę, varginančią rutiną ir lūžius, savistabą ir išmintingą trenerių analizę. Parodomas ir anaiptol ne čempioniškas fonas, kai reikia susitvardyti ir po olimpinio spurto rasti jėgų mandagiai atsakyti į idiotiškus žurnalistų klausimus („kodėl jums nepavyko?“, „Rūta, galima vieną klausimą? –Taip. – Kaip jaučiatės?“). Matau asmenybę ir jos istoriją, kuriai nepatrukdytų solidesnė dokumentininkų patirtis išlaukti, nebijoti tylos, įsižiūrėti. Bet labiau reklamos nei kino kūrėjai Ronaldas Buožis ir Rokas Darulis pateikė savaip, ir tai veikia.

Veikia tai, ko paradoksaliai nemačiau „tikrojoje dokumentikoje“, kur žvelgiama ne į čempionus, o į lūzerius.

Veikia tai, ko paradoksaliai nemačiau „tikrojoje dokumentikoje“, kur žvelgiama ne į čempionus, o į lūzerius. Nenoriu priešinti šių skirtingų kelių ir kūrėjų, juoba būtų naivu bandyti neigti Arūno Matelio profesionalumą. Bet „Nuostabiuosiuose lūzeriuose. Kitoje planetoje“ nebematau jo paties, fragmentus, smulkius anekdotus ar nutikimus plente regiu kaip per stiklą, nors kadras bando priartinti dviratininkų kraują ir raumenis visais full HD pikseliais. Gal tas kone beasmenis žvilgsnis ir yra stambios koprodukcijos kaina?

Šie keturi vieno mėnesio pavyzdžiai ne tik kelia klausimą, kaip objektyviai matuoti meno kūrybą, nes matuoja subjektai. Arba – kaip sverti kūrybos svorį kuo objektyviau, nes vardų, datų, reiškinių inerciją nugalėti sunku – ją nugali tik nauja inercija. Jie primena, kaip sunku, ir visgi įmanoma rastis naujam vardui (nevadinkime jo žvaigžde). Kai greta vieno, puikiai žinomo, drąsiai atsistoja kitas.

Jaunas menininkas turi sukelti sprogimo efektą, kad būtų pastebėtas. Kaip kadaise išsakė sėkmės formulę Gintaras Sodeika – kad tave pastebėtų, turi groti garsiai. Taip, kaip garsiai trankėsi būgnas per Rimo Tumino „Edipo karaliaus“ finalą, idant nesuabejotume meno poveikio stiprumu. Ir tragedijos tragiškumu, todėl visi aktoriai kalbėjo garsiai ir dar garsiau rėkė. Prieš tokį meną turi atsitraukti, klauptis. Nes sutraiškys kaip Adomo Jacovskio sukurtas galingas likimo volas.

Žiūrėjau spektaklį kaip neabejotiną teatrinę senieną, kuria Tuminas visiškai iškrito iš Lietuvos konteksto: neaišku, nei kam ji kurta, nei kokia to prasmė. Tačiau ar toks spektaklis šįmet nebūtų nominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“ – nežinau. „Kryžių“ komisija taip pat akivaizdžiausiai pademonstravo inertišką požiūrį į vardus, ir kartais taip norisi hipotetinių spektaklių be „logotipų“: ateik ir įvertink, kūrėjo vardą sužinosi po to. Suprantama, spektaklį ar drobę išduos braižas, jis yra kūrėjo signatūra, kuri jau yra ir logotipas, ir drauge – argumentas prieš mokslą, logiką ar menotyrines analizes. „Juk tai Z...!“, ištaria X., ir galima nutilti. Vardas, kurio negalima minėti, jis veikia tyliu sutarimu.

Vardais bandoma manipuliuoti, bet, pasirodo, ne visada garantuotai: į Dalios Ibelhauptaitės ir „Vilnius City opera“ sukeltą triukšmą (kodėl mūsų nenominavo?!!) „Auksinių kryžių komisija“ visgi atsakė, nenutylėjo, kaip buvo įprasta. Ir buvo atsakyta faktais, ne retorika.

