Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 01, 10:00

Vytautas Toleikis. Susitikimas su Irena Veisaite

Žinomas mokytojas ir visuomenininkas Vytautas Toleikis dalijasi savo pažinties ir bičulystės su šviesaus atminimo profesore Irena Veisaite. Straipsnis publikuotas pirmame 2022 metų žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numeryje.
Irena Veisaitė
Irena Veisaitė / Artūro Morozovo nuotr.

Kai 1986 m. vasarą baiginėjau Vilniaus pedagoginį institutą, mano mylimiausia dėstytoja Irena Veisaitė ta proga padovanojo Algimanto Kunčiaus fotoalbumą Susitikimai. Knygos pirmajame puslapyje užrašė de­dikaciją:

Mielas Vytai, Sveikinu Jus instituto baigimo proga ir džiaugiuosi Jus sutikusi... Norėtųsi palinkėti, kad be praeities, kuri yra įamžinta šitoje knygoje, Jūsų gyvenime būtų dar daug prasmingų susitikimų. Tai laimės akimirkos, išbarstytos mūsų kasdienybėje. Tikiu Jūsų ateitimi, kad nepasimesime laiko tėkmėje. Su geriausiais linkėjimais Jūsų Irena Veisaitė – K. Vilnius, 1986 VI.28

Taip jau pasisuko, kad Irena šiuo įrašu, kaip sakytų mano mamaitė‚ „musiet ana tavi užčieravuoja!“ (Tikriausiai ji tave užbūrė, - žemaitiškai). Susitikimų tikrai buvo labai daug, net ir dabar nutinka. Bet lemtingiausias susitikimas, davęs kryptį visam likusiam gyvenimui, kaip tik ir buvo susitikimas su Irena.

Pirmą kartą Veisaitės pavardę išgirdau tik įstojęs į Vilniaus pedagoginį institutą. Prieš išvykdamas iš gimtojo Barvų kaimo studijuoti, Šilutėje užėjau atsisveikinti su man padėjusia stojamiesiems egzaminams ruoštis lietuvių kalbos mokytoja, mano artimiausio draugo Virgiaus seserimi Irena Norkute-Atutiene. Atsisveikinant išgirdau tokį patarimą: „Yra du geri dalykai Vilniaus pedagoginiame institute: etnografinis ansamblis „Poringė“ ir Teatro sekcija. Pasistenk patekti į abu.

Niekas tiek daug neduoda studentams kaip Veisaitė. Ji nieko nebijo. Per paskaitas kalba net apie Bibliją“.

Į Teat­ro sekciją priima nuo antrojo kurso, nes nuo tada Irena Veisaitė lituanistams pradeda dėstyti Vakarų Europos literatūrą, bet pabandyk ateiti nuo pirmojo. Ji žydė, per stebuklą karo metais liko gyva. Jos tėvas buvo vienas turtingiausių prieškario kauniečių, vėliau atsidūrė JAV, motina žuvo. O jos duktė Alina gyvena Londone. Niekas tiek daug neduoda studentams kaip Veisaitė. Ji nieko nebijo. Per paskaitas kalba net apie Bibliją“. Šventajam Raštui jaučiau pagarbią baimę ir patarimo paklausiau.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Diskusijos „Pasaulio litvakų talentai – kas jie šiandienos Lietuvai?“ akimirka
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Diskusijos „Pasaulio litvakų talentai – kas jie šiandienos Lietuvai?“ akimirka

Į sekciją įsitrinti man pavyko nuo pirmo kurso. Prisiviliojau ir grupioką Gintautą Marcinkevičių. Fakultetas buvo labai moteriškas, vis pora vaikinukų prisijungė. O „Poringėje“ dėl savo melancholijos nepritapau. Tik pasisiūtus tautinius rūbelius įsižaliavus pavasariui teko palikti kitam studentui.

Nežinau, ar visi į Teatro sekciją patekę naujokai patirdavo tam tikrą šoką. Bent man šioks toks buvo. Irena niekada nesiūlė žiūrėti vidutinių spektaklių – tik pačius geriausius, naujausius. Po spektaklio, neretai pačiame teatre, sekdavo aptarimas. Ne tik su dėstytoja, bet ir spektaklio režisieriais, kartais aktoriais. Ragindavo žiūrėti ir gerus filmus: Tarkovskio, Fellinio, Bergmano, Bunuelio, daug ir kryptingai skaityti. Sekcijoje institute visada kurdavo neformalią, intymią atmosferą: renginiai neretai vykdavo prie arbatos puodelio, žvakių šviesoje susėdus ratu. Jokių atsitiktinių lankytojų.

