Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 2d. 08:13

Vaidas Jauniškis: Niekšai ir mes

Vaidas Jauniškis
Martyno Aleksos nuotr. / Vaidas Jauniškis

Važiavau į Rogerio Waterso koncertą, kai jis dar nebuvo niekšas. Juo virto kitą dieną. Visi, rugpjūčio pabaigoje susibūrę į Kauno areną, džiaugęsi vienas kitu, nes jautę tą pinkfloidiškos praeities ir muzikinės bendrystės giją, pabudę supratome, kad vakar valgėme kažkokį papuvusį pyragą. Nors iki tol viskas buvo gerai. Ir per koncertą buvo puiku. Bet Watersas davė interviu Rusijos žiniasklaidai prieš savo pasirodymus Maskvoje ir Sankt Peterburge (ir jau po koncertų Rygoje ir Kaune), kuriame pažėrė minčių apie pasaulio surėdymą. „Nelabai nusimanau geopolitikoje“, prisipažino ir išliejo tą nenusimanymą nemenkomis dozėmis.

Net ir per koncertą buvo keletas abejotinų momentų: atgaivindamas ir vėl suaktualindamas „Pink Floyd“ 1977 m. „Gyvulius“ pagal Orwellą, jis iliustravo „Kiaules“ Trumpo vaizdais įvairiais pavidalais. Nelabai skoningai, veikiau priešingai – nusileisdamas iki vaikiško primityvaus lygio „Tu pats toks“. Iš esmės tokio paties, kokį Orwellas aprašo savo romane „1984“, kai didysis priešas ekrane virsta į avį. Primityvus paveikumas zombių miniai.

Menininkas, atsakydamas politikui jo paties leksika ir forma, visada pralaimi, nes tik įtvirtina politiko kalbėseną ir nusižemindamas priima jo sistemą. Be to, Watersas „kaltais“ rodė visus pasaulio didžiuosius, tik ne Putiną; tai nedvelkė bent kokia lygiava (ypač žvelgiant iš mūsų pusės), bet visiškai atspindėjo radikalią anglosaksišką mąstyseną, kai matai vien savo purviną kiemą ir iš Rytų patekančią išsigelbėjimo Saulę. Tačiau šie pora koncerto akcentų nesuteršė bendro vaizdo, ir nepaisant politinių kryptelėjimų, „Gyvulių“ atgaivinimą turėjau pripažinti kaip išties aktualų ir stiprų šou. Manau, ne aš vienas.

Bet rytojaus rytą supratome, kad buvome išdurti. Po paskelbto interviu socialiniuose tinkluose prasidėjo atgailos ir apsiplovimo ritualai. Vienas prisiekė išmesiąs visus muzikanto įrašus, kitas sakė niekad nesižavėjęs „Pink Floydais“, bet dabar tai tikrai juos ištrinsiąs (vargšas, tiek laiko kentėjo...), kiti dėjo patį atlikėją į tas jo šunų dienas. Žodžiu, pasmerkėme, atsižegnojome, pamirškime.

Kas iš tiesų buvo trinama, jei iki tol Watersas ar „Pink Floyd“ buvo stabai, su kuriais mes užaugome, o po to interviu staiga tapo išdavikais ir niekšais? Uoliai trynėme ne jį, o pirmiausiai save. Reakcija – lyg iš šventųjų gyvenimo. Arba pavyzdingų komunistų, tapusių tautininkais – atsiplauti nuo savo praeities. Nuo to, kas jaudino, kas formavo pasaulį, kas buvo esminga ir kas kūrė jų klausančiuosius.

Lyg ir turėjome suprasti, kad „Gyvuliai“ ar orveliškas jų ūkis nepriklauso nuo paskirų politikų, kūrėjai puikiai nusakė visą sistemą, ir tikrai nebūtinai sovietinę (ypač „Pink Floyd“ atveju), tad mūsų reikalas ją atpažinti. Ir nors pats Watersas į tą sistemą šiandien pakliuvo, tai nepaneigia jo ilgametės veiklos ir kūrinių iki ir galbūt po tų „lemtingų“ „geopolitinių“ ištarmių. Sunku būtų neigti ne vien tų stambaus kalibro opusų galią ir poveikį, jis man liks ir intymaus, vieno gražiausių diskų „Pros and Cons of Hitchhiking“ kūrėjas.

Menininkui politika yra ta pelkė, kurioje jis labai rizikuoja: arba tu tikrai turi neblogai išmanyti tą „geopolitiką“, arba geriau patylėti. Nes abstraktus „visi niekšai ir vagys“ tikrai nedaro garbės. Ypač kai ištariami paauglišku balseliu, kuriuo vėliau gal bus bandoma gauti paramos iš tų pačių politikų. Taip tiems niekšams ir vagims atrišamos rankos – jie gali susimylėti ir leisti jas tau pabučiuoti. (Todėl demokratiškas pagarbaus atstumo principas kultūros finansavimo sistemoje dar ir tuo geras, kad leidžia išvengti tokių susidūrimų: menininkai turi ir privalo kritikuoti valdžią, bet dalį visuomenės lėšų gauna ne iš politikų malonės.)

Drauge visa tai labai žmogiška – menininkui nusikalbėti, slystelėti, nederamai pasielgti. Netgi tinkamai ankstesniems laikams, bet ne šiandienai. Teisėtvarka su tuo dorojasi savo metodais, o kaip turi elgtis auditorija? Prieš keletą metų kilęs priekabiavimo skandalų vajus iškėlė ir šį klausimą visu aštrumu, ir dabar kaskart susiduriama su išbandymais, kaip vertinti menininką, pačiai publikai prie jo nepriekabiaujant. Nubraukti visus jo kūrinius? Išimti iš mokyklinių programų? Nekviesti į festivalius? Kokia reakcija būtų teisinga?

Šiandien matomas aiškus ir ryžtingas atsakymas: vienas asmuo (menininkas, popdainininkė – bet gali būti bet kas, skirtumas tik toks, kad kai kurie labiau matomi ir turi virtualias auditorijas) išsakė savo pasipiktinimą dėl mergaitės, sutikusios Popiežių, ir nuo tolerantiškų ir gal net krikščionių piliečių gavo taip, kad atsimins ilgai ateičiai. Kaip anksčiau kitaminčiai ar kitaspalviai gaudavo linčo teismuose. Arba – Orwello romane „1984“ aprašytose neapykantos dviminutėse. Mūsų krašte „Facebook“ tampa idealia orveliška sistema, leidžiančia akimirksniu segmentuoti žmones į savus ir ne, priskirti jiems atitinkamas savybes ir tuoj pat dėl jų sudoroti.

Kas iškalbingesnis, sąmojingesnis, rafinuotesnis, tas laimi. Vienintelė paguoda, kad susidorojimai virtualūs, bet jie negali išlikti tik to tinklo pasaulyje. Jie neišvengiamai migruoja, veikia, užkrečia, ir ministras pirmininkas taip pat įsijautęs praleido progą pamąstyti, visus kitą nuomonę turinčius išvadinęs niekšais. Nes dviejų nuomonių šiame pasaulyje būti negali.

Bet grįžkime prie menininko kūrybos laužo: ką deginti jame? Menininką su viskuo in corpore ar tik tam tikrą jo kūrybą, tam tikras gyvenimo akimirkas, metus?

Lengviausias, aišku, pirmas variantas – išbraukei, ir viskas, nėra žmogaus – nėra problemos, kaip sakė Orwello sistemos pagrindėjas. Nukėlei paminklą, išplėšei kūrinius iš programų, knygas iš lentynų, ir ramu. (Taip mano studijų metais per keletą dienų iš lituanistikos programų buvo išplėštas Saulius Tomas Kondrotas, tuo metu pabėgęs į JAV.)

Bet tokiais atvejais „atsiplaunama“ lygiai taip pat – iš to kvailo neva keršto nuskriaudžiame vienintelius save, skaitytojus ar žiūrovus. Mūsų pasaulis tampa skurdesnis. Apsimetinėjame, kad jis toks sterilus buvo visada, nors jau skaitėme, matėme, gėrėjomės.

Kita situacija, kai atstovaujama valstybei – vieni menininkai dėl tam tikrų dalykų būna atmetami kaip netinkami reprezentuoti šalies kultūrą, kiti pasitelkiami kaip itin tinkantys – ideologijai, kuri dažnai nėra realybė, bet siekinys ir pasirodymas (ir tada, jau kitoje epochoje, puikiai angliškai bendraujantis Kondrotas pakviečiamas į Frankfurto knygų mugę, o pusiau italė mergaitė – sutikti Popiežių). Bet jei vieną kurį pasiveja atplaišos iš nesenos praeities, būk pasirengęs ir jas priimti (nepatogūs klausimai Šarūnui Bartui Paryžiaus „Sinematekoje“ buvo itin logiška Lietuvoje kilusio skandalo seka).

Todėl Norvegija aukščiausiu lygiu nepristato Knuto Hamsuno kaip šalies herojaus, nes tuojau bus prikištas fašistinis šešėlis. Bet jo kūriniai neuždrausti ir skaitomi, jo paties gyvenimas pateikiamas visomis briaunomis be nutylėjimų, ir neoficialiai jis – vienas žinomiausių šalies atstovų.

Ar tokiu šiandien išliks choreografas Janas Fabre, atstovaujantis Belgijos kultūrai įvairiuose meno forumuose? Kaltinimai jam seksualiniu priekabiavimu itin rimti, bet jo „Belgų taisyklės“, meilės ir ironijos kūrinys apie savo šalį, suplanuotas pusmetį į priekį visame pasaulyje. Jei kokiai šaliai ar žiūrovams už kūrybą yra svarbesnis jo netinkamas elgesys su šokėjomis, tai pareiškiama neperkant bilietų ar neįsileidžiant jo.

Kaip Izraelis neįsileidžia Wagnerio muzikos tik todėl, kad juo žavėjosi nacių ideologai. Bet nuo to kūryba neišnyksta, tik viena šalis užsikemša ausis, apsimesdama, kad to pasaulyje nėra, ir taip nuskriaudžia save. O sterili erdvė silpnesnė užkratui. Net matydamas drąsias, obsceniškas Fabre „Olimpo kalno“ scenas negaliu nesižavėti jo ir jo šokėjų kuriamu Antikos kūnų grožiu ir gebėjimu valdyti laiką (o tai jau Dievo prerogatyvos). Kūrinį kuria žiūrovai.

Ir laikas. Jis kai ką užmigdo, kai ką pažadina, verčia iš pamatų. Išvardinkite didžiuosius kūrėjus, kurių mokomės nuo mokyklos, ir kurie būtų buvę visada padorūs piliečiai bet kokiu šiandieninės demokratijos ir teisės atžvilgiu. Gali apimti neviltis, kokia apėmė Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo“ herojų, sužinojusį, kad jo dievinamas Freddie Mercury – ir gėjus, ir dar iš Azijos. Bitnikas Williamas Burroughsas nušovė savo žmoną, Ernestas Hemingway‘us gėrė ir mušėsi, Auguste‘as Rodinas priekabiavo prie Isadoros Duncan (o ši vėliau gailėjosi neatsidavusi jam), Arthuras Rimbaud apskritai svečiuose užtaisydavo sezonus pragare.

O mūsiškiai? Juozas Marcinkevičius, Paulius Širvys? Alkoholio liniją galima tęsti iki šių dienų, kuri jau atmiešiama kitais pasaulio skonių stiprikliais. Justinas Marcinkevičius, ir tas – o siaube, nusprendė Antanas Sutkus, nurėžęs cigaretę nuo nuotraukos krašto – rūkė! Buvo gyvas, o ne paminklas. Tad, viena vertus, labai norisi matyti šventuosius ir statyti jiems stabus. Bet jei iš visos kūrybos skaitytojui atmintyje lieka cigaretė, muštynės ir pikantiškas vakaras, kažin kiek tai yra kūrėjo atsakomybė, o kiek skaitytojo noras patenkinti smalsumą ir bent tomis silpnybėmis prisigretinti ir pridegti genijui cigaretę.

Kai normos demokratiškėja, vaduojasi iš patriarchato presingo, pagal šiandieną vertinti praeitį vėlgi tampa abejotina. Juolab demokratija neturėtų būti vienakryptė. Jei Jano Fabres ar kito šiandien kaltinamo choreografo, režisieriaus, dirigento ansamblio nariai, sąmoningi ir laisvi rinktis suaugusieji, sutinka su net dabar tebegaliojančia prievartos norma „No sex – no solo“ („Be sekso negausi solo numerio“), o vėliau, užsidirbę, net susikūrę gyvenimus tų solo dėka, ima reikalauti atlygio už aną pažeminimą – ar tai nėra tikriausia prostitucija?

Sandėryje dalyvauja abi pusės, ir jei tai nėra parsidavimas, nutylėta seksualinė prievarta tampa seksu. Bet ši logika dažnai iškraipoma priklausomai nuo žvaigždės, gerbėjų būrio, jų ir advokatų spaudimo ar visos visuomenės puritonizmo, dažnai susijusio su perdėm seksualizuota energija. Ir menininkas gauna raupsuotojo įdagą.

Bet žymės ilgainiui nyksta. Laikas užtrina, ištaiso, glaisto, pakiša naujas pikanterijas, o politikai ar vajai tampa tik menku kultūros fonu. Bet šiandien jį jaučiame ir į jį reaguojame itin jautriai ir čia pat. O kas valdė Balzaco Prancūziją ir kokios tada buvo normos? Kokie prezidentai buvo bitnikų laikais? Kokiomis anuomet „gėdingomis“ ligomis sirgo Swiftas, Defoe, Byronas, Tolstojus, Mozartas, Donizetti? Mums nesvarbu, mes šiandien klausome ir žavimės didžiaisiais, skaitome juos ir stebimės giliomis įžvalgomis, fantazijos šėlsmais. Ir net nežinome, iš kur tai ir kokie niekšai visa tai kūrė. Kad praturtintų mus. Ir save, be abejo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:54
03:48
01:56

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Maistas