Šiandien galima stebėti, kaip paveldinė tradicija pamažu keičiasi, nes autoritetų nuvainikavimo epochoje – tiksliau, laike, kada kiekvienas pats save bando karūnuotis, – netikėtai sulaukiama ir atsako, ir mechanizmų sutrikimo.

Meno laukas puikiai atspindi bendras slinktis. Šiandien galima stebėti, kaip paveldinė tradicija pamažu keičiasi, nes autoritetų nuvainikavimo epochoje – tiksliau, laike, kada kiekvienas pats save bando karūnuotis, – netikėtai sulaukiama ir atsako, ir mechanizmų sutrikimo.

Kovo mitingas prie Seimo gali būti matuojamas įvairiai, bet jau pats faktas, kad jis buvo spontaniškai surengtas ir į jį atėjo keletas tūkstančių, kad jame plazdėjo dar nuo vasario 16-osios nesuvyniotos vėliavos, reiškia daug. Būtų puiku, jei – dar vieną lūžį prie Baltijos, kelią link realios kasdienės pilietinės visuomenės. Viltis lyg ir suteikta.

„Kryžių“ komisijos raštiškas atsakas pažeidė dar vieną nerašytą normą, sovietmečiu išreikštą fraze „niekšas, bet savas“. Tradicija teigia: net jei žmogus ir nėra labai savas, jis ginamas dėl viso lauko, kuriam atstovauja. Ir nors nekaltiesiems taip pat gali būti nesaldu, seno kirpimo struktūros gula ant ambrazūrų ir rizikuoja taip būti sušaudytos drauge su kaltinamuoju.

Tai jau visi lietuviški įrodyto ir hipotetinio priekabiavimo atvejai, kada institucijos ar sistemos ginasi in corpore. Bandoma triukšmą nugesinti, apsivalyti tyliai, bet tai sukuria dar didesnius apibendrinimus: menininkai geria, nac.premijų laureatai priekabiauja, režisieriai visi tokie etc. Taip juk nekalbame apie geriančius traktoristus, narkomanus „aitišnikus“ ar susimokiusius teisininkus, nes jų sistemose nėra vardų, mes jų negirdim. Todėl nenutylėti ir kuo greičiau konkretizuoti yra ne tik nauja, bet ir ne taip rizikinga strategija. Taip valosi visas laukas. Bet drauge ir kinta, dreifuoja galbūt ne visiems sistemoje priimtina kryptimi.

Inertiška seno gynyba lygiai taip pat stipresnė nei naujo pasirodymas lauke. Naujam skintis kelią sunku vien dėl tos žvilgsnio inercijos (jau esame pripratę prie vaizdo) ir nepasitikėjimo. Skulptorius Andrius Labašauskas taip pat netikėjo savo sėkme, nes yra „no logo“ prieš sistemas, vardus ir įpročius. Išėjo kaip nuogas, be svitos, o juo patikėjo ir paskelbė karalium. Todėl ginčai dėl Lukiškių yra senos inertiškos sistemos susidūrimas su nauja, dar tik besiformuojančia. Tėvų ir senelių susitikimas su nepastebimai užaugusiais vaikais, kuriems atsibodo visą laiką klausyti(s) ir būti lūzeriais.

100-asis pavasaris padovanojo nemažai tokių sandūrų, kurios vieniems buvo skaudžios, kiti į jas žiūri lyg į asmeninę revoliuciją, dar kiti įsitraukia azartiškai, kaip į žaidimą, ar šalčiau, sverdami – tiek savą kapitalą, tiek kitų. Bet neabejotina – net ir pasyviai stebėdami mes jau žaidžiame.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:48
07:40

Gera keliauti kartu

Sveikata

Būk nesustabdoma