Ne iš karto būsimiems mokytojams renginiuose atsirasdavo drąsos sakyti savo nuomonę, kurios Veisaitė labiausiai laukdavo.

Ne iš karto būsimiems mokytojams renginiuose atsirasdavo drąsos sakyti savo nuomonę, kurios Veisaitė labiausiai laukdavo. Įsiminė susitikimai su Tomu Sakalausku, jo knygos apie Juozą Miltinį Monologai aptarimas, pokalbiai su režisieriais Jonu Vaitkumi, Dalia Tamulevičiūte, aktore Nijole Gelžinyte. Dalyvauta ir spektaklių generalinėse repeticijose (įspūdingiausia – Eimunto Nekrošiaus Dėdė Vania), susitikinėta su būsimais aktoriais (Aidu Giniočiu, Sigitu Jačėnu), lankomi gastroliuojančių Talino, Tbilisio, Maskvos teatrų spektakliai, susitinkama su režisieriais Rezo Gabriadze, Anatolijum Vasiljevu, Michailu Tumanašviliu. Irena simpatizavo ir mokyklos teatrui sakydama, kad jis paperka savo nuoširdumu, nesumeluotas, ateities talentai pasimato. Pasimatėme ir su neordinarinėmis mokytojomis: Violeta Tapiniene, Laima Abraityte, Laima Tupikiene, Živile Bandoriene. Ne kartą vykome į Kauno dramos teatrą, nors į garsųjį susitikimą Kaune su Juozu Grušu aš jau nespėjau. Pavasariais būdavo ir garsiosios Teatro mozaikos, kuriose pagrindiniai teatro kritikai studentų auditorijai burdavo apie geriausius metų spektaklius, aptardavo sezoną.

Ir dabar esu įsitikinęs, kad niekas taip nebrandino būsimų mokytojų asmenybių, kaip spektaklių peržiūros, jų aptarimai ir susitikimai. Taip ugdėsi ir rafinuotesnis estetinis skonis: susiformuodavo aiškus vertės matas – kas yra geras spektaklis, literatūros kūrinys, filmas, – pagal kurį jau savarankiškai galėjai atpažinti aukščiausios prabos meną. Susitikimai provokavo susikurti net savąjį kanoną, savotišką meno kūmyrų hierarchiją. Ginčydavomės, Nekrošius ar Vaitkus geresnis režisierius. Hermannas Hesse ar Thomas Mannas?

Irena turėjo unikalią savybę: savo studentus visur „pravesdavo“.

Irena turėjo unikalią savybę: savo studentus visur „pravesdavo“. Net į garsiojo kantoriaus iš Niujorko Josepho Malovany koncertą Vilniuje, jau Nepriklausomybės laikais. Visi ją pažinodavo. Pakviesdavo koks menininkas į savo peržiūrą, premjerą, o Irena iškart klausia: „O ar galėčiau su savimi paimti bent keletą studentų, jiems ši tema labai įdomi?“ Kai Rygoje Adolfas Šapira mums pasakė, kad jūsų vadovė yra vedančioji Baltijos šalių teatro kritikė, buvo miela – pasijutome kone rinktiniais studentais. Irena neapsiribodavo tik sekcijos studentais. Visada atsirasdavo kažkokių neaiškių „nelegalų“. Susitikime su režisieriumi Vaitkumi buvo pradedančioji rašytoja Jurga Ivanauskaitė, būsimas kino kritikas Audronis Liuga. Iš kur ji juos iškrapštydavo, kur su jais susipažindavo?

Artūro Morozovo nuotr./Irena Veisaitė
Artūro Morozovo nuotr./Irena Veisaitė

Pastebėjau, kad Irena stengdavosi jauną žmogų iš tiesų pažinti. Visų pirma išklausinėdavo, koks jo estetinis skonis, kuo labiausiai domisi, kokie artimiausi planai, svajonės. Studentus vertindavo ne pagal niekingą dabarties egzistenciją, o pateiktą ateities deklaraciją, kad ir labai pagražintą. Vertindavo avansu, mane ypač. Buvau nedrąsus, nemokantis sklandžiai reikšti minčių, kalbos dalykai nesisekė, vis skolų prisirinkdavau per sesijas. Tu tarsi turi dar atsiskleisti... O kai taip į tave žiūri – nori nenori turi augintis ne žvirblio sparnus, o bent į kokio rimto vištino pretenduoti. Tik jokiu būdu Irenos nenuvilti, norėjome jai patikti.

