Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 sausio 20d. 10:36

Visuomenininkės, tremtinės S.Ladigienės 120-osioms gimimo metinėms skirta paroda: pamatykite

Stefanija Ladigienė
Vlado Vildžiūno nuotr./ Lino Ladigos asmeninio archyvo nuotr./ Lietuvos centrinis valstybės archyvo nuotr. / Stefanija Ladigienė

2021 m. sausio 23 d. minėsime Lietuvos visuomenės veikėjos, pedagogės, publicistės, Lietuvos Respublikos III Seimo narės Stefanijos Ladigienės 120-ąsias gimimo metines. Šiai sukakčiai pažymėti Lietuvos ypatingasis archyvas pristato virtualią parodą „Tegu dvasios nevaržo kūno varžtai“, praneša Lietuvos ypatingasis archyvas.

Stefanija Paliulytė-Ladigienė 1918 m. iš evakuacijos Rusijoje grįžusi į Vilnių, pradėjo dirbti banke, sekretoriavo Jonui Jablonskiui. Persikėlusi į Kauną, Lietuvos universitete studijavo filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir sociologiją, dirbo laikraščio „Lietuva“ redakcijoje, redagavo pirmuosius žurnalo „Moteris“ numerius, moterų ateitininkių žurnalą „Naujoji vaidilutė“.

Savo straipsniuose S.Ladigienė deklaravo feministines pažiūras, skelbė, kad moterys turi sugebėti pačios užsidirbti pragyvenimui, turėti savo nuomonę, kiek įmanoma stengtis daugiau lavintis.

1926 m. buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos III Seimą.

1927 m. su šeima persikėlė gyventi į Gulbinėnų dvarą (Biržų aps., Krinčino vls.), kur jos vyras į atsargą išėjęs Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas Kazys Ladiga buvo įkūręs pavyzdinį ūkį. Čia S. Ladigienė toliau rašė straipsnius, rengė ir vedė kursus kaimo moterims įvairiose Lietuvos vietose, organizavo vietos gyventojų meno saviveiklą, paruošė gimnazijai savo šešis vaikus.

1940 m. vasarą, prasidėjus sovietinei okupacijai, buvo areštuotas ir išvežtas į Rusiją S. Ladigienės vyras K. Ladiga. 1941 m. pabaigoje jis buvo sušaudytas.

Po vyro arešto S. Ladigienė su vaikais persikėlė gyventi į Vilnių. 1944 m. ji, nepaisydama rizikos, savo namuose slėpė iš Kauno geto pabėgusią Ireną Veisaitę, taip išgelbėdama ją nuo mirties. 1946 m. kovo mėn. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) buvo suimta ir nubausta 10 metų laisvės atėmimu, politinių teisių suvaržymu ir turto konfiskacija.

Kalėjo Pečioros, Taišeto lageriuose. 1955 m. pabaigoje paleista iš įkalinimo ir išsiųsta į tremtį Irkutsko srityje, kur tremtyje buvo jos sūnūs. 1957 m. grįžo į Lietuvą. S. Ladigienė mirė 1967 m., palaidota Vilniaus Saltoniškių kapinėse. Po mirties apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, jai suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Parodoje eksponuojamos Stefanijos Ladigienės ir Kazio Ladigos baudžiamosios bylos, jų vaikų – Algio Marijono Ladigos ir Benedikto Pijaus Ladigos – tremties bylose saugomi dokumentai, Lietuvos centrino valstybės archyvo saugomi dokumentai bei nuotraukos ir dokumentai iš S. Ladigienės anūko Lino Ladigos asmeninio archyvo.

Su paroda galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto
svetainėje
arba feisbuke.

Parodos kuratorius – Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/