Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 27d. 08:00

Vaidas Jauniškis: Nekaltoji galia – gundymai praeitimi

Vaidas Jauniškis
Kosto Kajėno nuotr. / Vaidas Jauniškis

50:50. Nuo vasario 16-osios galime švęsti tokį mūsų valstybės amžiaus santykį: 50 metų okupuoti ir 50, su pertrūkiu, laisvėje. Tikėkimės, globalių politinių katastrofų nebus ir kasdien tos laisvės tik daugės.

Tai istoriškai, o istorija matuojama datomis. Bet nuo vieno paskelbto dokumento realybė išsyk nepasikeičia, o tik pradeda kelią į viziją. Taip ir atkurta nepriklausomybė tebevelka paskui save gyventojų įpročius, senus ryšius, sampratas, ir išvėdinti 50 korumpuotos sistemos (o būtent tokia ir buvo SSRS) suformuotų metų palikimą dabartinių 28-erių metų nepakanka.

Todėl šiandien nemažoje dalyje sričių – nuo verslo, žemės ūkio iki aukštojo mokslo – dar vis sutinkame senos sistemos apraiškų, o kai kur ji gali būti persmelkusi kiaurai. Jei kokios įstaigos galva, gal net paskiriama Seimo, išpažįsta senąją tvarką, kaip kitaip gali elgtis jo pavaldiniai? Tada beveik norma, kai aukštojoje mokykloje klesti ne tiek seksualinis priekabiavimas, kiek tikra visų laiminama diedovščina. Dar vis verslininkui ar ir Seimo nariui normalu, kad piniginis atlygis už reklamą renginyje suvokiamas kaip mecenavimas (kita diedovščinos pusė, liudijanti paklusimą galiai). Tuščios smegenys ir pilnos šampano taurės stilinguose vakarėliuose – tas pats pataikūniškas lankstymasis prieš galią, pasivadinusią elitu. Gilesnę ir kraupesnę anos sistemos vivisekciją galime matyti Andrejaus Zviagincevo „Nemeilėje“ ir atsidusti: laimė, kad esame nebe toj erdvėj.

Šiandien ne vien istoriškai galima suvokti, bet ir kasdien fiziškai ar materialiai justi, kur mes gyvename ir kaip vis dėlto nepaliaujamai laisvėjame – nepaisant daug ko! Tačiau iš praeities besivelkančios patirtys, lyg prie automobilio pririštos skardinės, neleidžia pamiršti tų prievartinių vestuvių kainos. O informacijos erdvė ne tik jas primena, bet ir stengiasi pririšti, – ir buvusiam įkaitui ne taip lengva vaduotis nuo pagrobėjo. Tad – kokioje erdvėje mes gyvename?

Tačiau kasdien įvairios tėvyninės televizijos transliuoja žeminimą, tą pačią diedovčiną, panieką silpnesniam. Ir tai matome per tarsi nekaltus rusiškus serialus.

Didžiųjų valstybinių švenčių laikotarpiu tradiciškai mus pagerbia keletas kultūrinių-popsinių desantų: pavasarį laukia Filipas Kirkorovas, anksčiau atgal į SSRS kviesdavo Olegas Gazmanovas; po Mindaugo karūnavimo dienos galima pradėti laukti Čaikovskio gulbių ir Anos Kareninos Trakų ežero pilies fone. Ir jei galvojate, kad pastarosios – nieko nekaltos, tai kodėl čia niekad neatvilnija nei Tristanas savo luote, nei Strausso valsų garsai? Kaskart šiek tiek pasipiktinama, kad tai – priešiško režimo akcija, sukeliamas savotiškas propagandiškai reklaminis triukšmas, tada gyvenimo būdo laidos detaliai nušviečia visą žvaigždės turą, ir viskas tęsiasi toliau, iki kitos reikšmingesnės datos.

