Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas V.Landsbergis: „Į gimtadienį žiūriu pro pirštus“

Vytautas V. Landsbergis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Vytautas V. Landsbergis
Šaltinis: kamane.lt
0
A A

„Gimtadienis – kaip vizitas pas dantų gydytoją: kuo anksčiau atlieki procedūras, susitvarkai, tuo greičiau esi laisvas“, – sako rašytojas, poetas, publicistas, kino bei teatro režisierius Vytautas V. Landsbergis, gegužės 25 dieną minėsiantis 55-erių metų sukaktį. Šia proga pakviečiau jubiliatą pasišnekučiuoti apie gyvenimą, kūrybą, patirtis, taip pat apie planus bei svajones, kurių pašnekovas turi ne vieną.

– Lietuvoje esate žinomas ir pristatomas kaip rašytojas, poetas, publicistas, kino bei teatro režisierius. Kaip jūs pats apibūdintumėte save ir dabartinį savo gyvenimo etapą?

– Nedėkingas darbas apibūdinti save, nes visada truputį meluoji, pagražini, taip palaidoji save po laikina tos dienos kauke, įvardijimo antkapiu. Koks skirtumas – ar aš geras, ar blogas? Ar rašytojas, ar melžėjas. Greičiausiai – dulkė, žinanti, kad Didysis dulkių siurblys visada paruoštas.

O šiaip mėgstu žaisti, vaidinti linksmą, t.y. tamsesnius minčių debesėlius išlyti, paversti eilėmis, rudnosiukiškais anekdotais, pasakomis. O pastarosios visur – bendraujant su artimais ir tolimais, jos ir spektakliuose, knygose, filmuose.

Man labiausiai patinka pasakos, ištinkančios tyloje, gamtoje, su vaikais. Bet tyla turbūt labiausiai pasakiška. Šis gyvenimo laikotarpis ir yra toks – kėlimosi iš miesto į gamtą, kur su šeimynykščių pagalba bandysime kurti vaikų, tylos stovyklas, pasakų festivalius. O jeigu pakeliui atsitiks ir koks nors spektaklis, knyga ar filmas – mielai tą žaidimą sužaisiu.

– Kas jums yra kūryba? Kas yra sunkiausia kūrybiniame procese, o kas teikia daugiausia džiaugsmo?

– Nežinau, arba nesakysiu. Tai tokia keista virtuvė, į kurią įsileisti ir viską papasakoti nėra prasmės. Ten jovalas, kiekvienas patiekalas gaminamas vis kitaip ir jei pradėsi pasakoti, kaip „kepei“ tą ar kitą knygą, vėlgi meluosi. Receptų nėra.

Daugiausia džiaugsmo teikia netikėti džiugesio proveržiai, dažniausiai ištinkantys visiškai ne ten, kur tikėjaisi. Didžiausia kūryba, manding, ir yra šių atsitiktinumų medžioklė. Be jokio recepto ar schemos.

– Esate sakęs, kad pirmieji eilėraščiai buvo skirti fizikos mokytojai, kuri juos įvertino ketvertu. Tad ar galima teigti, jog jūsų kūrybinis kelias prasidėjo būtent nuo poezijos? Nuo 1992 iki 2007 metų esate išleidęs ne vieną poezijos rinktinę, dabar, turint galvoje literatūrą, daugiau kuriate pasakas vaikams. Kodėl?

– Buvo tokia istorija su mokytoja, kai eilėraštis padėjo išspręsti fizikos žinių trūkumą. Tada supratau, kad poezija gali būti ir mezgamų ar taisomų santykių, simpatijų įrankis.

Šiaip, pradedančiųjų poezija dažniausiai yra merginų viliojimo įrankis, kaip paukšteliai gamtoje čiulba poruodamiesi, taip ir mes. O kai jau susivilioji tą, kurios ilgėjaisi, ištinka krizė – apie ką ir kodėl toliau rašyti. Gerai tiems viliokliams, kuriems niekaip nesiseka tos vienintelės susivilioti. Man šia prasme nepasisekė, vargais negalais susiviliojau, ką norėjęs, ir dabar esu „užganėdintas“. Tad šią eiliuotos kūrybos skrynią rengiuosi užvožti, išleisdamas rinktinę „Žolių kambarys“. Paskui – kaip Dievas duos.

O vaikų literatūra prasidėjo išvis absurdiškai, nuo knygos suaugusiesiems „Rudnosiuko istorijos“, kurią 1994 metais kažkodėl išrinko geriausia metų knyga vaikams. Tai paskatino mane pamatyti netikėtų galimybių šioje neplanuotoje literatūros erdvėje.

Nedėkingas darbas apibūdinti save, nes visada truputį meluoji, pagražini, taip palaidoji save po laikina tos dienos kauke, įvardijimo antkapiu.

– Vieni žmonės laikosi nuomonės, kad poezija – jaunų žmonių užsiėmimas, o kiti teigia, kad poetas su metais bręsta kaip vynas. Kuriam teiginiui jūs labiau pritartumėte?

