Bendraujant su troškūniečiais romų tema yra neišvengiama. Bet ne todėl, kad vietiniams lietuviams tai būtų kažkas dramatiško ar skausmingo. Ne. Tai labiau neįprasta, tokiam trumpalaikiam atvykėliui, kokiu šį kartą kelias dienas Troškūnuose buvau aš pats. „Iš kur čia tiek romų?“ – stebėjausi ir klausinėjau savo pašnekovų.
Susitikimų metu išgirdau, kad Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijoje beveik penkerius metus gyvuoja romų ansamblis „Muzikos spalvos“, aistringai puoselėjantis romų kultūrą. O praėjusiais metais Vilniuje vykusiame tarptautiniame romų kultūros festivalyje „Gypsy Fest“, troškūnietis Valodia Bagdanavičius pelnė didįjį jaunojo talento prizą.
Pokalbiuose įvairūs žmonės vis paminėdavo babos Liubos vardą. Nors ji nėra jokia įžymybė, tačiau pagarbą jai jaučia tiek gausios šeimos nariai, tiek ir visa vietos bendruomenė. Kultūros centro darbuotojos Jolantos pasiteiravus, ar būtų galimybė susipažinti ir pasikalbėti su baba Liuba, ji kaipmat surinko numerį.
„Tegu atvažiuoja“, – išgirdau kitame ragelio balse, o babos anūkės palydėtas netrukus jau sėdėjau erdviame kambaryje priešais Troškūnų senbuvę Liubą Janovičienę, gimusią ir augusią šiame nedideliame Aukštaitijos miestelyje, kurį ji pati vadina savo gimtine ir namais.
„Niekur geriau nėra...“
– Gerbiama Liuba, kaip geriau sakyti – „romai“ ar „čigonai“?
– Anksčiau buvo „čigonai“, o dabar sakoma „romai“. Bet nepykstam, jei mus ir čigonais pavadina – vis tiek ta pati tauta esame. Nėra ko čia piktintis. Juk jei jus lietuviu pavadinsiu – argi pyktumėte? Kokius Dievas sutvėrė, tokie ir esame.
– Kaip apskritai nutiko, kad Troškūnuose tiek daug romų gyvena?
– Mano tėvai – Jablonskai – buvo pirmieji čigonai, kurie iš Panevėžio atsikėlė į Troškūnus. Tai buvo apie 1958 metus. Tuo metu jie jau turėjo penkis vaikus. Vėliau mama pagimdė dar tris. Aš gimiau jau Troškūnuose 1965 metais. Esu tikra troškūnietė. Taip mes čia ir pasilikome.
Dabar Troškūnuose ir mano anūkai ir proanūkiai gyvena. Vien mano šeimoje – virš 30 žmonių: 5 vaikai, 20 anūkų, 6 proanūkiai.
Tiesa, penkiolika metų gyvenau Anglijoje, bet prieš vienuolika sugrįžau. Žiūriu, čia jau daugiau čigonų šeimų nei buvo prieš mums išvykstant: kažkas iš Panevėžio, kažkas iš Vilniaus atsikėlė.
Dabar Troškūnuose ir mano anūkai ir proanūkiai gyvena. Vien mano šeimoje – virš 30 žmonių: 5 vaikai, 20 anūkų, 6 proanūkiai. Kai sugrįžau, tai dukros pardavė savo namus – viena Šiauliuose, kita – Ukmergėje, trečia – Panevėžyje – ir suvažiavo visi į Troškūnus.
– Kodėl nusprendėte sugrįžti?
– Mano vyras labai sirgo, tai jis sakė – nenoriu svetimoj žemėj mirti, noriu ant savos... Labai prašė, tai ir apsisprendėme grįžti. Dar palaukėme, kol jauniausias sūnus baigs mokslus: į Angliją išvažiavome kai jam buvo ketveri metukai, tai lietuviškai jis ir nemokėjo. Bet sugrįžome į Lietuvą, tai per kiek laiko ir pramoko.
Grįžę iš mano brolio nusipirkome šį namą. Žinote, kaip kartais žmonės gyvena – viskas čia buvo baisiai apaugę, durų ir langų nebuvo. Tai mano vyras su vaikais viską aptvarkė. Niekur geriau nėra – čia gimėm, čia užaugom, tai jau kaip ir savi.
– Girdėjau, kad dabar Troškūnuose gyvena daugiau nei 150 romų.
– Taip taip. Didelė bendruomenė. Valdžia norėjo Troškūnų mokyklą uždaryti, visus perkelti į Anykščius. Bet vien mūsų vaikų čia daugiau nei keturiasdešimt, tai sustabdė uždarymą ir visi tebeina į tą pačią mokyklą.
– Ar taip romai ir jaučiasi Troškūnuose – kaip savi?