Bet to, kas vyksta kasdien ir gerokai stipriau, nes masiškiau, nei pastebima, nei akcentuojama. Tai – televizijų programa. Iš pažiūros – ramu, nes karu negrasinama, Žirinovskis nestūgauja (jis paprastai keliems mėnesiams ar net metams būna atjungiamas), atviros propagandos nėra. Tačiau kasdien įvairios tėvyninės televizijos transliuoja žeminimą, tą pačią diedovčiną, panieką silpnesniam. Ir tai matome per tarsi nekaltus rusiškus serialus. Serialai – tai juk nieko ypatingo, dėmesio nevertas televizinis šlamštas, pramoga namų šeimininkėms – ir dėl to jie neverti mūsų dėmesio. Tačiau kasdien iš ekrano nuolatos liejasi jūros degtinės, rusiškos girtos dainos, moterų (atsiprašau, bobų) tvarkymas ar bent jau ignoravimas (už menkiausią metoo stiliaus cyptelėjimą ten vožiama į snukį). Peterburgo dabarties ir Odesos praeities banditai, Maskvos milicijos ar policijos neįgalumas. Šešėlinė prekyba ir blizgantys elito vakarai. Sukčiavimas darbe ir lovoje, smūgiai į veidą ir valdžiai. Visuotinė nemeilė ir visur esanti baimė bei nepasitikėjimas.

Nėra nė dienos, kad to neišvystume ne per rusiškąsias televizijas, bet per jų produkciją, kurią rodo lietuviškosios televizijos. LNK kanalų grupė (pirmiausia BTV), TV6, „Lietuvos ryto TV“, seniai nusipelniusi teisę persivadinti „Rusijos aušra“... Visa tai ir kasdien, ir savaitgaliais, ir per valstybinių švenčių dienas. Jei kabeliniai Rusijos kanalai šįmet negalėjo parodyti tos neva „visų numylėtos“ romantiškos „Likimo ironijos“, tai lietuviški kanalai tuo pasirūpino, ir sausio pirmosiomis dienomis galėjome filmą pamatyti bent kelis kartus. Auditorijos nevalia prarasti, ja reikia rūpintis!

O rūpinamasi vis uoliau. Pagaliau buvo suskaičiuota ir net žurnalistai atkreipė dėmesį – rusiškos TV produkcijos kiekis kasmet auga valandomis: 2007-aisiais pagrindiniai Lietuvos TV kanalai per vieną sausio savaitę rusakalbės produkcijos transliavo 79 valandas, 2016-aisiais panašiu laiku – 151, pernai sausį – 198 valandas. Šįmet – 202 valandas. Taigi, greičiau ne vaduojamės, o klimpstame. Ne į tiesioginę Kremliaus propagandą, o į to „seno gero“ gyvenimo terpę, kurioje niekuo nereikėjo rūpintis, bet nelabai ką ir galėjai, nes dėl šventos valdovų ramybės apie viską buvo seniai pagalvota. Ši minkštoji galia kur kas efektyvesnė už vienadienius koncertus, kultūros įvykius, nes ji primena prabėgusią kažkieno jaunystę su grubiomis, bet aiškiomis gyvensenos taisyklėmis, purvinomis sienų spalvomis, kičiniais interjerais ir bjaurumo estetika. O supainioti savo džiugias jaunystės patirtis su santvarka taip pat lengva, kaip ir nemąstyti. Ypač kai buvo mokoma nemąstyti, o vykdyti. To mokoma ir dabar, o serialai itin tam tinkami, nes jie skatina sekti nesibaigiantį siužetą, ir pamažu nejučiomis pripranti ir prie visos jų aplinkos ir ideologijos. Tai ne slaptas 25-as reklamos kadras, tai milijonai atvirų kadrų kasdien.

Nesuprantu, kodėl tiesiog primityvus lietuviškas ar turkų serialas yra prastesnis už primityvų, bet neapykanta ir pažeminimais besitaškantį rusišką?

Kanalų direktoriai teisinasi, kad rusiška TV produkcija yra kokybiška. Na, jei serialuose degtinė geriama tikra, nesiginčyčiau – Rusijoje, kaip ji pati paskelbė, tik degtinė ir riestainiai atitinka jų keliamus kokybės standartus. Tačiau snukius sygalai su vandamais daužo tikrai kokybiškiau nei koks milicininkas Vasia. Bet nejuokaujant – nesuprantu, kodėl tiesiog primityvus lietuviškas ar turkų serialas yra prastesnis už primityvų, bet neapykanta ir pažeminimais besitaškantį rusišką? Ir kodėl mes turime žinoti ir stebėti, kaip pirmaisiais Sovietų Sąjungos metais banditai kovojo su milicija, kodėl mūsų dėmesio ir pagarbos turėtų nusipelnyti liaupsinamas vienas kitas vadas-galvažudys? Pagaliau pažvelkime ir į „nekaltą“ humorą, kurį neva tik mes (t.y. buvę kameros draugai) suprantame: kiek „Naša Raša“ juokeliuose pažeminimų ir patyčių kuriama vien lytiniu ir tautiniu pagrindu – gėjams, moterims, nepakankamai vyriškiems (t.y. ne stačiokams idiotams) vyrams, atvykėliams į Maskvą iš kitų kraštų?

Televizija nėra neutrali uždara dėžė, stovinti greta mūsų gyvenimo – ji terpiasi į jį vis aktyviau, ji jį kuria, ir šiandien ignoruoti žiniasklaidos galią reiškia pasilikti gyventi XX a. pirmoje pusėje. Kai iš vieno kanalo Seimas kalba apie Mato reformas, o kitame liejasi „matai“ vaikų atžvilgiu, kai patyčių draudimą keičia realios patyčios, tam tikra auditorijos dalis pasirenka. Tai, kas jai buvo įprasta ir suprantama bent pusę gyvenimo. Suvokti, kaip iš tiesų veikia šis mechanizmas, nereikia būti išmaniu propagandos specialistu, tai mato žmonės, kasdien ne per atstumą dirbantys su gyvais žmonėmis. Paaugliais besirūpinanti pareigūnė konstatuoja: „Kol per televiziją bus rodomas geriantis Kostia ir anksčiau mano minėtos laidos ir filmai – permainų nelaukime. Beje, filmą „Moterys meluoja geriau“ žiūri labai daug vaikų. Ne kartą savo vaiką pati norėjau atitraukti nuo šio filmo, tačiau jokių šansų. Blogiausia tai, kad vaikai visa tai priima kaip normą.“

Galimas – ir įprastas – kontrargumentas: bet mes kone kasdien matome smurto apraiškas Holivudo produkcijoje. Vakarų kraujas liejasi taip pat laisvai, kaip ir Rytų degtinė. Tad gal pastaroji – ne taip jau ir blogai?

Pirma, čia neabejotinai veikia senų įsitikinimų mašina – neva Rytai yra dvasingi, Vakarai – supuvę, kuriems saulėlydžiai gresia nuo XX a. pradžios. Bet į Rytų sąvoką tokiais atvejais bandoma sukišti viską, kas yra ryčiau mūsų, o ne tolimoje Azijoje ar Indonezijoje, kuria ir žavėjosi Europos menininkai bei filosofai prieš 100 metų. Tuos itin artimus „Rytus“ mums priartina ir kalba, vyresnės kartos perprantama iki niuansų, Vakarai taip jai niekad neatsivers. Tad kalba ir sovietiniai mitai kuria veik nesugriaunamą Dostojevskio-Tolstojaus ir kitų didžiųjų kultūros lauką, nors kaip tik kai kurie rusų politologai šiandien ir siūlo suvokti dabartinės Rusijos politines ir pilietines deformacijas per Dostojevskio personažų prizmę: žvelgiant be išankstinių nuostatų jo romanuose rasime ne dvasingumą ir kultūrą, o nusikaltimus ir atgailą dėl jų, kurią keis kiti proto fantomai ir manipuliacijos vaidinant mesijus ir amžinas aukas. Reikėtų nepainioti preciziškai rašytojo tyrinėjamų psichikos užkaborių su pačiais veikėjais-pacientais. Bet šie mitai daugiausia ir veikia kartą, kuri Lietuvoje daugelyje sferų šiandien dar yra sprendžiančioji.

Antra – dauguma Holivudo veiksmo filmų užtaisyti stipriu ir Ameriką šlovinančiu pasakų mechanizmu: galiausiai kaltieji bus nubausti, triumfuos teisėsauga, piliečių savitarpio pagalba, ir finaliniame kadre su išlikusiais mylimaisiais ar paskutiniu teisiuoju kils į dangų Amerikos vėliava. Nepaisant kraujų ir snukiadaužio moralinis aspektas čia nepamirštamas veik niekada (net nekalbu apie jautrius ir kasdienos grožį nagrinėjančius Jimo Jarmusho, Gus van Santo ir kitų nepriklausomųjų filmus). O mums, stebintiems prerijų, dangoraižių ar Uolėtųjų kalnų peizažus neabejotinai susiformuoja distancija – visa tai yra Ten. Tai yra gražu, bet tolima.