Įspūdžiais iš kelionių po užsienį visada pasidalindavo su sekcijos nariais, studentais, būdavo ir viešų renginių Menininkų rūmuose. Tas ryšys su laisvuoju pasauliu instituto vadovybę labai erzino. Manau, kad ir pavydo gyvatė užbanguodavo, buvo ir latentinio antisemitizmo. Daliai sopėdavo širdutės, kad docentai Dovydas Judelevičius ir Irena Veisaitė laisvai kalba Vakarų Europos kalbomis. Jie vaikštinėdavo fakulteto koridoriais kartu, laikėsi vienas kito. Smagiausia būdavo, kai jie pasimesdavo ir imdavo vienas kito ieškoti, klausdami studentų, ar mes nematę docento Judelevičiaus, ar nematę docentės Veisaitės? Kartą per kažkurį Teatro sekcijos vakarojimą, abu atėjo susikibę rankomis, su tamsiais akiniais, klebenkščiuodami lazdomis, baksnodami jas neva kretančiomis rankomis. Vaidino tarsi prieškario Kauno vargšus senukus, kreipėsi į mus prašydami išmaldos.

Irena stengdavosi jauną žmogų iš tiesų pažinti. Visų pirma išklausinėdavo, koks jo estetinis skonis, kuo labiausiai domisi, kokie artimiausi planai, svajonės.

1987 m. pavasarį per Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto atvirą partinį susirinkimą tuometinis Teatro sekcijos pirmininkas, studentas Vidmantas K. (pavardės neskelbiu tik Veisaitės prašymu), viešai užsipuolė Ireną, kad jos vadovaujama sekcija einanti ne tuo keliu – neva nusigręžiama nuo tautinio teatro istorijos, studentams primetamas kosmopolitizmas. Spėju, puolimas brendo kone metus. Tuo metu tautiškumas buvo ant bangos, mat dėl perestrojkos apsilpus cenzūrai ypač Rusijos inteligentai pradėjo dejuoti, kad dėl tarybinio žmogaus ugdymo jie praranda rusiškąją tautinę tapatybę. Savaip suprasto tautiškumo kryptį Vidmantas norėjo įpiršti ir visai sekcijai.

Tas viešas studento užsipuolimas, atvira išdavystė Irenai buvo didžiulis smūgis. Buvo ir vienas subtilus niuansas. Vidmantą dažnokai matydavome besišnekučiuojantį su dėstytoju Stasiu Skrodeniu – vieša paslaptis, kad jis buvo ištikimas instituto rektoriaus Jono Aničo klapčiukas. Žinojome ir tai, kad rektorius neapkenčia Irenos. Spėčiau, kad gudresni Vidmantu tiesiog manipuliavo. Kaip tyčia mano žmona Violeta tuo metu posėdžio metu buvo koridoriuje – kone verkdama Irena pribėgo prie Violetos, apkabino ją ir trumpai pasipasakojo, kas atsitiko. Ko šiaip niekada nedarydavo, nesiguosdavo studentams, nekomentuodavo kolegų darbo.

Asmeninio archyvo nuotr./Iškyla su studentais
Asmeninio archyvo nuotr./Iškyla su studentais

Žinia apie nutikimą sekcijos narių tarpe pasklido žaibiškai, ėmėme tartis, ką daryti. Galiausiai studentai, kurių vardu kalbėjo „tautiškai“ susipratęs atstovas, nedelsdami sušaukė atvirą sekcijos susirinkimą. Pasikvietė Ireną, fakulteto dėstytojus, buvusius sekcijos narius, jau dirbančius mokyklose mokytojus. Aišku, ir Vid­mantą. Pirmininkavo Violeta. Jos situacija buvo pati kebliausia, nes jai artėjo valstybiniai egzaminai. Buvome girdėję, kad neįtinkantys valdžiai studentai per egzaminus specialiai sukertami. Posėdžio pradžioje mokytojams kaip svetimiems buvo pasiūlyta išeiti, bet Irena nesutiko, pasakydama, kad sekcijoje nėra svetimų ir savų, kad su buvusiais nariais ryšys nenutraukiamas. Visi aiškiai pasakė, kad jų vardu pareikštai kritikai visiškai nepritaria. Judošius buvo smarkiai apkultas, jį palaikę dėstytojai pabrukę uodegas išspruko iš auditorijos, nesulaukę susirinkimo pabaigos. Vidmantas raitėsi kaip ungurys petelnėje, galiausiai pratrūko:

– Tai aš tuomet atsistatydinu!

– Tai ne tu atsistatydini, tai mes tave atstatydiname! – atšovė Violeta.

Irenos garbė buvo apginta. Jeigu tuomet būtume nusileidę, vadovybė būtų turėjusi „pagrindą“ uždaryti Teatro sekciją, taip pradėdama Irenos išstūmimą iš instituto. Ir dar studentų rankomis, suvaidindama neva perestrojkos dvelksmą, imituodama demokratiją.

Irena mums tada atrodė kaip visiškai nesovietinės visuomenės žmogus, už ką ją dar labiau gerbėme. Iš kažkokio kito pasaulio.

Pirmą kartą viešai pakabintą Lietuvos trispalvę pamačiau pas tėvelį Stanislovą Paberžėje, o Gedimino stulpus... ant Irenos švarkelio atlapo. Dar šmotelis laiko iki Sąjūdžio, greičiausiai 1986 m. pavasarį. Sidabriniai, kiek stilizuoti, skulptoriaus Vlado Vildžiūno dovana. Dar prieš tai Irena mums su Violeta instituto koridoriuje pašnibždomis pagiedojo Lietuvos himno pirmąjį stulpelį, mat melodijos nelabai buvome girdėję. Nebuvo čia koks spontaniškas politinės drąsos proveržis, tik iš kalbos išėjo.

Iš laiko perspektyvos komiškai atrodo tie kaltinimai už nugaros, neva labiausiai už visus mylinčių Lietuvą, ypač dėl veiklos Atviros Lietuvos fonde, – kad Veisaitė neva abejinga lietuviškumui, tautinėms vertybės. Ladigų-Pociūnų-Vildžiūnų šeimos žmogus, Tado Masiulio, Valentino Ardžiūno, Tomo Venclovos, Kazio Sajos, Jono Jurašo bičiulė, Aleksandro Štromo pusseserė, besanti netautiška... Juokinga, jeigu ne graudu.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Knygos pristatymo akimirka
Luko Balandžio / 15min nuotr./Knygos pristatymo akimirka

Irena mums tada atrodė kaip visiškai nesovietinės visuomenės žmogus, už ką ją dar labiau gerbėme. Iš kažkokio kito pasaulio. Paskaitose ji nesvaidydavo dviprasmiškų replikų prieš komunistus, madingai neironizuodavo „apie vis dar pasitaikančius socializmo trūkumus“. Bet pakakdavo įsiklausyti į jos intonaciją, užtekdavo mestelti akį į veido išraišką, ir viskas pasidarydavo aišku. Turiu unikalią Onos Pajėdaitės nuot­rauką, kurioje Irena pagiežingai žiūri į tuometinį Pedagoginio instituto rektorių Aničą, kuris Literatūrinio rudens metu „auklėja“ studentus apžavėjusį rašytoją Saulių Šaltenį, kam šis, neva, pernelyg ironiškai vaizduojąs jaunąją tarybinę mokytoją. Kasmet Irena paleisdavo į mokyklas keletą sovietiniam marazmui atsparių idealistų mokytojų, o gal ir daugiau – juk ir paskaitos veikė, ne tik Teatro sekcija.

Irena nuo neatmenamų laikų gyveno vadinamame Simono Dubnovo name, dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje. Šiame name nuo seno krebždėjo garsenybės: ne tik garsiausias žydų istorikas, bet ir JIVO instituto kūrėjas Maksas Vainraichas, spėjama, kad su mama toje pačioje laiptinėje vaikystę pralakstė prancūzų literatūros klasikas Romainas Gary.

Pakakdavo įsiklausyti į jos intonaciją, užtekdavo mestelti akį į veido išraišką, ir viskas pasidarydavo aišku.

Pirmą kartą pas Ireną į namus nepatekome. Tik patrepsėjome prie durų, senovišką laiptinę apžiūrėję. 1984 m. rugsėjį, tik prasidėjus naujam semestrui, išgirdome, kad netikėtai nuo infarkto mirė Irenos vyras Grigorijus Kromanovas. Gana sudėtingomis aplinkybėmis, Estijos miškuose uogaujant. Savaitgalį grupiokui Gintui pasiūliau tiesiog užeiti pas Ireną į namus (adresą žinojau) ir pareikšti užuojautą. Kaip tai yra daroma, abu nežinojome. Kažkur prie autobusų stoties nupirkome kaip mums tada atrodė pačią gražiausią tamsiai raudoną, storakotę rožę. Užkopiame laiptais, skambiname į duris, o jų niekas neatidaro. Galiausiai toptelėjo mintis, kad reikia parašyti užuojautos raštelį ir jį su rože pritaisyti prie durų rankenos.

Po keleto dienų sutikau Ireną institute, iškart padėkojo už rožę. Nebūčiau net pagalvojęs, kad mūsų, dėstytojos ir studento, bendravimo kokybė gali dar kaip nors pasikeisti, bet atsirado kažkoks tarsi įslaptintas, sunkiai paaiškinamas artumas. Gal nuo tos akimirkos tapau ne tik jos globojamu studentu, bet ir draugu? Žodis „globojamas“ čia tinka. Tuomet buvau užbumbęs (taip žemaičiai vadina lėtai augančius naminius paukščius, kurie pirmomis savaitėmis prastai auga.), iš kaimo gūdumos atvykęs nupiepėlis studentas, tačiau jaučiausi lepinamas Irenos dėmesiu. Su Gintu fakultete turėjome studentų-tinginių reputaciją. Literatūros dėstytojai mus vertino, bet kalbos dalykų, metodikos ir visuomeninių mokslų nesimokėm nei tam biesui. Kai kalbininkai išsižiodavo mus drėbti lauk iš instituto, literatai piestu stodavo ginti, atseit, gabiausi studentai. Didžiausias mūsų advokatas, aišku, buvo Veisaitė. Kniaukinosi kone trejetą metų, kol patys susipratome bent truputį pajudinti subines.

Artūro Morozovo nuotr./Irena Veisaitė
Artūro Morozovo nuotr./Irena Veisaitė

Irenos namai jaukūs, kaip klasikinių Lietuvos inteligentų. Begalė knygų, lietuvių, rusų, vokiečių, anglų kalbomis. Fonoteka, paveikslai, įrėmintos nuotraukos, Vlado Vildžiūno iš medžio drožta skulptūra: mergaitė, glaudžianti zuikutį. Apšvietimas subtilesnis nei kituose butuose, sufokusuotas. Ne vienas pasakytume, kad vieno ar kito rašytojo vardą ar knygos pavadinimą nugirdome, su šiuo žmogumi susipažinome būtent pas Ireną. Čia pirmą kartą gyvenime nykiais sovietiniais laikais pamačiau visus Vladimiro Solovjovo raštus, Arthuro Schopenhauerio Pasaulis kaip valia ir vaizdinys įspūdingą tomą, tuo metu į Vakarus emigravusio kompozitoriaus Arvo Pärto portretą.

Pas Ireną susipažinau su Vytautu Kavoliu, Vaidotu Dauniu, kuris tuo metu rengė pirmąjį Krantų numerį, o Irena, aišku, jam davė krūvą medžiagos bei patarimų. Čia vienintelį kartą klausiausi dailininko Neemijos Arbit Blato ir jo žmonos Niujorko Metropoliteno operos solistės Reginos Resnik pasakojimų. Iš Irenos namų ir į Sąjūdžio suvažiavimą kartu išdardėjome. Net kelioms minutėms užbėgus, Irena sugebėdavo bendravimui suteikti prasmingą, aiškią formą.

Irena buvo bendravimo improvizacijos meistras, galėdavo surežisuoti situaciją net virtuvėje.

Neprisimenu atvejo, kad svečiui nepasiūlytų arbatos ar kavos. Jeigu pietų metas – tuoj siūlo kartu ką nors pasigaminti. Irena buvo bendravimo improvizacijos meistras, galėdavo surežisuoti situaciją net virtuvėje. Kas skusti bulves pristatomas, kam pavedama pateikti spaudos apžvalgą, kam papasakoti kelionės įspūdžius.