– Nežinau kaip kiti. O aš einu per Troškūnus – čia mano klasės draugai, čia kaimynai, čia pažįstami. Aišku, daug senųjų troškūniečių nebėra. Bet nematau, kad kažkas labai kreivai į mane žiūrėtų. Jei kokių nesąmonių pridaryčiau, gal ir kitaip būtų. O dabar stengiamės visi sugyventi. Nesijaučiu, kad tarp lietuvių gyvenčiau.
– Girdėjote žodį „integracija“?
– Žinoma.
– Ar romai yra integravęsi į Troškūnų bendruomenę?
– Visaip būna. Vaikai eina į mokyklą, yra mergaičių kolektyvas – jos šoka ir dainuoja. Aišku, kartais gal gėdijasi viešai koncertuoti, bet čia susiję labiau su amžiumi. Bet vis tiek jaučiasi patenkintos, kai į jas žiūri, kai ploja, kai vertina.
Žinoma, visko pasitaiko. Ateina vieną dieną anūkas iš mokyklos verkdamas, sako, baba, čigonas aš. O kas tu, klausiu jo, negi lietuvis? Vienuolika metų jam. Sako, paprastai romu vadina, o dabar – čigonas. Tai aš ir aiškinu jam, kad anksčiau nebuvo tokio žodžio kaip „romas“, visi buvome čigonai. Kai paaiškini, tai labai ir nepyksta.
Dabar taip nebūna – vaikai juk gudrūs – XXI amžius. Nors, aišku, patyčių pasitaiko. Bet vienodai koliojasi ir lietuviukai, ir čigoniukai.
Bet vaikai vis tiek koliojasi. Prisižiūri visokių tiktokų, išmoksta ir „gražiai“ kalbėti ir „gražiai“ dainuoti. Nežinau, kokie dabar laikai... Aš į tą pačią mokyklą vaikščiojau, tai taip, gink Dieve, tikrai nebuvo.
– Mano vaikystėje čigonais ir žydais buvo gąsdinami vaikai. Tai dabar taip jau gal nebūna?
– Jei neklausote, ateis čigonas, įdės į maišą ir išveš miškan – taip buvo?
– Taip.
– Dabar taip nebūna – vaikai juk gudrūs – XXI amžius. Nors, aišku, patyčių pasitaiko. Bet vienodai koliojasi ir lietuviukai, ir čigoniukai.
„Seniai jau mes nebe klajokliai“
– Stebiuosi, kaip jūs puikiai kalbate lietuviškai.
– O kaip kitaip, juk Lietuvoje gyvenam. Tarpusavyje kalbame romų kalba, o jei reikia, tai susikalbame ir rusiškai ar angliškai. Anūkai, kurie gimė Anglijoje, jiems su lietuvių kalba kiek sunkiau. Tai einame į krautuvę ir mokau su pardavėjomis lietuviškai kalbėti.
Ir sūnui buvo sunku, ypač pirmais mėnesiais vos sugrįžus – jis lietuvių kalbą buvo pamiršęs, draugų ir pažįstamų ilgėjosi. Bet nieko, apsiprato, apsivedė, aprimo.
– O kaip su darbais?
– Prie sovietų romai nedirbdavo – važinėdavo su arkliais po kaimus, kažką pardavinėdavo, tikėdavosi, kad gaus lašinių, duonos ar kiaušinių. Bet dabar tokios mados nebėra. Jaunimas ieško darbo – vieni statybose Vilniuje dirba, kiti akmenis pas ūkininkus ar obuolius renka. Mano pusseserė Kaune sausainių fabrike dirba ir niekas labai nesistebi, kad, žiūrėk, čigonė dirba. Dabar tai normalu.
O kažkada, pamenu, darbo biržoje stovėjau. Anykščių užimtumo tarnyboje man ir sako: „Liuba, žiūrėkite, yra valytojos darbas parduotuvėje“. Apsidžiaugiau. Nuėjau. Prisistačiau vedėjai. Oi, sako, jokio darbo nėra... Tai, žinoma, bijo, kad va, čigonė, parduotuvę apvogs... Bet kaip čia būtų: eini plauti ir kartu vogti? O rytoj lyg niekur nieko vėl eini plauti? O gal per vieną kartą prisivagi tiek, kad daugiau jau nereikėtų ir sėdi laiminga namuose? Tai čia visiška nesąmonė.
– Vadinasi, vis dar egzistuoja negatyvus požiūris į romus?
– Kai kur tikrai yra.
– O Troškūnuose?
– Oi, ne. Sakoma: jei prie čigonų gyveni, gali būti ramus – niekada neateis vagis.
– Kodėl?
– Jei aš čia gyvenu, kokia gi čigonė ateitų vogti iš mano kaimynų? Tai juk jai bausmė būtų dviguba – ir teisėsaugos, ir pačios bendruomenės. Ačiū Dievui, Troškūnuose gražiai sugyvename ir tokių dalykų nebūna.
Aišku, jaunimas zbitkų padaro, to tikrai pasitaiko. Bet čia juk jaunimas, karštas kraujas...
