Kodėl einant trisdešimt penktiems nepriklausomybės metams mums vis dar sunku priimti savo pačių istorijos kontroversijas, kalbėti ne tik apie aukas bei herojus, bet ir išdavikus bei neapsiprendėlius. Kodėl ginantys Salomėjos Nėries paminklą ar protestuojantys prieš Kapčiamiesčio poligoną vienareikšmiškai yra įvardijami vatnikais bei naudingais idiotais? Ar tikrai už visų mūsų ginčų kyšo Kremliaus ausys bei priešiškų jėgų siekiai skaldyti visuomenę?
Pasak N.Arlauskaitės, nuolatos grįžti prie tų pačių istorinių temų bei kelti nepatogius klausimus yra prasminga, nes tai leidžia ne tik naujai permąstyti savo pačių istoriją, tapti labiau kritiškiems ir atspariems naujas formas įgaunančiai propagandai, bet ir realiai patirti vieną iš demokratijos vertybių – daugiabalsiškumą.
-
Garsus istorikas Frankopanas: „Europoje neįmanoma suprasti jos istorijos neįtraukiant Baltijos regiono“
-
Gyvenimą paskyrusi literatūrai, Viktorija Daujotytė atsigręžė į fotografiją: „Kartais ir aš nesusilaikau...“
-
Arūnas Sakalauskas: „Kiek tau metų, berniuk? Šešiasdešimt. Ir supranti, kad niekas nepasikeitė, tik laikas prabėgo“
– Pasiskaičius propagandos teorijų daug kam šiandien gali kilti įspūdis, kad mes gyvename totalioje manipuliacijų ir dezinformacijos tikrovėje, kur atskirti tikra nuo netikro yra be galo sunku. Sutiktumėte su tuo?
– Jei į viską žiūrėsime apokaliptiškai, tuomet tikrai taip gali atrodyti... Bet tai įvardyčiau bendra mūsų mąstymo ir stebėjimo dalimi: kai esame tam tikrame taške, mums atrodo, kad ši situacija yra visiškai unikali ir taip dar niekados niekam nėra nutikę. Tačiau juk ir žmonės iki mūsų buvo atsidūrę situacijose, kai jie manė, kad, tarkime, laisvas žodis yra totaliai suvaržytas arba viešoji erdvė sutvarkyta taip, kad pro ją nepraslysta niekas, išskyrus oficialiąją retoriką.
Kai esame tam tikrame taške, mums atrodo, kad ši situacija yra visiškai unikali ir taip dar niekados niekam nėra nutikę.
Mūsų atveju šį jausmą, kaip niekada iki šiol, sustiprina informacijos srautų intensyvumas bei komunikacijos kiekiai. Nauja yra ir tai, kad į informacijos sklaidą įsitraukia vis nauji veikėjai. Anksčiau visa tai vykdavo per įvairias institucijas arba tam tikras figūras – politikus, ekspertus, kitus autoritetus. Tuo tarpu šiandien bet kuris mūsų galime įžengti į viešą komunikacijos sritį ir joje dalyvauti, veikti, būti informacijos skleidėju.
Nors dažniausiai sakoma, kad mes visi murkdomės informacijos sraute, iš kurio nepajėgiame išlipti, tačiau kartu atsiranda ir individualių strategijų, kaip su visu tuo dorotis. Tad tai tikrai nėra vienkryptis ir totalus ėjimas į pragarmes, kaip kartais mums gali pasirodyti.
Juk ir išradus automobilį ar traukinį, buvo nuogąstaujama, kad tai negrįžtamai pakeis žmogaus gyvenimą, atsiradus fotografijai bei kinui baimintasi, kad visos dailės laukia neišvengiamas galas. Šiandien tokiais pačiais žodžiais ir konstrukcijomis kalbame apie dirbtinį intelektą, kuris, kaip baiminamasi, atims iš mūsų dalį žmogiškumo.
– Tačiau šiandien mes gyvename tartum dviejuose tarpusavyje susijusiuose pasauliuose – yra tai, ką įprasta vadinti tikrove, ir skaitmeninė erdvė, kurioje veikia savi dėsniai ir principai. Tad mūsų viešoji erdvė yra gerokai išsiplėtusi ir čia atsiranda žymiai daugiau galimybių manipuliuoti informacija bei žiniomis. O kaip suprasti, kas yra tikra?