– Apie vyną esu girdėjęs ir net ragavęs, kai buvau jaunesnis ir ne toks tobulas, kaip dabar. O apie brandą? Gal ir bręsta tie poetai, kas ten juos žino... Tik pastebėčiau, kad poezijos mūza yra labai įnoringa panelė, ji labai nemėgsta konkurencijos. Manau, kad geriausiai ji „atsiduoda“ tiems išdykėliams, kurie smaginasi tik su ja. Baltai pavydžiu bičiuliui A. Marčėnui, nudailinusiam poetinius meilės aktus iki itin subtilios kokybės ir net nebandžiusiam dainuoti ar kur papildomai lavintis.

– Man labai įstrigusios kelios eilutės iš jūsų eilėraščio „Ant peties tupintis varnėnas“ (2004): per petį mėčiau kaukes koks geras buvau // per kitą blogas – sūnus meilužis brolis vyras // lietuvis menininkas tėvas vadovas sodininkas tarnas draugas // kol tapau tuo kuo esu niekuo // kol nutūpė varnėnas ant peties // ir baigėsi šlapdriba. Iš šių eilučių kyla klausimas, kaip gyvenime išsiaiškinti, kas esi? Kaip jūs išsiaiškinote, kas esate? Kokie socialiniai vaidmenys, apsisprendimai, aplinkybės, jūsų manymu, yra patys svarbiausi žmogaus gyvenime?

– Gyvendami mes prisimatuojame daugybę kaukių – bręsdami jas tiesiog nusikopijuojame nuo tėvų, mokytojų, suaugusiųjų, nes norime būti „normalūs“, suaugę. Ir suaugame su jomis, nes kitaip neišgyventume – kaukės yra sociumo taisyklės. Jos veikia, galioja, padeda, kol vieną gražią dieną išprotėji ir supranti, kad jau ir pats gali nusilipdyti kokias tik nori kaukes. Arba iš viso būti savimi, net ir nuogas, nebebijodamas, kad kas nors pasijuoks, sužeis, nužudys.

Visi pereiname įvairiausių socialinių vaidmenų laikotarpius – teisėjo, aukos, meilikautojo, kritiko, maištininko, atgailautojo... Visi vaidmenys svarbūs, o kuris labiausiai? Man – vidinis vaikėzas, tas chuliganas, anarchistas, rausvaplaukis klounas arba vidinis rudnosiukas. Jie bene arčiausiai sielos.

– Jūsų kuriamos pasakos dažnai būna skiriamos ir vaikams, ir suaugusiesiems. Kodėl? Kaip manote, kas mūsų visuomenei yra vaikas? Ko mes, suaugusieji, galėtume pasimokyti iš vaikų ir iš jiems skirtų pasakų?

– Manau, kad suaugę yra vaikai, kurie kartais pernelyg surimtėja ir užmiršta savo unikalų vaikišką spontaniškumą – gebėjimą matyti, tarsi pirmą sykį. Ima kariauti, nurodinėti, kas ir kaip turi būti. Bet paskui tas periodas praeina ir jie vėl suvaikėja.

Taip pat ir vaikai yra suaugę, tik kartais jiems pravartu tai priminti. O visi pavadinimai – suaugęs, suvaikėjęs – tėra sąlyginiai.

Henriko Balandžio nuotr./Vytautas V.Landsbergis
Henriko Balandžio nuotr./Vytautas V.Landsbergis

Kitąsyk, kai pasikalbu su vaikais savo stovyklose, net akys iššoka ant kaktos. Tokių nevaikiškų dalykų vadinamieji suaugę dažnai net nesumąsto! Pavyzdžiui, devynmetė Akvilė prieš porą metų kino stovykloje, paklausta apie džiaugsmą ir liūdesį, pažėrė štai tokių perlų: Laimė… Kai jos yra per daug, žmogui tai kenkia, o kai yra su saiku, tai žmogui labai padeda ir gyvenime, ir visose situacijose... Meilė irgi yra tikrai gražus jausmas, geras, visi jį dažnai jaučiame gamtai ar gyvybei, ar net daiktams. Bet kai jos yra per daug ir tu prisiriši prie ko nors, tai irgi nėra labai gerai, nes visada ateina laikas, kai reikia skirtis.

– Šiandien dažnai kaltinamas internetas, kad vaikai mažiau laiko praleidžia žaisdami lauke, mažiau skaito, kuria. Papasakokite, kokia buvo jūsų vaikystė, kokį save prisimenate, kokių veiklų ar išdaigų prisigalvodavote vienas ar su draugais? Ar yra kokių istorijų, kurias su šypsena jums nuolat primindavo seneliai, tėvai, draugai?