Man atrodo, kai pirmąjį kartą, gal 1985 m., Irena pakvietė mus su Violeta į savo gimtadienį, mes taip sutrikome, kad iš baimės net nenuėjome, įsidrąsinome tik kitais metais. Iškart mus pristatė savo draugams, vis taikliai pagirdama. Gimtadieniuose vyraudavo itin šilta atmosfera. Pirmosios vaišės – garsusis atsuktuvas, kurį sukti Irena išmoko būdama Amerikoje, gal pirmoji lietuvius išmokė gurkšnoti apelsinų sultis su degtine. Dažniausiai čia būdavo Marija ir Vladas Vildžiūnai, jų dukra Liudvika, Genutė Grigėnienė su savo Grigėnu, Valentinas ir Jonė Ardžiūnai, Gražina ir Kazys Sajos, Janina ir Tadas Masiuliai, Audra Žukaitytė. Kompanijos siela būdavo Tadelis, turėjęs ypač subtilų humoro jausmą. Būdavo ir Violeta Rakauskaitė-Štromas, Irenos pusbrolio Aleksandro žmona. Paskutinius bent penkerius metus prie Irenos gimtadienių prisijungė Marius Mikalajūnas. Kartą dar studentas būdamas esu paklausęs, ar nepavargsta nuo tiek žmonių, juk atima laiką nuo knygų skaitymo, rašymo. Į tai Irena atsakė: „Jeigu man reikia rinktis tarp knygos ar žmogaus, aš visada pirmoj eilėj renkuosi žmogų“.

#VilniusSkaito nuotr./Irena Veisaitė
#VilniusSkaito nuotr./Irena Veisaitė

Vykdama kur nors Irena niekada nepraleis progos ką nors su savimi pasiimti į kompaniją, ypač jei mašinoje yra vietos. Daugiausiai mes su Violeta ir Irena keliaudavome dar studijų metais. Laidiniais telefonais susiskambindavome, ir jau kur nors birbiame. Trise vykome į Kauno žydų kapus Aleksote, ten kur dabar „Kauno grūdai“. Trise vykome ir į pirmąjį viešą Holokausto aukų paminėjimą Kauno IX forte. Regis, Romualdas Ozolas inicijavo. Irena taip jaudinosi, kad kalbą pradėjo rusiškai, tada nurimusi perėjo į lietuvių. Stebėjosi pati, kodėl taip atsitiko, kokie pasąmonės klodai streso metu atsivėrė. Buvome ir Vilniaus aklųjų mokyklos teatro jubiliejiniame renginyje.

Jeigu horizonte pasirodydavo koks naujas žmogus ir Irena juo susidomėdavo, nuspręsdavo su juo susipažinti, pasikeisti mintimis. Taip susipažinti važiavome į Širvintas pas kunigą Česlovą Kavaliauską. Suradome jo kuklų medinuką, pasikalbėjome. Grįždami kažkur pakeliui sustojom. Tuomet pirmą kartą Irenai tiek daug atvirai apie save pasipasakojau. Panašiai ir su memuaristu tremtiniu Kazimieru Skebėra susipažino, kunigu Antanu Saulaičiu, broliu Juozapu iš Tiberiados bendruomenės.

Jeigu horizonte pasirodydavo koks naujas žmogus ir Irena juo susidomėdavo, nuspręsdavo su juo susipažinti, pasikeisti mintimis.

Su Irena niekad nebus nuobodu pakliuvus į kokį seminarą ar konferenciją, suvažiavimą. Ypač užsienyje – tuoj būsi supažindintas su krūva žmonių, kuriuos Irena nukreips tau, manydama, kad tavo interesai artimesni nei jos. Tuoj suorganizuos grupelę žmonių aptarti ką tik gimusią idėją, kurios realizavimas, aišku, realiausias tik Lietuvoje, o būsimus idėjos realizuotojus Irena čia pat ekspromtu vardina. Dėl įgimto komunikabilumo, plačios erudicijos, kalbų mokėjimo bei vidinės motyvacijos Irena būdama tarp žmonių žaibiškai užmezga šiltą pokalbį su bet kokio formato žmogumi. Pradedant viešbučio valytoja, baigiant svarios šalies ministru pirmininku. Pasakojo, kaip Stokholme su Gerhardu Schröderiu šnektelėjo lygiagrečiai stovėdami eilėje į tualetus. Tuoj randa bendrų sąlyčio taškų, tuoj pasiūlo atvykti į Lietuvą.

Tokia jau ta Irena. Ji kaip kokia žiurkė viską tempte tempė tik į Lietuvą. Bet kuriai institucijai pati geriausia investicija į žmogiškuosius resursus būdavo – pasiųsti Ireną į kokią svarbią tarptautinę konferenciją. Garantuotai susipažins su svarbiausiais žmonėmis, parsiveš krūvą kontaktų, geros medžiagos, o po pusmečio, žiūrėk, jos sutiktieji žmonės jau ir malasi po Vilnių. Niekas nemokėjo taip įtaigiai pristatyti Lietuvos, ypač jos kultūros, gamtos, šalyje gyvenančių įdomių žmonių, kaip Irena. Atsimenu, kad George’as Sorosas per Atviros Lietuvos fondo veiklos dešimtmetį į klausimą, kas jam yra Lietuva, lakoniškai atsakė – Irenos Veisaitės veidas.