Rusijos blokinių namų ir garažų peizažai bei virtuvių natiurmortai yra tai, kas dar atpažįstama ir ne taip toli. Jie nejaukiai skatina gretinti ir galvoti, kad tai – ta pati norma ir tos pačios taisyklės, nors realiai už lango jų nėra ar bent jau tai stipriai pasikeitę. Tačiau TV ekrane daugelis dar vis mato ne vien siužetą, bet ir ekrano galią: tai, kas parodoma, reiškia, kad tai yra legitimuota. Todėl nors gyvenimas keičiasi, tikslinei serialų auditorijai – pagyvenusiems žmonėms, intensyviai stebintiems „gyvenimą“ ekrane – iš namų išeiti vakarais vis dar baugu. Ir jie žino, kad bet kur dar bus aprėkti. Juk gyvenimas serialus patvirtina, kai youtube įkeltose kasdienos akimirkose iš kaimynų šalies pamatai, kaip kumščio galia sprendžiama, kieno pirmenybė kelyje, perėjose, parduotuvėse. Erdvės susimaišo, ir toliau galime kurti loginę veiksmų grandinę nuo baimės, nepasitikėjimo bet kuo iki depresijos ir emigracijos. Švelni galia trenkia stipriai.

Gali atsirasti dar vienas televizininkų kontrargumentas: rodydamos rusiškus serialus televizijos taip rūpinasi tautinėmis bendrijomis. Atleiskite, bet kodėl šios tokio „rūpesčio“ nusipelnė – tos trečiarūšės produkcijos, peršančios žeminantį gyvenimo būdą? Tai pagaliau žemina pačią auditoriją, nes šie filmai sukuria įspūdį, kad taip gyvena visi rusai – nors, pabrėžiu, čia visada kalbėjau ne apie tautą, o apie televizinį jos muliažą. O jei tautinės bendrijos iš tiesų rūpėtų – kodėl, pariteto principu, nei programose, nei jų paketuose nerasime nei lenkiškų TV serialų, nei retransliuojamų jų kanalų? Pernelyg žmogiški?

Nors televizijų vadovai teigia, kad rusiški serialai kainuoja tiek pat, kiek ir kiti, mano nepatiklus (apkrėstas?) protas kužda, kad jie apskritai nieko nekainuoja, jei dar nėra primokama už šią paslėptą zombinimo programą. Bet jei tuo ir patikėčiau, vis dėlto sunku būtų suvokti, kodėl iš neaprėpiamos TV pasiūlos reikia rinktis tą šlamštą, kuris nuosekliai bando pririšti prie praeities, demoralizuoja ir įžeidinėja auditoriją peršamomis „vertybėmis“? Ar taip televizijos nori susikurti reklaminį šūkį „Mus žiūri patys bukiausi?“

Ar taip televizijos nori susikurti reklaminį šūkį „Mus žiūri patys bukiausi?“

Kad ir kaip absurdiška, manau, kad tokie šūkiai ir siekiai nėra fantazija – bukas žiūrovas yra geidžiamiausias verslo manipuliacijų objektas, o panašių nuostatų seniai pastebima ir kitose laidose: gyvenimo būdo valandėlės vienodai saldžiais balsais liaupsina tuštybę ir atsitiktinę sėkmę, TV pagalbos – namudinę degradaciją. Net LNK ir TV3 žinių laidos pereina į vakarietišką civilizuotą informacinių programų lygį tik apie 20-tą minutę, po „sensacingų“ reportažų apie žudynes, avarijas, kitas nelaimes. Jei kalbėtume apie žiniasklaidą kaip apie gyvenimo atspindį (o to seniai nėra), tokiai kurti pakaktų balanso ir suvokimo, kad nebūtina nelaimes garsinti detaliai, akcentuoti jas kaip svarbiausią dienos įvykį ir pagrindinį mūsų gyvenimo bruožą, o veikiau pateikti tai kaip išimtis, kurias būtina įveikti. Bet noro nėra, nes sensacija visada išlaiko uždrausto vaisiaus ir pelno prieskonį, tad sveikinami visi, atvykę į televizinį rojų. Laimei, jame vis mažiau realybės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atgal į mokyklą