Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 28d. 08:00

Vaidas Jauniškis: Miesto akligatvis

Vaidas Jauniškis
Martyno Aleksos nuotr. / Vaidas Jauniškis

Prieš kokį dešimtmetį vilniečiai šaipėsi iš „socialinio“ plakato, kuris skelbė, kad ir Kaune gyventi galima. Šiandien kauniečiai gali išsikelti panašų plakatą, tik jame tiksliau būtų ne teigti, o klausti „Ar Vilniuje gyventi galima?“

Ne dėl to, kad situacija viename mieste būtų pagerėjusi. Kai Kauno meras apklausose iškyla iki aukščiausią pasitikėjimą pelnančių politikų, o jo vadovaujama savivaldybė savo veiklos viešinimui išleidžia daugiausia, pasitikėjimas politiku reiškia ne ką kita, o tik apklausoje dalyvavusių žmonių negebėjimą matyti realią situaciją.

Tačiau mažai investuojanti į veiklos viešinimą sostinės savivaldybė ir jos vadovas negali pasigirti žmonių pasitikėjimu ne dėl tų pačių priežasčių: nors labiau viešinamasi socialiniuose tinkluose ir tai daroma efektyviai, nepasitikinčiųjų ir nebetikinčių miesto vadovais tik daugėja. Nes čia, priešingai, vertinama ne reklama, o realus darbas, kuris dar ir pritrenkiančiai nuoseklus.

Realiausiai tą darbą liudija ne kranai kiekviename rajone ir kasmet augantis Vilniaus gyventojų skaičius, o vis daugiau protestų ir prieitas savivaldos akligatvis.

Realiausiai tą darbą liudija ne kranai kiekviename rajone ir kasmet augantis Vilniaus gyventojų skaičius, o vis daugiau protestų ir prieitas savivaldos akligatvis. Dar ne savivaldybės, bet savivaldos kaip sistemos. Prieš rinkimus į merus politikai deklamavo šūkius apie savivaldą kaip pirminį demokratijos žingsnį, savivaldą kaip demokratiją arčiausiai gyventojų. Natūralu, kad po rinkimų niekas tų eilių neprisimena, kaip ir imperatyvų, kuriuos patys sau politikai pažadėjo – tartis, kalbėtis, kreipti dėmesį.

Mandagiai buvo padėkota balsavusiems, ir demokratija baigėsi. Dabar vadintis demokratiškais lyderiais dėl to, kad po protestų ir peticijų buvo sustabdytas Sapiegų parko kirtimas, yra apgailėtina ir tiesiog veidmainiška. Nes iš esmės nepasikeitė niekas, išskyrus tą nuoseklų stilių tvarkyti miestą be miestelėnų. Prieš Sapiegas buvo Reformatų skveras, prieš jį – Misionierių sodų statybos, šiandien sostinė intensyviai tankinama ir joje auga nauji monstriški perkūnkiemiai (nežinantiems – pagal vieną rajoną pavadinta gyventojų ir jų daugiaaukščių sangrūda, tikriausiai perimta iš vištų auginimo Anglijoje modelio).

Daugiabučiai Paupyje ir palei Vilnelę iš esmės pakeis visą Užupį ir galbūt Vilnelės vagą. Sierakausko gatvėje atvertas parkas su Prozorovo vila jau rėminamas daugiabučiais, o bendruomenės norai ignoruojami. „Atgimdomas“ Naujamiestis apstatomas beveidžiais biurų ir gyvenamųjų namų kubais. Apie tai, kokia ištinka nuostaba pamačius jau klojamus pamatus ar dygstančius bokštus, architektūrinius „šedevrus“, gali pasakoti Tarandės bendruomenė, Lazdynų gyventojai. Kaip ir kituose miestuose – Šančių bendruomenė, Šiaulių bulvaru einantieji, suniokoto Trakų Vokės parko lankytojai ir t.t.

O ką reiškia paskelbtas Vilniaus medžių žemėlapis ir koks likimas laukia „blogos būklės“ medžių, atlaikančių daugiau vėtrų nei „geros būklės“ medeliai – taip pat lieka nežinia, nes informacijos greta žemėlapio nerasta. Ar jie bus nukirsti, nes pagal vieną tyrimą jie „blogi“, o pagal kitą (paprastai post mortem) pasirodys sveikiausi? O jeigu taip – kaip tai dera su kasmet vis labiau kaistančiu miestu, kaip ir su globaliu atšilimu?

Visa tai yra tas pats nesiorientavimas situacijoje, neprofesionalumas ir elementarus tamsumas, tik ne šiaip paskirų piliečių, o jau savivaldybės darbuotojų. Kuriems vienintelės orientavimosi gairės yra įsisavinti pinigus ir/arba sutvarkyti gatvę, leidžiant investuotojams savo nuožiūra „patvarkyti“ visą rajoną. Jeigu logika yra kita, bendras ilgametis vaizdas, deja, jos nesiūlo.

„Už kokias nuodėmes Vilnius dabar gavo architektę Jurgą Silviją Večerskytę-Šimeliūnę, kuriai leista niokoti vieną parką po kito?“ – savo komentare klausė menotyrininkė Agnė Narušytė. Iš tiesų – už kokius nuopelnus architektė, iki stulbinamos beskonybės ir neprofesionalumo suniokojusi Palangos J.Basanavičiaus gatvę, ne tik liko nenubausta licencijos atėmimu, o dar gavo paaukštinimą tvarkyti sostinės parkus? Tada nuoseklu, kad Vilniaus baroką, kuriuo taip didžiuojamės, keičia Vilniaus barakai, kurių norisi nematyti. Ką veikia architektūros taryba, aprobuojanti eilinį biuro pastatą (ar bent jau nesišiaušianti dėl to), kai dar vizualizacijose jis jau būna pasenęs 30 metų?

Tada nuoseklu, kad Vilniaus baroką, kuriuo taip didžiuojamės, keičia Vilniaus barakai, kurių norisi nematyti.

Prie bendro vaizdo savo stambiais potėpiais prisideda vyriausias architektas Mindaugas Pakalnis, galbūt iš pavydo, kad ankstesnis meras Artūras Zuokas tanku pervažiavo automobilį Gedimino prospekte, dabar tanku važiuojantis per miestą ir jį tankinantis? Ir už ką – idant būtų visas komplektas – Vilnius gavo tokį guvų administracijos vadovą Povilą Poderskį, kuris šiandien pareiškia praregėjęs, jog kalbėtis su gyventojais reikia daugiau, nes taip pasireiškia demokratija („Iš esmės tai mes susirgome nuo nesikalbėjimo, uždarumo. Gydysimės kalbėjimusi ir atvirumu“.

Bet lygiai tas pat buvo kalbama prieš rinkimus („kai kurie projektai dar ilgiau užtruks, nes visas demokratijos kelias yra per ilgus procesus, bet gal to ir reikia“), o po to sekė „baroko“ ekspansija į Sapiegas. Ir jei kas administracijos vadovui nepatinka, soc.tinkle jis pakomentuoja: „LOL“. Įtaigu, argumentuota, cool. Bet neturiu iliuzijų, kad visi žemesni valdininkai blogi, tik caras to nemato. Jei juos laiko, vadinasi, vertina.

Galbūt apskritai atsakymas dėl tokio darbo stiliaus yra nauja Vilniaus savivaldybės akcija paspirtukininkams „Nedėk skerso“? Nes taip sugalvoti ir spinduliuoti tokią kultūrą miestelėnams ir svečiams gali tik atitinkamos mąstysenos ir etikos savininkai. Matyt, šventa vieta tuščia nebūna, ir kai tuštinamas Lukiškių kalėjimas, kažkas turi perimti tą intelekto ir moralės dalį.

Tik kur čia miestiečiai ir jų vieta? Sprendžiant pagal dabartinę situaciją, savivaldybės strategija primena Stalino laikų nuostatą „Nėra žmogaus, nėra problemos“. Nes tik jie jas kelia.

Tik kur čia miestiečiai ir jų vieta? Sprendžiant pagal dabartinę situaciją, savivaldybės strategija primena Stalino laikų nuostatą „Nėra žmogaus, nėra problemos“. Nes tik jie jas kelia.

Čia nekalbu apie savivaldybės nuopelnus atnaujinti miesto transportą ar nutiesti keletą dviračių takų (nors gerai būtų ir prie jų privažiuoti Neries pakrantėje, tačiau nebaigti projektai taip pat yra šios savivaldybės stilius). Kalbu apie situacijas, kada gyventojai susiduria su savos aplinkos ar net savo ūkio/turto problemomis.

Galima pradėti nuo balsavimo dėl namo administratorių: jei buvo išrinktas naujas, jis negali perimti ūkio, nes senasis blokuoja, protestuoja, teisiasi, o savivaldybė nesikiša, taip iš esmės pasirinkdama ne gyventojų pusę (ir čia jau prisimena oligarchiniai „ICOR“ tinklai, Prezidentės minėti dar 2014 m.). Paradoksas, bet tai, kas yra pažeidimai Prezidento ar Seimo rinkimuose, leidžiama pirminiame demokratijos „arčiausiai mūsų“ žingsnyje.

O ką daryti gyventojams, kai sužinai apie savo vaizdo pro langą likimą tik tada, kai pamatai jau kasamas duobes ir kertamus medžius, statomus kranus? Kaip ir su kuo bylinėtis dėl sumažėjusio ne vien dangaus ploto, bet tuo pačiu ir buto vertės, gyvenimo kokybės?

Bokštas, netikėtai išdygęs per savaitę, vis tiek būtų buvęs pastatytas prie žmonių namų, ne vienų, tai kitų, – atkirto Remigijus Šimašius Tarandės gyventojams. Tai ko tada tikėtis dėl sprendimų apie parko, upės, kaimynijos ateitį, jei viskas, regis, krypsta investuotojų, verslo pusėn? Žmonės reikalingi tik kaip tylūs GPM mokėtojai. Čia jų funkcijos miesto valdyme baigiasi. Kokia dar savivalda, jei tai, kaip kauniečiai sąmojingai ir drauge skaudžiai įvardijo, yra viena visvalda?

Visa tai – banalybės, jau ne kartą įvairiais kontekstais minėtos. Puikių komentarų ir graudžių verksmų, keiksmų ir piktų anekdotų jau prirašyta aibės. Kaip ir šūkių ant plakatų. Pastarųjų visada reikės, nes nuolatos reikės protestų ir susirinkimų. Tačiau kai baigiasi kultūra (o ji Vilniaus savivaldybėje seniai baigėsi), prasideda teisiniai reikalai. Ir viskas dažniausiai teisėta – informacija buvo pateikta, pasakys tarnautojas ir nurodys tinklapį, iki tol nežinotą, dar savivaldybės tinklalapį, kur neįmanoma to rasti, o gal net skelbimą, iškabintą prie gretimo namo, bet kuriame neįmanoma suprasti teksto. Informacija bus. Ne ant tavo namo, ne tavo pašto dėžėje, el.pašte, ne tavo kieme.

Akivaizdu, kad dažnai apeliuojant į teisę nurodoma tarptautinė Orhuso konvencija mūsų krašte neveikia. Tarsi turėtų veikti, tačiau klausimai, susiję su informacijos pateikimu ir visuomenės dalyvavimu sprendžiant aplinkos klausimus, sprendžiami kitaip.

Informacija gali būti nepateikta taip pat nurodant konvencijos skirsnius – ir dėl nacionalinės teisės, ir dėl įvairių privačių išsisukinėjimų (informacija dar tik ruošiama, komercinės ir pramoninės informacijos slaptumą saugo įstatymai ir pan.).

Todėl komentarų retoriką jau turėtų keisti teisininkų kalba – pageidautina, tų, kuriems prieš namus išdygo daugiaaukštis. Kur įstatymais būtų įkalta, kad visi sumanymai dar prieš projektų rašymą, prieš pinigų įsisavinimus turėtų būti suderinti – ne paskelbti, o suderinti! – su visomis suinteresuotomis pusėmis.

Pradžiai galbūt vienas realiausių žingsnių būtų pasirašoma savivaldybių sutartis su bendruomenėmis, kaip spaudžia tai padaryti Kauno miesto bendruomenės. Bet gal net priimtinesnis būtų viduramžiškas Nyderlandų polderio modelis, kuomet visi, kurių ūkiai prieidavo prie nusausintos žemės, turėjo teisę spręsti ir buvo atsižvelgiama į visus.

Finale visi būdavo šiek tiek nepatenkinti, tačiau jie buvo išklausyti ir galvota su jais. Ilgas procesas, bet tai ir yra demokratija pačiu pirminiu pavidalu. Ta, kuri arčiausiai kūno. O net jei viską matuotume ekonomiškai, – tai taip pat tiesiogiai susiję su turtu, kuris, aplinkai keičiantis, taip pat kinta. Tad kur guli aiškus ir suprantamas Vilniaus detalusis planas bent dešimčiai metų į priekį? Dar tik rengiamas? O kur kvietimas žvelgti į jį drauge kiekvienai grupei ir gyventojui?

„Miestas, kuriame gera gyventi“ – maždaug taip šūkalojo politikai, remdamiesi gyventojų apklausomis. Nes visko daugiau, viskas inovatyviau, kūrybiškiau, elektroniškiau, patraukliau. Kitiems, bet ne namiškiams. Nes vis labiau atsiskiriant, užsidarant, sprendžiant savuose kabinetų, verslo pietų ir feisbukų burbuluose.

Pats laikas būtų paskaičiuoti ne tik kiek į Vilnių kasmet atvyksta žmonių, bet ir kiek tikrų vilniečių išvyksta? Sidnėjus, Niujorkas, Londonas sprendžia, kaip išlaikyti autochtonus šiandien madinguose rajonuose, kad tie rajonai neprarastų savo auros, kurią griauna dideli pinigai ir naujieji turčiai. Berlynas liaujasi skaičiavęs įplaukas ir įšaldo nuomos kainas, ir taip seniau gyvenantieji stabdomi ieškoti pigesnės vietos. O kiek vilniečių, neapsikentę brutalaus tankinimo, išsikėlė į nuosavus namus priemiesčiuose, kad ten tvarkytųsi kaip jiems tinka? Iškeitę demokratiją į tikrą savi-valdą, nes pirmoji tampa ne tik šiandien neįmanoma, bet ir vis labiau tolsta.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas