Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 1d. 08:04

Vaidas Jauniškis: Paprasto ilgesys

Vaidas Jauniškis
Martyno Aleksos nuotr. / Vaidas Jauniškis

Gyvenime aprėpiamoje pradžioje buvo viskas aišku: vienas priešas, vienas jo melas. Galiojo net skirtis pagal tautybę, ir tai lengvino užduotį egzistuoti ir suvokti pasaulį. Priešas reiškė ir nesąžiningą prieš savą, sąžiningą, – žinojai, ko iš jo tikėtis ir nesitikėti.

Kartais nustebindavo ir savi, bet tai buvo išimtys. Vėliau, išsivadavus iš totalaus (bet neįtikimo) melo imperijos, melo keistai padaugėjo, nes jį kalbėjo nebūtinai aiškus priešas. Vis tiek dar buvo įmanu brėžti liniją pagal populiariąją struktūrą „vargšai prieš turtingus“, taigi – visi politikai buvo ir tebėra priešai, kuriuos mes kažkaip išsirenkame, visi verslininkai buvo ir šiek tiek yra sukčiai, kuriems mes tarnaujame. „Mes ir jie“ išlieka, tik mūsų, deja, vis mažiau.

Bet vientisi paveikslai eižėja, smulkėja iki detalių – pasauliui atsiveriant vis plačiau ir iš giliau, brėžiamos naujos frontų linijos, o gynybiniai apkasai traukiasi iki šeimos, giminės, keleto draugų. Nes visus ima atakuoti suklastotos naujienos, sąmokslo teorijos, naujos technologijos, virtualybės, nauji seni judėjimai, neaiškios grupės, pranašai ir jų milijonų kilmė, jaunoji karta, reklama – iš esmės viskas, kuo ir gąsdino andainykštė melo imperija. Tik tai, kas buvo vienas frontas, o priešas dozuojamas laiku ir geografija, šiandien dauginasi stulbinamais tempais, ir skirtingos ideologijos ir pasaulio sampratos klojasi viena ant kitos to paties asmens galvoje – ten, kur anksčiau buvo aiškūs sluoksniai.

Žydas, nuoširdžiai minintis Holokausto datas ir keikiantis antifašistinį judėjimą; lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, perliejanti dažais paminklo modelį partizanams, keikianti jaunimo savivalę ir pati naikinanti jų plakatus; patriotiškai angažuotas pilietis, norintis nukelti Cvirkos paminklą ir smerkiantis tuos, kurie JAV verčia konfederatų skulptūras; antikomunistai, tapatinantys Sorosą su komunizmo ideologija. O kur dar gaunantieji sodrią paramą iš ES fondų ir kas vakarą per sienos dydžio plokščiaekranį žiūrintys Putino TV ar „senus gerus filmus“... Sava ideologija remiasi paprastu principu – „kaip man patogiau“.

Sava ideologija remiasi paprastu principu – „kaip man patogiau“.

Prieštaros rungiasi vienoje „sistemoje“, įprastų skirčių išvesti neįmanoma. Kasdienė informacija jas koreguoja, perrikiuoja, kitą dieną, atėjus papildomiems įrodymams ar „viskas buvo ne taip“, sustiprina arba permeta į kitą barikadų pusę, bet ir joje neaišku kas stovi. Savi ir svetimi priešai gali triumfuoti – susiskaldymas įvyko, visuomenė ne tik nevieninga, bet ir kasdien kovoja, skaldosi ir skaldo antausius, kovodama už Trumpą, Floydą, miestą, pliažą, kelią, medį, pievą, upę. Ir tada kaip atsakas šiai „savivalei ir betvarkei“ pradedama ilgėtis aiškių, tiesių orientyrų.

Vienas rusų politologas, komentuodamas Maskvoje pastatytą paminklą Kalašnikovui, reziumavo: tai paminklas paprastumui. Nes pats automato modelis buvo pavogtas iš vokiečių, supaprastintas, patobulintas, ir gautas produktas, su kuriuo buvo sudoroti visi priešai. Kartais nereikėjo net jo, naudoti dar paprastesni – Gruzija mena kastuvėlius. Todėl paprastiems JAV piliečiams Trumpo pasakos apie valdomą virusą ir visos sąmokslų teorijos yra mielos, nes paprastos. „Man nepatiko“ (angl. I didn‘t like it), – pakomentavo Floydo nugalabijimą menko žodyno prezidentas. Putino metodai kovoti su kitaip manančiais trumpomis, bet aiškiomis frazėmis patinka ir JAV kalnakasiams, ir Suomijos medkirčiams. Paprastumas šiandien tampa geidžiama ideologija – už bet kokių ideologijų, ir jei galima būtų to rojaus siekti su kalašnikovu... Bet tai netinka sudėtingesniam sugyvenimo ir demokratijos mechanizmui.

Todėl pabrėžtinai jaunų žmonių protestas prieš rasizmą buvo sutiktas kaip radikaliai trikdantis vertybių skalę svetimkūnis. Nes, argumentuojant paprastumu, „rasizmo pas mus nėra, nes negrų nėra“. Nesvarbu, kad statistika sako ką kita. Todėl eisena buvo pasmerkta kaip svetimų jėgų invazija, „užzombintų“ vaikų bandymas kopijuoti supuvusius Vakarus.

Prisipažinsiu, girdint įrašą (ačiū „Nanook“ tinklalaidei) iš to protesto, kur eisenai skamba nurodymai tik anglų kalba, nebuvo jauku. Priminė kitus laikus su kita kalba. Dar keisčiau buvo girdėti mitingo organizatorę lietuvę, sklandžiau šnekančią angliškai nei lietuviškai. Beveik „Svetimas“ mūsų kosminiame laive.

Bet iš tiesų nemenka dalis vyresnių piliečių ir skrenda kosmosu, vis dar atskirai nuo pasaulio, nors fiziškai ir atostogauja tarp Turkijos ir Ispanijos. Jaunesni globalioje visatoje gyvena nuo mažumės ar intensyviai su ja bendrauja – ir atsiriboja nuo menamų šio laivo kapitonų. „TikTok“ programėlė, kurioje nėra jų tėvų profilių, kurioje dominuoja anglų kalba, kur šnekamasi su tokiais pat, – simetriška izoliacija nuo namų erdvės, kurios nenori matyti. Tautinės mokyklos kūrimo rezultatai daugiau nei akivaizdūs. Ir ne apie mokymo kokybę kalba, nes užsienio galvų medžiotojai džiaugiasi lietuviškais skalpais. Tai apie testais ir papūgų pakartojimais bandomas įkalti nuomones, nuo kurių gavus atestatą mikliai atsiribojama. Nes prisitaikyti – ne vien pasaulėžiūrinė, bet ir biologinė savybė.

Juolab prisitaikymo yra iš ko mokytis. Kaip paaiškinti atžalai, kad versti vergovės šalininkų paminklus yra blogai, kai patys juos vertėme 90-aisiais? Ir kodėl paminklai buvusiems okupantams šiandien ramiai stovi Kėdainiuose ar Klaipėdoje – protingesni tapome ar matome naudą? O „Dėdės ir dėdienės“ – tai ne „Dėdės Tomo trobelė“, nes baudžiava palietė tik orią dvasią? O gal tiesti paraleles su anais vergais neoru, nes kita odos spalva? Todėl ir praeitį ištinka segregacija: viena joje yra tinkama, kita – ne.

Supaprastintai čia galime matyti kartų konfliktą, kovą tarp tada ir dabar. Bet detalių per daug, kartų neįmanoma apibendrinti, jos skaidosi iki smilčių. Nors esmė – besikeičiančios normos – išlieka.

Supaprastintai čia galime matyti kartų konfliktą, kovą tarp tada ir dabar. Bet detalių per daug, kartų neįmanoma apibendrinti, jos skaidosi iki smilčių. Nors esmė – besikeičiančios normos – išlieka.

Prieš šį protestą lygiai taip pat keiktas buvo #MeToo, kaip dar vienas implantas iš Vakarų. Užgniaužtas, nes svetimas. Po protesto į Lukiškes nusileido pliažas.

Ir jis smigo kaip bomba, vien savo svoriu pralaužianti aibes perdangų. O simboliai yra didžiulės sprogstamosios galios. Tik visiškai nesiorientuojantis nesenoje miesto praeityje galėjo nematyti, kad šioje aikštėje kryžiuojasi pasaulėžiūros, žmonių gyvenimai, moralės sampratos ir metaforos. Tik gerai besiorientuojantis čia galėjo pamatyti puikų placdarmą skandalui ir šurmuliui sukelti. Bet ne daugiau. Nes tarsi aikštėje išgrįsti takeliai čia kertasi ir vienas ant kito klojasi požiūriai į istoriją, lietuvių kalbos statusą, viešąją erdvę ir paminklus, tradicijas ir novatorystę, pilietiškumą ir politines reklamas... O dar pridėkime skonį ar, kitaip tariant, sampratą apie dermę su aplinka. Ir nereikia situacijos paprastinti primityviu progresu prieš regresą, nauju prieš sena, švente prieš kančias – čia kiekvienas dėmuo pasipildo dar kitų kategorijų matmenimis, ir paprastinimas iki dviejų reiškia norą žmones aprengti uniformomis. Naujųjų viešųjų ryšių svajonė.

Ir jei itin geranoriškai atmestume rinkimų intencijas ir partijų reklamas, vis vien mums liktų amžinoji „jie ir mes“ dichotomija, mitinis mąstymas, kurį taip mielai skatina progresyvūs, o iš tiesų primityvūs politstrategai. Nes taip valdyti lengviau, nes – primityvinkime ir mes – niekas nenori dirbti.

Todėl logiška, kad proprogresiško mero paskaičiuota ir supaprastinta demokratija sulaukė dar paprastesnio atsako – užkirsti kelią tai savivalei ir betvarkei, kaip dejavo lietuvių kalbos mokytoja. Metaforiškai kalbant, galėjusi tapti aikšte visiems, dabar ši mentalinė erdvė prilygsta Sacharai, ir tenka vėl sukti ratus po dykumą. Su stabu paprastumui.

Komentarai: 5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

02:40
06:21
02:48:11

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Maistas