– Kartą po lėlių teatro būrelio užsiėmimo su vaikystės draugais žaidėme alpinistus Gedimino pilies griuvėsiuose. Nukritau, susilaužiau raktikaulį, susitrenkiau smegenis. (Tad, jei kas sako, jog esu trenktas, tik nuolankiai linkteliu. Deja, taip.) Eidamas namo, bijojau bausmių, tad intensyviai galvojau, ką čia gudriai pamelavus. Buvau prastas melagis, tad sukūriau netikusią istoriją apie sužeistą paukščiuką, kuris tupėjo medyje lūžusiu sparneliu... Ir aš, gailesčio apimtas, lipau jo gelbėti, bet... nukritau. Tėvas su šypsena ilgokai man tąjį paukščiuką primindavo.

Mūsų vaikystės laikų privalumas buvo kiemas, futbolas, laukas ir žaidimai, kuriuos patys susikurdavome. Pavyzdžiui, penkiaaukščio namo laiptinės lėlių teatras, reketuojantis visus į darbą skubančius ir grįžtančius: Susimokėk už vaikų spektaklį, dėde...

Istorijų iš vaikystės – be skaičiaus! Buvau chuliganas, melagis, neklaužada – tikrai turėjau ir ką smagaus, baisaus, keliančio adrenaliną patirti, ir ką vėliau aprašyti savo pasakose.

Manau, kad suaugę yra vaikai, kurie kartais pernelyg surimtėja ir užmiršta savo unikalų vaikišką spontaniškumą – gebėjimą matyti, tarsi pirmą sykį.

Lengviausia lyginti ir dūsauti: O mūsų laikais, kai visi su klumpėm šokdavo, visai kitokie žmonės buvo... Ne taip, kaip dabar... Šis laikas yra visiškai kitoks, negu anksčiau buvusieji, tereikia pamatyti keitimosi žavesį ir pagal galimybes dalyvauti minėtame procese. Nelyginti ir nevertinti – sunku, bet įmanoma, kai nori būti laisvas nuo štampų, klišių, t. y. – „neklišas“. Bandau, nelengva, bet aš užsispyręs. Ir į klumpes truputį įsispyręs.

– Gimtadienis – šventė, kurios labiausiai laukia vaikai. Jūs šiemet minėsite savo 55-ąjį gimtadienį ir, atrodo, jo tikrai laukiate net sukūrėte jubiliejui skirtą programą „Pasakojimai apie namus“. Kaip manote, kodėl kuo vyresnis žmogus, tuo mažiau laukia gimtadienio ir ne visada noriai jį švenčia? Ar jūsų amžius nebaugina?

– Į gimtadienį žiūriu pro pirštus – išskečiu pirštus ir spoksau sau. Gal ką įžiūrėsiu. Dažniausiai įžiūriu daug dovanų, kurios yra tiesiog kasdienis buvimas – savo paties, artimųjų, nepažįstamųjų.

Kita vertus, pažiūrėti pro pirštus galima ir kiekvieną dieną, nebūtina laukti gimtadienio. Mano dienos kaip šventė, beveik kaip vyšnios...

Trečia vertus, programą „Pasakojimai apie namus“ skyriau namiškiams, kurie atėjo pasinaminėti Kaune, Šiauliuose, Vilniuje. Pasibuvome smagiai – norėjau kuo anksčiau atlikti tą gimtadienio prievolę, kad gegužę jau būčiau ramus. Gimtadienis – kaip vizitas pas dantų gydytoją: kuo anksčiau atlieki procedūras, susitvarkai, tuo greičiau esi laisvas.

O amžius vaikšto už lango ir naktimis baugina – nežinau, ką su tuo reiškiniu daryti. Skųsiuos policijai, Skverneliui, dievaži.

– Ko savo gyvenime dar nesate nuveikęs ir ką, jūsų manymu, verta išbandyti?

– Būtent tai, ką ir įvardijote: išbandyti ir nuveikti tai, ko dar nesi išbandęs ir nuveikęs. Norėčiau nušvisti, paskui vėl sutemti, norėčiau nueiti Šv. Jokūbo kelią. Dar apkeliauti aplink pasaulį, dar... O apie mažiau savanaudiškas svajones galiu pasakyti tik tiek: būtų smagu, jeigu rastųsi sąmoningų bei turtingų (kas Lietuvoje itin reta!) žmonių įkurtas vaikų ir paauglių kultūros fondas, skirtas kultūringesniam jų laisvalaikiui ir saviugdai. Ypač provincijoje. Norėčiau su vaikais kurti filmus, spektaklius, leisti jų knygas ir organizuoti tai gerokai plačiau, nei darau dabar.

Būtų gera daugiau laiko skirti labdarai, padėti tiems, kam to iš tiesų reiktų. Pavyzdžiui, vis svajoju įsidarbinti „Vaikų linijoje“, turbūt taip ir padarysiu, kai tik išleisiu vaikus į gyvenimą ir užsidirbsiu laiko naujoms, prasmingoms veikloms ir svajonėms. (Beje, jei žinote, kur Dievo ausis, prašau, įmeskite ten ir šį svajonių-pageidavimų raštelį...)

kamane.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą