Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 vasario 1d. 07:59

Vaidas Jauniškis: Nukirsto medžio teisė

Vaidas Jauniškis
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Vaidas Jauniškis

Socialinio tinklo grupė, besirūpinanti Vilniaus medžiais, telkia 4 tūkst. narių. Miesto planavimą stebinti grupė – 1,8 tūkst. Jei narių būtų dešimtkart daugiau – ar tai jau būtų kritinė masė ką nors keisti? Ne, nes ji ir liktų ten, ekrane.

Dabar pačius socialinius tinklus sujudinęs dokumentinis filmas „Socialinė dilema“ – visiškai standartinis ir anaiptol ne novatoriškas. Tiesiog serija pokalbių su pagrindinių pasaulio socialinių platformų buvusiais kūrėjais, paįvairinta holivudiško stiliaus filmuku tema „kaip jie mus valdo“. Buvę šitų platformų „architektai“ dabar savo noru atgailauja už tai, ką pridirbo, t.y. suprojektavo verslui naudingus algoritmus, kurie iš pagrindų keičia visuomenę, ją skaldydami ir didindami nesantaiką. Nebereikia sąmokslo teorijų, vieno kito snoudeno nutekinamų laiškų, nes čia algoritmai modeliuoja ir programuoja mūsų elgesį ir priklausomybę nuo tinklo. Šiandien tie buvę CEO atgailauja, skaito paskaitas universitetuose ir per nuotolį – klausimas tik, ar už pinigus, ar daužydami kaktą į europietiško ąžuolo grindis Palo Alto dvareliuose. Jei taip – tai visai neblogas verslo planas, bet šįkart svarbiau, ką jie kalba: jau dabar mus valdo dirbtinis intelektas, ir baimės dėl to, kad jis užkariaus žmoniją, pavėlavo.

Tačiau „Socialinė dilema“ nepamini dar vieno, itin svarbaus aspekto. Taip, „Facebook“, „Twitter“, „Pinterest“ ir kiti tinklai buvo sumanyti kaip bendruomenių telkimo ir dalinimosi platformos. Taip, jų dėka (tik ne dėl jų pačių) buvo lengviau koordinuoti protestus per arabų pavasarį. Žinoma, šiandien regime ir kitą vaizdą, kai tinklai tampa Kapitolijaus šturmuotojų kanalu, teroristinių tinklų medija – kiekvienas geras dalykas turi ir kitą pusę. Bet mūsų sąlyginai nerūpestingos kasdienos lauke naujieji elgesio programuotojai siūlo ir žmones iškeisti į techniką. Patys tinklai tapo nemokamais psichoterapeutais, už kurių seansus mes vis dėlto susimokame. Mažiausiai – savo laiku. O gauname pritariančių palaikymą palaikinimu. Taip kuriame savo įvaizdį. Todėl „Facebook“ lietuvinti į „veidaknygę“ nebūtų tikslu – reikėtų versti „vaizdaknyge“.

Žinoma, šiandien tinklai gelbsti nuo vienatvės: pasidalinai nuomone, naujiena, pakomentavai kitą – ir tarsi pabendravai. Taip apgauni save – anoks čia bendravimas, neprilygstantis nė minutei telefoninio pokalbio. Bet kadangi tapome itin delikatūs ir paisome naujojo etiketo, neleidžiančio peržengti garsinį barjerą, renkamės tinklus, kad pirma per juos atsiklaustume draugo, ar galime jam paskambinti. Neduokdie nutrauksi žmogui skaitymo ar valkiojimosi po tas pačias interneto stepes ritualą!

Bet kitas, esmingesnis pseudopsichoterapijos seansas yra viešai išsikeikti. Grupėje „draugų“ – dar geriau.

Bet kitas, esmingesnis pseudopsichoterapijos seansas yra viešai išsikeikti. Grupėje „draugų“ – dar geriau. Kažkas panašaus į sovietinės virtuvės fenomeną, – joje, kaip viešo gyvenimo užkulisiuose, žmonės susiburdavo keikti valdžią ir palengvėjusia dūšia išsiskirstydavo toliau jai tarnauti. Šiuokart viskas vieša. Ir kuo viešiau, tuo geriau, nes taip teigiu savo buvimą – drauge įteikdamas tinklui papildomus savo duomenis toliau mane programuoti.