Niekas nemokėjo taip įtaigiai pristatyti Lietuvos, ypač jos kultūros, gamtos, šalyje gyvenančių įdomių žmonių, kaip Irena.

Kalbama, kad kai Irena grįždavo iš užsienio, Atviros Lietuvos fonde darbuotojai tiesiog susiplokštindavo, kad jų nepastebėtų, jausdami, kad dabar tai pasipils papildoma neplanuotų darbų lavina! Aišku, juos reikės atlikti kuo skubiausiai. Taip ir būdavo. Taip atsirado Jungtinių pasaulio koledžų stipendijos, projektas Dialogue for the Future, pačios įvairiausios užsienio stažuotės lietuviams, programos, atvykdavo kviestiniai profesoriai, net užsienio konsultantai „Europos kultūros sostinė 2009“ biurui. Jeigu jau Irena sutinka dalyvauti kokioje nors valdyboje, tai dalyvauja maksimaliu pajėgumu, spėju, kitaip sau to neleistų. Į posėdžius ateina visada perskaičiusi medžiagą. Jeigu ko nespėja peržiūrėti, tai pirmas jos sakinys tik pravėrus duris būna: „Nespėjau perskaityti dviejų paraiškų, duokit penkiolika minučių!“ Visada pasisako, visada ką nors pasiūlo.

Galbūt Irenos perfekcionizmas ir aktyvumas, padiktuotas įgimto lyderio savybių, ką ir erzina, bet tokia jau ta Irena. Jeigu būna konferencija – visada konspektuoja, pasižymi įdomias mintis. Nenuobodžiauja, nenusimuilina į miestą vynelio pagurkšnoti, kaip dalis atvykusiųjų, bet koncentruojasi į čia ir dabar. Gal geros prieškario gimnazijos, namų tradicija? Irena niekada nelaukia, nestumia valandų, kol kas pasibaigs, ji pati čiumpa už skvernų laiką ir situaciją.

Irena yra pasakojusi, kad studijuodama Maskvoje didžiausią laiko dalį praleisdavo Lenino vardo bibliotekoje, ją pravardžiavo knygų žiurke.

Irena yra pasakojusi, kad studijuodama Maskvoje didžiausią laiko dalį praleisdavo Lenino vardo bibliotekoje, ją pravardžiavo knygų žiurke. Visiškai tuo tikiu. Nuolatinis skaitymas, informacijos kaupimas – kas čia tokio, daug tokių Lietuvoje. Bet Irenos skaitymas siekia apčiuopti patį naujausią kontekstą, pajusti pasaulio diskursą, jautriausią nervą. Beje, kai su mokiniais 2019 m. rudenį buvome Maskvoje, į Lenino biblioteką specialiai užėjome vien dėl Irenos. Kaip nepažiūrėti tos vietos, kurioje mano mylimoji profesorė praleisdavo dienų dienas.

Yra tekę ne kartą su Irena ginčytis. Dažniausiai dėl istorijos, politikos. Turbūt ilgiausiai truko mūsų ginčas dėl Jungtinių Pasaulio Koledžų (UWC) Lietuvos nacio­nalinio komiteto naujos organizacijos kūrimo. Irena buvo įsitikinus, kad mes turime Lietuvoje suburti judėjimą iš dalyvavusių konkurse moksleivių, paskutiniojo etapo dešimtuke nelaimėjusių stipendijų. Mat aš inicijavau tarptautinius UWC vasaros kursus Lietuvoje, į kuriuos kviesdavome jaunimą iš visų pasaulio šalių, dalyvavusius, bet nelaimėjusius stipendijų lietuviukus. Irena buvo įsitikinusi, kad aš nesunkiai juos suburčiau. O aš atsikalbinėdavau, kad negalima suburti žmonių, kuriuos vienija nesėkmė. Beveik du metus kniaukinomės, kol Irena nusileido.