– Anksčiau romai buvo siejami su nusikalstamomis veiklomis, ypač narkotikais. Ar dabar to pasitaiko?
– Būdavo, ypač Vilniuje, Kirtimuose. Bet aš ten niekada nebuvau buvusi, tik iš kitų girdėjau. Paskui neliko Kirtimų, tai nieko nebežinau.
O Troškūnuose tokių dalykų nėra, saugok Dieve. Tai baisus reikalas... Geriau eiti išmaldos prašyti, nei tokius darbus dirbti. Svarbu, kad sąžinė būtų švari. Esu kategoriškai prieš visokius narkotikus.
– Kaimuose yra įprasta dirbti žemę, turėti bent mažą daržą. Bet juk romai nuo seno žinomi kaip klajokliai, jiems neįprasti yra žemės darbai.
– Seniai jau mes nebe klajokliai... Prieš Angliją turėjome didelį ūkį – ir karvių, ir jaučių, ir kiaulių. Visą gyvenimą daržus sodinau ir prižiūrėjau. Nereikia to net pasakoti – visi žino. Bet po Anglijos jau sveikatos tiek nebuvo, nors vis tiek avis dar auginome. Dabar jau visko mažiau: yra kralikų, vištų, kalakutų. O ir daržas nedidukas – tik tam kartui kad būtų pasiskinti.
Rūgštynių sriuba ir „varažyjimai“
– Kokios svarbiausios yra jūsų šventės?
– Tokios, kaip ir jūsų – Velykos, Kalėdos, Nauji metai – šitos svarbiausios. Daugelis mūsų yra katalikai, aš – krikščionė. Man nepriimtini paveikslai su Dievu ar Marija. Juk Dievas nėra medinis ar akmeninis – Jis yra gyvas. Aišku, paveiksliukai gražu, bet kad prie jų melstis – tai ne. Aš kai meldžiuosi į dangų žiūriu – iš ten jis ir girdi, ir mato.
Prieš Angliją turėjome didelį ūkį – ir karvių, ir jaučių, ir kiaulių. Visą gyvenimą daržus sodinau ir prižiūrėjau.
– Ar romai tarpusavyje sueina, gal net kažkokias šventes kartu švenčiate?
– Ne, daugiau savo šeimose. O ką su jaunesniais atvykėliais gali kalbėti – pasisveikini, paklausi, kaip gyvena, kaip sveikata ir tiek. Bet kad visi sueitume, tai ne. Daugiau gal per mirties metines susirenka ar vestuves, bet irgi labiau iš šeimos, iš artimiausių rato, o ne tai, kad visa bendruomenė. Kiekviena šeima savo gyvenimus gyvenimą – savi vaikai, savi anūkai, savi ir reikalai...
– Prieš man pas jus ateinant sukinėjotės virtuvėje – ką gaminate?
– Rūgštynių sriubą su mėsa.
– Tai kažkas tradiciško?
– Dieve, kas gi čia tradicinio – įprasta vietinis maistas (juokiasi). Verdam cepelinus, guliašą, kepame blynus – šitokios mūsų tradicijos. O romų tradicijų nebepamenu. Viskas ir pas mus labai stipriai keičiasi. Anksčiau vyrai nedirbdavo, viskas namuose ant moterų pečių buvo: ir ūkis, ir vaikai. Bet dabar vyrai vaikus prižiūri, ir pampersus keičia, ir į parduotuvę nueina, ir indus išplauna – kai niekas nemato.
– Kodėl kai niekas nemato?
– Vis dar gėda. Vyras, o indus plauna – tai jau visiška boba... (juokiasi) Oi, bet dabar toks požiūris labai stipriai keičiasi.
– O moterys – kiek jos išlaisvėjusios?
– Kur nori, ten eina, ką nori – tą ir nusiperka. Anksčiau niekur iš namų išeiti negalėjai pasidažiusi. Dabar – jokia problema: ir lūpas dažosi, ir blakstienas klijuoja, ir plaukus prisiaugina. Dabar jau laisvė ir moterims.
– O kaip su burtais – ar ši tradicija vis dar gyva?
– Pas mus sakoma „varažyti“. Taip, ir kortomis varažyja, ir iš delno. Bet aš jau nebevaražyju – daviau Dievui žodį, tai su tuo jau daug metų baigta.
– Lankiausi Troškūnų kapinėse – nustebau, kiek ten romų palaidota. Kai kurie paminklai, beje, labai įspūdingi.
– Tai čia vieno mano brolio... Troškūnų kapinėse palaidoti mano senelis ir bobutė, tėvelis, keturi broliai, sesuo, brolienė, vyras ir svotai. Jau labai daug čia mūsiškių. Aš ir pati Troškūnuose gimiau, čia užaugau, šeima mano čia gyvena. Tikiuosi, kad ir aš turėsiu laimės čia mirti ir mane čia palaidos. Tarp savų.