Taigi, į 4000 medžių gynėjų grupę kasdien įmetamos bent kelios nuotraukos, fiksuojančios tarnybų ir savivaldybių pažeidimus, nepagrįstai nukirstus sveikus ar iki lazdos nugenėtus senus medžius, nušniotą parką, suartą pievą, kurią pakeis trinkelių dykuma. Nuotraukos apkeikiamos, išreiškiamas pasipiktinimas aibe komentarų, tada koks vienas kitas specialistas pataria rašyti savivaldybės želdinių ar kitam poskyriui, ir naršome toliau. Kažin ar kas imasi rašyti įstaigoms, o jei ir taip – po mėnesio kito gauna kokį nors tarnybų veiksmus pagrindžiantį atsakymą. Net jei ir negautum jo, skirtumo nebus, – parkas vis vien jau paverstas dykyne, pavėsis – automobilių poilsio aikštele, mediniai suoliukai – betoniniais sarkofagais be atlošų. Analogiškos grupės, kedenančios miestų plėtrą, statybas, kultūros paveldą veikia taip pat, visi toliau keikia valdžias ir taip sėkmingai nuleidžia garą. Negi viską mesi ir eisi iš tinklo į realybę protestuoti?

Neneigsiu, kartais, ypač prieš rinkimus, įvyksta ir koks nors vienas net nenuotolinis projekto aptarimas, kuriame savivaldybės atstovai išgirsta širdį jiems draskantį prašymą: nedarykite nieko! Tik šitą takelį sutvarkykite! Daugiau nieko!!! Kaip? Nearti žemės, nekloti plytelių, neberti skaldos vaikučiams pasižaisti? Tai velniškai sudėtinga, nes tada kyla klausimas, kaip įsisavinti pinigus. Jie jau ES fondų paskirti, viskas suderinta, buldozeriai it pitbuliai urzgia, suknisti viską nekantrauja, darbininkai atlygio laukia... Ekonomika kaip socialistinio plano laikais – reikia šito griovio ar ne, kask ir bus užmokėta. Klausimas bauginančiai ateičiai – kokį postapokaliptinį peizažą mes išvysime, kai įsisavinsime šiandien suderėtus ES milijardus? Regis, įšokame į tą ekonominę fazę, kai nuvalyti šaligatvį yra didesnė prabanga nei pakloti naują.

Todėl bet koks priešinimasis dygstančiam prekybos centrui Vingio parko pašonėje, daugiabučių kvartalui vidury miško, renovuotos aikštės renovacijai, vienaukščio kioskelio rekonstrukcijai į devynaukštį viešbutį yra beviltiška procedūra, nes į ją gausi juridiškai pagrįstą projekto vystytojo ir savivaldybės atstovo parengtą atsakymą, kuriuo įrodoma, kad viskas teisėta, suderinta, atsižvelgta. Tam socialiniai tinklai ir reikalingi – kad išsilietum devynaukščiu „matu“, nuleistum garą ir toliau nesigilintum, negaištum laiko. Jei reikia sąmokslo teorijų – gal tokios grupės ir buvo inicijuotos savivaldybių tarnautojų? Kad piktintumeisi čia, o ne kur kitur.

Vilniaus meras tame pačiame tinkle pasveikino sostinę su gimtadieniu – „Ačiū, kad įkvepi ir leidi suprasti, kad čia įmanoma viskas!“ Skamba labiau nei grėsmingai. Nes tai reiškia laukinį kapitalizmą, gariūninį liberalizmą be jokių stabdžių. „Įmanoma viskas“ – tai nonsensas, oksimoronas į 700 metų kopiančiam miestui, kuriame turi sugyventi skirtingos mąstysenos ir kuriame privalo būti aibės neleidimų, neįmanomybių, barjerų, jei norime išsaugoti tai, kuo miestas ir yra vertingas. Tai miesto etika ir etiketas. O apie tokį liberalizmą ir kalba buvusieji socialinių tinklų kūrėjai „Socialinėje dilemoje“: kol nukirstas medis kainuos daugiau nei žaliuojantis, tol kitaip nebus. Religija čia yra greitas pelnas, nors dėl jo naikinama Žemė, miškai, klimatas. Tviterio ir feisbuko buvusieji nurodo dar vieną išteklių – mažinamą pasitikėjimą tarp žmonių, skaldomas bendruomenes, o tai ir garantuoja korporacijų pelną.

Miesto vadybininkai (klavišai neapsiverčia spausdinti „valdžia“) aiškiai stoja korporacijų pusėn, nes gyventojų interesai, kultūros paveldas, gamtos rezervatai neturi greito pelno požymių. Gal reikėtų, klausia buvęs „Google“ konsultantas, apmokestinti korporacijas už panaudojamus žmonių duomenis – kaip kad mes mokame už vandenį ir elektrą? Nes jei vienoje lėkštėje yra leidimai verslui ir asmens laisvė – kitoje, visuomenės pusėje, privalo būti įstatymai. Tik kažin ar reikėtų spėlioti, kieno pusėn tada stotų įstatymų leidėjai. Su jais korporacijų lobistai susitinka fiziškai, bendrauja nepalikdami rašytinių pėdsakų, o medžių gynėjai, kultūros paveldo puoselėtojai raidėmis ir jausmais išsitaško saugioje socialinėje erdvėje. Ir tylu iki kitos dienos, kito Édouard‘o André parko sunaikinimo. Nors ir pasaulio istorija, ir visai neseni protestai kaimyninėse šalyse rodo, kad valdžia bijo tų nenaudingų, neskaitmenizuotų, nepelningų gyvų žmonių.

Bet mes ir gyvename teisinėje valstybėje, pasakys valdžia, tai ką čia fiziniai protestai pakeis? Deja, pusiau teisinėje. Panevėžio kino teatras „Garsas“ griaunamas ir tai vadinama rekonstrukcija, nes pagal statybų įstatymus kuolas, perstatytas į dangoraižį, ir yra rekonstruotas kuolas. Karantinui išvijus pasivaikščioti po Vilniaus apylinkes staiga atrandi tokių architektūros paminklų, kurių dydis ir užmojis palieka galvoje net nesuformuluotą pirmąjį klaustuką, o antrasis jau nuskamba konkrečiau – „tai kur žmogus turi dirbti, kad...“ Taip aptinki kultūros paveldo sąvaduose niekaip neužfiksuotus ir Užutrakį perspjaunančius rūmus, kurie Pavilnio regioniniame parke visgi išdygo ne prieš 100 metų, o tik prieš keletą. Ir tai – vien nesureguliuojamų paties parko dokumentų dėka, vadinasi, viskas buvo teisėta. Filmukai apie dvarus dabar madingi, tad belieka laukti, kas mums pateiks šio išklotines.

Visuomenės, aplinkinių gyventojų pykčiai dažniausiai prasiveržia post factum, nes tik po rekonstrukcijų ir pamatomas visas grožis. Ir niekas neims jų griauti, kaip tik tuomet ir nuskamba tas burtažodis „teisinė valstybė!“ Užtat kaimynines šalis apdalijome mafijinių epitetais. Raskim skirtumų.

Ir niekas neims jų griauti, kaip tik tuomet ir nuskamba tas burtažodis „teisinė valstybė!“

Be abejo, rasime. Vienur į visuomenes ir jos interesus nusispjauti, kitur kartais pavaidinama, kad nenusispjauti. O skiriasi tik vaidybos ir blefo lygis. Planai nupjauti šitą po langu augusį medį, mums aiškina, buvo kažkur internete, o verslo pastatas ten buvo numatytas statyti dar prieš 20 metų sudaryto kokio nors plano 18-toje pataisoje, kurią galite rasti tame savivaldybės puslapyje ... a, jis jau neveikia... Lietuvos Respublikos 2001 metais ratifikuota Orhuso konvencija, numatanti išankstinį ir nuoseklų dialogą su visuomene dėl planuojamų aplinkos darbų, iki šiol nėra perkelta į nacionalinę teisę ir taip pažeidžiama pati konvencija, kurią patys ratifikavome! Taip į ES erdvę išspinduliuojama demokratija, o šalies viduje – verslo ir valdžios autokratija. Jei pagal tą konvenciją būtų įstatymai pakeisti, neiškiltų namai prie Misionierių bažnyčios, Trakų Vokės parko neištiktų „rekonstrukcija“, ir žmonėms, o ne paskirų asmenų pelnui būtų sukurti – ar sustabdyti – daug kitų abejotinų projektų. Tačiau visuomenę, gyventojus pripažinti šeimininkais reiškia atsisakyti tos dalies, kurios vis dar neatiduoda miestų vadybininkai ir jų tikrieji vadovai vystytojai.

Taip gimsta sąmokslo teorijos apie tai, kad visada yra kažkas aukščiau šalies ar miesto galvų. Tačiau būtent jos, tos galvos, daro viską, kad sąmokslų nepaneigtų. Ir realybė už lango yra visiškai tokia pat, kaip ir skaitmeniniame pasaulyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

03:45
19:56
13:58

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/