– Pateiksiu dvi istorijas apie tikrumą ir manipuliacijas. Pirmojo pasaulinio karo metu Londone vyko mūšių fotografijų parodos. Vienoje jų buvo eksponuojamos didžiulės nuotraukos, sudurtos iš kelių fotografijų. Iš esmės tai buvo montažas, atrodantis kaip vientisas dokumentas. Ši paroda sulaukė itin didelio publikos susidomėjimo.
Paroda buvo siekiama išlaikyti Britanijos piliečių pritarimą šalies dalyvavimui kare ir ši strategija pasiteisino. Tačiau įdomiausia tai, kad žiūrovai žinojo, jog eksponuojamos nuotraukos yra sumontuotos, bet tai netrukdė jiems šių vaizdų priimti kaip tikrų. Vadinasi, iš esmės galima sukurti tokį dirbtinį vaizdinį, kuriam, esant tam tikroms aplinkybėms, dauguma pritars ir laikys jį tikru, nors ir žinos, kad tai manipuliacija.
Ši istorija yra apie tai, kad tai, ką atpažįstame kaip tikrovę, mes esame linkę nuolat perrašyti: kartais tai mums kelia įtarimų, o kartais tai priimame kaip patikimą faktą. Vadinasi pats dokumentas yra ne vien atsitiktinis įvykio užfiksavimas, bet ir būdas perteikti apibendrintą fakto esmę, net ir tuomet, kai pats dokumentas iš dalies yra dirbtinis.
Kita istorija yra susijusi su JAV prezidento Johno F. Kennedy nužudymu ir viena filmuota juosta, kurioje užfiksuotas šūvio momentas. Likus maždaug savaitei iki šio įvykio Dalase, verslininkas Abrahamas Zapruderis nusipirko rankinę kamerą. Iki tol su šia nauja technologija jis neturėjo jokios patirties. Tą lemtingą dieną jis nusprendė paspausti kameros mygtuką kaip tik prieš pat šūvį. 27 sekundės – tiek trunka jo filmuota medžiaga.
Žiūrovai žinojo, jog eksponuojamos nuotraukos yra sumontuotos, bet tai netrukdė jiems šių vaizdų priimti kaip tikrų.
Atrodytų, kad tai yra tobulas dokumentas – netyčinis, padarytas atsitiktinio stebėtojo, kuris siekė mėgėjiškai užfiksuoti tai, kas vyksta prieš jo akis. Tačiau po įvykio ne viena oficiali institucija bei nepriklausomi ekspertai analizavo šią medžiagą, norėdami išgauti iš jos vis daugiau tikrumo.
Šitaip atsirado daugybė manipuliacijų. Vienu metu žurnalas „Life“ buvo įsigijęs šią juostelę ir publikavo ją kadras po kadro bandant apčiuopti kuo daugiau tiesos. Tos 27 sekundės buvo lėtinamos ir greitinamos, vaizdas didinamas ir fragmentuojamas siekiant to paties tikslo.
Ką visa tai sako apie mus? Kad mes ir pasitikime, ir nepasitikime įvairiomis medijomis bei informaciniais kanalais. Kad tikrumas gali būti susijęs su įvairiomis ekspertinėmis modifikacijomis to, kas iš esmės atrodo kaip idealus dokumentas.
Neabejotinai mes būsime priversti nuolatos permąstyti tai, kas yra tikras ar netikras dokumentas, tikras ir sugeneruotas vaizdas, taip pat tai, ko mes tikimės iš pačių įvairiausių medijų bei ką mes pasirengę padaryti, kad gautume mūsų įsivaizduojamą tikrą, esminę informaciją.
– Sakote „mūsų įsivaizduojamą tikrą“. Nuo ko tuomet priklauso tas tikrumas? Iš kur žmogui žinoti, kad ši konkreti informacija yra tikra ir patikima?
– Konkrečiam žmogui tai padaryti sunku, tačiau gerokai lengviau žmonių grupėms. Ir čia nekalbu apie kažkokias ekspertines grupes, bet apie žmones, kurie tam tikru metu turi labai konkrečių kultūrinių ar medijinių kompetencijų.
Dabar galime stebėti žmonių nerimo bangavimus, nulemtus to, kad sugeneruotas vaizdas ima atrodyti kaip tikras. Iš dalies tai susiję su tuo, kaip mes atpažįstame sugeneruotus vaizdus. Tiesa, daugiau žinojimo nebūtinai reiškia mažiau nerimo – gali būti visaip.
Kur kas svarbiau nei atskirti, ar vaizdas tikras, ar sugeneruotas dirbtinio intelekto, yra pastanga suprasti, kodėl tam tikram fotografiniam tipui mes suteikiame dokumento statusą. Tokiu atveju gali būti net atvirkštinis dalykas: sugeneruoto vaizdo fotografinė estetika gali būti paklausi kuriant trūkstamą arba geidžiamą dokumentą. Ir nebūtinai vien iš piktų kėslų.
Prieš kurį laiką nuotoliniu būdu mokiausi vaizdų generavimo, o mano grupėje buvo kelios ukrainietės. Kai jos generavo savo vaizdus, naudojosi fotografine estetika tam, kad papasakotų apie savo asmenines patirtis.
Kodėl tai svarbu? Nes savo patirties suvokimas kaip tikros ir noras ją parodyti pareikalauja fotografinės estetikos kaip tos, kuri tą tikrumą turi. Neabejotinai dėl to, ką šitokia estetika reiškia ir koks kultūrinis ar politinis poreikis užpildomas tokiu būdu, ypač karo kontekste, ateityje turėsime dar daug diskusijų.
Kur kas svarbiau nei atskirti, ar vaizdas tikras, ar sugeneruotas dirbtinio intelekto, yra pastanga suprasti, kodėl tam tikram fotografiniam tipui mes suteikiame dokumento statusą.
Štai kodėl svarbu kalbėti ne tik apie tai, kaip šiuolaikinės medijos ir komunikacijos kanalai veikia, manipuliuoja ar įteigia, bet ir kokias galimybes, įrankius naujos medijų formos suteikia viešosios erdvės dalyviams išreikšti savo asmenines patirtis.
– Kaip karas Ukrainoje keičia supratimą to, kas ir kokia šiandien yra propaganda?
– Manau, kad tai, kaip ukrainiečiai komunikavo pirmąjį plataus masto karo pusmetį, taps reikšmingu puslapiu istorijos vadovėliuose. Tuomet tiek įvairios institucijos, tiek ir skirtingi viešosios erdvės veikėjai siekė sukurti komplikuotą ir daugiasluoksnį pasakojimą.
Čia buvo daug autodokumentavimo iš įvykių epicentro, vėliau patekusio į strateginius kanalus, ir kartu kaitaliojami emociniai registrai – nuo karių su katinukais ir gyvūnų gelbėjimo pačiomis dramatiškiausiomis aplinkybėmis iki Mariupolio apgulties, kur profesionalūs fotografai savo nuotraukas kūrė vadovaudamiesi krikščioniška ikonografija. Buvo naudojamasi pačiais įvairiausiais būdais bandant pasiekti skirtingų auditorijų jautrumą. Ir, man rodos, tai pasiteisino.
Kai kalbame apie Rusiją, svarbu žiūrėti ne tik į tai, kaip ataidi jų dominuojantys pasakojimai – visa tai gerai atlieka įvairios stebėjimo ir analizės institucijos. Tačiau labai svarbu šalia didžiųjų duomenų apdorojimo ir vadinamojo Kremliaus naratyvo nepamesti ir konkrečių veikėjų veiklos, jų skleidžiamos žinios, kuri dažnai lieka už analizės ir įdėmaus tyrinėjimo ribų.
Prieš pusantrų metų Miuncheno universiteto slavistas Riccardo Nicolosi išleido knygą „Putino karo retorika“. Joje analizuoja tai, kas mums girdėta šimtus kartų ir todėl atrodo nereikšminga, nyku ir neverta jokio dėmesio. R.Nicolosi klausia, kodėl visa tai yra veiksminga?
Anot jo, ši retorika yra nyki ir neįdomi ne atsitiktinai, o strategiškai: Putino epochos politinė kultūra iš principo atstumia tai, kas turi bent šiek tiek charizmos. Štai kodėl su ryškiais ir charizmatiškais politiniais oponentais susidorojama, ryškiausius tiesiog žudant.
Taip Rusijos viešojoje erdvėje skleidžiasi ne individuali, ryški, spalvinga retorika, bet tos pačios idėjos, kurios nuobodžiai kartojamos visur ir visada, bei užkerta kelią pilietinei mobilizacijai, kurią charizmatinis kalbėjimas ir charizmatiniai lyderiai galėtų sužadinti.
– Tai reiškia, kad nebūtinai propaganda turi būti efektinga?
– Nebūtinai efektinga, bet, anot R.Nicolosi, ji tikrai yra efektyvi.
– Pakalbėkime apie viešąją erdvę Lietuvoje. Ar už visų idėjų, kurios neatitinka dominuojančios nuomonės, jūsų manymu, išties kyšo Kremliaus ausys? Tarkime, protestai dėl Kapčiamiesčio poligono arba kalbos apie korupcijos mąstą Ukrainoje – apie tai kalbantys automatiškai yra įvardijami vatnikais, naudingais idiotais ir tarnaujančiais Putinui. Tad gal geriau patylėti... Bet kur tuomet mūsų demokratija, nuomonių įvairovė, požiūrių skirtumai?
– Kalbant apie Ukrainą. Mūsų dominuojanti viešoji erdvė – tiek žiniasklaida, tiek politikai, tiek įvairūs visuomenininkai – užima labai aiškią poziciją dėl karo Ukrainoje. Todėl neretai susidaro įspūdis, kad Ukrainos palaikymas a priori yra besąlygiškas, o tai nesuderinama su šios šalies įtemptos vidinės politikos ar korupcijos problemos aptarimu, kuri išties yra sena ir plačiai išvešėjusi piktžaizdė.
Mano nuomone, galima solidarizuotis su Ukrainos kova ir kalbėti apie Ukrainos korupcijos problemas – tai vienas kitam neprieštarauja. Net, sakyčiau, priešingai.
Galima solidarizuotis su Ukrainos kova ir kalbėti apie Ukrainos korupcijos problemas – tai vienas kitam neprieštarauja. Net, sakyčiau, priešingai.
Nors dominuojantis požiūris Lietuvoje iki šiol vis dar neprisileidžia šio kompleksiškumo, vis dėlto, pamažu ir pas mus ima rastis vis daugiau komentarų bei įžvalgų apie sudėtingą Ukrainos politinį gyvenimą. Viliuosi, kad ilgainiui vieno tono kalbėjimas apie Ukrainą apaugs ir kitokiomis intonacijomis, o mes dėl to nenustosime remti kariaujančių ukrainiečių.
Kalbant apie Kapčiamiesčio poligoną. Plataus masto karo Ukrainoje pradžioje „darbo Kremliui“ retorika bei savo ar oponentų tapatybės apbrėžimas per naudingumą ar nenaudingumą Rusijai pas mus jau buvo gerokai apmažėję. Tai priėmiau kaip gan pozityvų dalyką.
Deja, vėliau tas apeliavimas į Kremlių vėl sugrįžo. Tai pavadinčiau savotišku šortkatu: užtenka oponentą ar kitaip mąstantį įvardyti dirbančiu Kremliui ir tuomet nebereikalingi jokie racionalūs argumentai ar išsamesni paaiškinimai. Diskusija iškart tampa itin komplikuota, o kartais net pasmerkta, mat oponentas visų pirma yra priverstas aiškintis dėl šitokio kaltinimo ir kol tai vyksta, esminis klausimas dėl ko iš principo nesutariama, pasimeta. Būtent šį argumentą ne kartą teko girdėti bei skaityti kalbant ne tik apie Kapčiamiesčio poligoną, bet ir apie daugybę kitų mums svarbių ir jautrių klausimų.
Esu įsitikinusi, kad mums kaip bendruomenei reikšmingose diskusijose tas darbo Kremliui argumentas-visraktis yra labai ydingas. Beje, lygiai kaip ir nuorodos į sovietmetį: jei kas nors mums nepatinka, kažkas blogai – tai būtinai atėję iš sovietmečio...
– Ginčytis, nesutarti ir likti prie savo nuomonės – tai juk irgi yra demokratijos išraiška. Tačiau kartais galima išgirsti, kad viešojoje erdvėje vykstančios diskusijos iš principo naudingos Kremliui, nes jos atitraukia mus nuo svarbių dalykų ir rimtų reikalų.
– Man atrodo, kad daugeliui tiesiog sunku pripažinti, jog pasaulėžiūrinių nesutarimų situacijoje mes galime gyventi visada ir kad tai gali būti normalus būvis. Kita vertus, yra daugybė veikiančių darinių – pavienių asmenų, partijų, įvairių grupių – kovojančių dėl savo tiesos. Mums kaip visuomenei, be abejo, kova dėl pamatinių idėjų būtų labai naudinga.
Esu įsitikinusi, kad mums kaip bendruomenei reikšmingose diskusijose tas darbo Kremliui argumentas-visraktis yra labai ydingas.
Deja, dažniausiai ta kova susiveda į gan paviršutiniškas smulkmenas, savos grupės interesus ar tiesiog politinius nesutarimus, o rimtos ir gilios diskusijos apie individo laisves ar bendrą gėrį ir šiomis diskusijomis grindžiami įstatymai lieka kažkur nuošalyje. Tad iki žydinčios įvairovės mūsų laukia dar ilgas ir vingiuotas kelias.
– Kaip jūs vertinate nuolat įsiliepsnojančias diskusijas dėl Nėries paminklo Vilniuje bei pačios poetės laikysenos – kiek tame būta dekoracijos, o kiek – propagandos?
– Specialiai Nėries laikysenos ar paminklo klausimo nesu tyrinėjusi, tačiau man iš principo labai svarbios atrodo šios diskusijos apie praeitį. Juk esmė yra ne tai, ar poetė buvo sovietų įrankis, ar idėjinė palaikytoja, bet tai, kokios istorijos mes norime – sterilios ir herojiškos, ar turinčios ir sudėtingų, nevienareikšmių zonų, kurios būtų paliktos tam, kad diskusijos gyvuotų.
Kam to reikia? Kad galėtume nuolat mąstyti apie tai, kas yra tie mes, kurie šiuo metu tuos klausimus keliame. Ar mes norime save matyti kaip tyrus veikėjus, kurie buvo nuolat skriaudžiami, tačiau išėjo pakelta galva, o gal į tą „mes“ įtraukti ne vien herojus bei šventuosius, o ir išdavikus, niekšus, avantiūristus ar neapsisprendėlius.
Ar norime pasakojimo apie praeitį vien kaip mūsų dorybių rinkinio, ar tokio, kuriame „mes“ iškyla labai įvairiais, ir nebūtinai maloniais, džiuginančiais ir pasididžiavimą keliančiais, pavidalais. Šia prasme esu už kompleksiškumą.
S.Nėries klausimas, šalia visų kitų, taip pat yra ir apie mūsų viešąsias erdves, o tai neišvengiamai susiję ne tik su tuo, kaip mes pasakojame apie save, bet ir ką norime matyti savo regos lauke. Ar mums reikalingos komplikuotos ir įtampas keliančios erdvės, o gal geriau kai viskas yra paprasčiau, lengviau ir aiškiau?
Man atrodo, kad tos įtampos vietos būtinos, nes jos skatina mąstyti, reflektuoti save pačius bei savo santykį su praeitimi.
Man atrodo, kad tos įtampos vietos būtinos, nes jos skatina mąstyti, reflektuoti save pačius bei savo santykį su praeitimi. Gal kada nors tai nebekels įtampos, o paskui ir vėl sugrįš... Visa tai yra nuolatinis procesas, o ne baigtinis rezultatas.
Įsiminė prieš keletą metų vykusi istorija su Petro Cvirkos paminklu. Tuomet menininkė Eglė Grėbliauskaitė ėmėsi šią skulptūrą apdengti dirbtinėmis samanomis, bet šio reginio nebuvo leista įgyvendinti iki galo.
Dabar pastebiu, kad daugybė publikacijų apie tai, kaip mes norime matyti savo viešąją erdvę, yra iliustruojama būtent šiuo pusiau samanomis apdengtu Cvirka. Tad, galima sakyti, kad ši vienu metu pavykusi ir nepavykusi akcija vis dėlto pavyko, nes jos dokumentacija funkcionuoja kaip nuoroda į mūsų diskusijų nerimą, į tą mąstymo apie praeitį dalį, kuri galiausiai buvo išvalyta, bet vis sugrįžta.