Beje, man atrodo, kad Irenos valingumas, kietas gebėjimas kitus įtikinti atlikti krūvas darbų, atsiribojimas nuo kitaminčių, yra gerokai perdėtas. Visada bend­ravau ir tebebendrauju su kitaminčiais. Nuo Irenos niekada neslėpdavau, kad turiu kažkokių reikalų su žmonėmis, kurie Irenai ne visai priimtini, yra kitokių vertybių. Kai kurie – tikri Irenos antipodai! Niekada nesistengdavo manęs atmušti nuo tų, jos akimis galimai abejotinų mano draugysčių.

Atgimimo laikais buvau aistringai įsitraukęs į Ateitininkų federacijos atkūrimo darbus. Daug turėjau bendros veiklos su daktaru Vincu Rasteniu, būriu kunigų ir vienuolių, hierarchų. Bend­raudavau su kitais dėstytojais, menininkais, mokslininkais, kurių interesai visiškai nepatekdavo į Irenos dėmesio lauką. Nėra nė vieno blogo žodžio apie juos pasakiusi! Nebent pats imdavau niurnėti – tuomet Irena santūriai pakomentuodavo. Ir kai keisdavau darbus – ypač kai dirbau nevyriausybinių organizacijų vystymo srityje – santykiai niekada neatšaldavo. Net ateidavo į renginius, visiškai tolimus jos sričiai.

Irena yra įtakojusi ne vien mano, o daugelio žmonių gyvenimus, padėjusi žmonėms atsiskleisti, dvasiškai augti, rasti savo pašaukimą.

Irena yra įtakojusi ne vien mano, o daugelio žmonių gyvenimus, padėjusi žmonėms atsiskleisti, dvasiškai augti, rasti savo pašaukimą arba padėjusi sunkią apsisprendimų ar netekčių valandą. Ne vienam iš mūsų pažintis su Irena buvo fatalinė. Reikėtų kada sąrašą sudaryti.

Aišku, nelengva pasakoti apie žmogų, kurį be galo gerbi ir myli. Nors ne visada su Irena šimtu procentų sutikdavau, bet besąlygiškai priimdavau ją tokią, kokia ji buvo. Irena mane taip pat priėmė tokį, koks aš jos akyse nusilipdžiau, net prie mano grubokų žemaitizmų prisipratino. Manyčiau, kalbant apie Ireną, ne pro šalį prisiminti kai kuriuos iš mūsų atminties, bendrojo diskurso trinamus žodžius, jų tikrąją prasmę: arbatėlė, apnakvinti, atleisti, duoti, dalintis, forma, įsipareigoti, neišduoti, padėkoti, pakviesti, palaikyti, paremti, pasidžiaugti, paskolinti, pravesti, rojus, supažindinti, susiprasti, suvesti, tarpininkauti, teatras, tėvynė, vertybės. Rašau abėcėlės tvarka. Šie žodžiai Irenai buvo labai svarbūs. Jie lydėjo ją visą gyvenimą, palaikė. Suteikė jos gyvenimui prasmę ir netgi formą.

Unikaliausia Irenos savybė – ištikimybė. Niekada neišduoda draugų.

Unikaliausia Irenos savybė – ištikimybė. Niekada neišduoda draugų. Net jeigu ir atitolsta dėl pačių įvairiausių aplinkybių – niekada nemini blogu žodžiu. Ne kartą, kai man atsitikdavo kokia bėda ar neteisingas užsipuolimas žiniasklaidoje, visada pirmasis skambutis būdavo Irenos.

Jau Nepriklausomoje Lietuvoje trejetą vasarų Irena su dukros Alinos šeima iš Londono po sutrumpintą savaitę atostogavo mano tėviškėje Barvuose. Susidraugavo su mano mamaite, su papa. Abu jai slapta pasipasakodavo. Ypač tėvas. Kai grįždavau kada iš Vilniaus į Barvus, mamaitė klausdavo: „Nu, kap tava mano Ruoga gyven, kap tava Veisati?“ Vis sakydavo, kad „Ut bystri muotriška, umžiūn nepasidūd. Juk yr už muni y dvyjas metas vyresni, o daug bystresni už muni!“ Kartą mamaitei daugiau papasakojau apie Ireną. Mamaitė tylėjo tylėjo ir galiausiai taip apibendrino mano pasakojimą: „Ana tau tyk gera yr padariusi, kad tu aną už tūn ir į myžini gali pabučiūti!“ Taip ir pasakė! Kažkoks tarsi iš Senojo Testamento pašnekėjimas. Gal iš savo mamos, mano babos, bus perėmusi? Niekada daugiau gyvenime iš mamaitės nesu girdėjęs to reto posakio – aukščiausio lygio įvertinimas.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą