Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 11d. 19:01

1956-ųjų Vėlinių įvykių Kaune liudininkas: „Vožiau tam milicininkui. Mane ištraukė minia“

Vasario 16-osios signatarų klubo narys Stasys Dovydaitis
„Kaunas 2022“ nuotr. / Vasario 16-osios signatarų klubo narys Stasys Dovydaitis

1956-ųjų lapkričio 2-ąją Kauno senosiose kapinėse nuskambėjo „Tautiška giesmė“. Čia susirinko apie 10 tūkstančių žmonių, o didelė minios dalis – vyresniųjų klasių moksleiviai ir studentai. Susirinkusieji dainavo patriotines dainas, giedojo religines giesmes, o minioje girdėjosi šūksniai „Laisvę Lietuvai“ ir „Šalin rankas nuo Vengrijos“.

Įvykiai Kaune bus prisiminti šiemet, spalio 17-ąją prasidėsiančio „Istorijų festivalio“ metu.

Spalio 17–24 dienomis Kauno mieste ir rajone startuos pirmasis „Istorijų festivalis“, kurį pristato „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ programa „Atminties biuras“.

„Istorijų festivalis“ – tai aštuonių dienų renginys, kurio metu Kauno miesto ir rajono bendruomenės bei gyventojai, teatrai, muziejai ir menininkai dalinsis savo pasakojimais.

15min tęsia pasakojimų ciklą apie Kaune gyvenančias tautines mažumas ir atminties vietas. Daug istorijų ir įvykių priglaudęs Ramybės parkas, buvusios senosios kapinės – vienas iš jų.

1956 metais Kaune ir Vilniuje įvyko spontaniškos antisovietinės demonstracijos, kurias paskatino Vengrijos revoliucija. Abiejuose miestuose jas išskirstė milicija, o aktyvesni dalyviai buvo įkalinti, kai kurie dalyvavę studentai – pašalinti iš universitetų.

Vienas iš Kaune vykusios demonstracijos dalyvių – Vasario 16-osios signatarų klubo narys Stasys Dovydaitis, Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, ministro pirmininko, filosofijos mokslų daktaro profesoriaus Prano Dovydaičio sūnus.

„1956 metais grįžau iš tremties ir papuoliau į peklą. Kartu su broliu dalyvavau Vėlinių riaušėse. Žinojom, kad ten žmonės renkasi, visas miestas žinojo. Kiek šitose kapinėse buvo žmonių, jūs net negalite įsivaizduoti. Kareiviai išrikiuoti Vytauto prospekte, bet be ginklų. Tais metais buvo žiaurios pjautynės Vengrijoj. Mes su broliu stovėjom prie Dariaus ir Girėno mauzoliejaus, degė daugybė žvakučių.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ramybės parkas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ramybės parkas

Ten kažkas sudėjo iš šalikų ir vėliavą, iškėlė, kalbėjo, kad mums reikia laisvės, reikia kovoti, kad mes palaikome Vengrijos kovą už laisvę. Grūdomės mes su broliu, tų žmonių tiek daug, nesinori tuos kapus trypti, kažkokį vieną kaip tik užpuolė KGB-istas, ta minia – baisus dalykas“, – savo prisiminimais apie įvykius dalijosi S.Dovydaitis.

Istorijos liudininkas prisimena, kad vieną iš kalbėtojų kažkas, greičiausiai milicija, tiesiog nutempė. Žmonių, pasak S.Dovydaičio, vis daugėjo temstant.

„Kai sutemo, buvo tiek daug žmonių, kad baisu. Daug šviesos buvo nuo žvakių šviesos... Vienam žmogui tiesiog prieš mano nosį milicininkai rankas užlaužė.

Tada mano nervai neišlaikė, aš juk ir lageryje dalyvavau sukilime, tad turėjau patyrimą. Sakau: vyrai, mūsų tiek daug, ar mes leisim? Minia kaip čiupo jį, atėmė iš tų milicininkų, išlaisvino, jis net nepasakęs dingo kažkur tai, tik jaučiu, kad jau mane tempia.

Čia milicininkas, o čia kažkoks komjaunuolis raudonu veidu, stambus toks... Abi mano rankos užlaužtos, o aš juk tik grįžau, tai dabar jau man galas, tik grįžęs iš konclagerio. Įsirėžiau, vožiau tam milicininkui. Mane ištraukė minia“, – pasakojo pašnekovas.

Kartu su broliu S.Dovydaitis išėjo iš kapinių, o maždaug po valandos kapinėse buvusi minia pasuko į centrą.

„Patraukė Vytauto prospektu, tiesiog gatve. Visa gatvė pilna, nesimato galo krašto, o aš, kaip aršiausias, vienas iš priekyje einančių buvau“, – prisimindamas 1956 metų įvykius kalbėjo S.Dovydaitis.

„Kaunas 2022“ nuotr./Stasys Dovydaitis
„Kaunas 2022“ nuotr./Stasys Dovydaitis

Miniai judėti trukdė milicija ir kariuomenė, o į specialius automobilius sodino aktyviausius dalyvius.

„Kai mes priėjom milicijos valdybą, ten buvo aptverta, jau sukibę ranka už rankos raudonkepuriai – vidaus reikalų ministerijos kariuomenė . Bet jie be ginklų buvo, tiesiog sukibę ir atitvėrę visą posūkį nuo pat kampo iki kampo.

Kadangi aš ėjau pirmose eilėse, tai užpakaly nežinojau, kas darosi. Ėjom iki dabartinės savivaldybės, kur buvo Liaudies deputatų taryba. Šaukdami ėjom, o centre beveik vien raudonieji gyveno, beveik visi kiti gyvenę buvo ištremti, likviduoti, gal šiek tiek inteligentijos buvo likę“, – pasakojo S.Dovydaitis.

Eisena pasuko į Laisvės alėją, link tuometinio komunistų partijos ir Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pastato. Protestuotojų netoli Kauno centrinio pašto jau laukė kareivių su automobiliais kolona, tad priėję šią užtvarą dalyviai išsiskirstė.

„Supratom, kad nieko nepasieksim, bet mes parodėm, ką galim, visą miestą pakėlėm ant kojų. Ir išsiskirstėm, visai sėkmingai grįžom namo. Jaučiausi baisiai pakiliai, nežinau kaip galima įsivaizduot. Čia buvo kaip žibalas į ugnį, per visą Vytauto prospektą, Laisvės alėją... Ir minia buvo tikrai didelė“, – kalbėjo pašnekovas.

Vėlinių įvykius primena ir kaunietis Algirdas Patašius, kuriam taip pat teko dalyvauti protesto akcijoje. Savo prisiminimais jis pasidalijo laikraštyje „Šiaurės Atėnai“.

Tuo metu A.Patašius buvo abiturientas ir mokėsi Kauno 1-ojoje vidurinėje mokykloje miesto centre, Laisvės alėjoje (buvusioje „Aušros“ berniukų gimnazijoje).

„Neramus buvo tų metų spalio mėnuo, Vengrijos sukilimas kaitino ir gimnazistų galvas, daugelis gaudėme žinias apie ten vykstančias kovas, vengrų ginkluotą priešinimąsi sovietų armijai, laukėme, kad vengrų pavyzdys uždegs kitas tautas, gal ir Lietuva pakils (…).

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ramybės parkas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ramybės parkas

Rytojaus dieną klasėje buvo ne visi. Dar po dienos pasirodė ir du nebuvėliai, kurie Vėlinių naktį buvo suimti. Abu apdaužyti, su mėlynėm. Vienas tylėjo, klausinėjamas nieko nepasakojo, antrasis – Donatas Butkus iš mūsų glaudesnio draugų būrio, aną vakarą iš pradžių buvusio kartu, – papasakojo, kad jį tąsyk saugumiečiai užspeitė kažkokiame uždarame kieme, ten jam nebuvo kur dingti.

Užlaužė rankas, vienas apieškojo kišenes, užčiuopęs griebė akinius su dėklu, juos sutraiškė kojom, kiti ėmė daužyti rastais akmens anglių gabalais rankas – randai liko iki šiol – sulaužė vienos pusės šonkaulius… Nuvežė į KGB pastatą Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos (tada buvusių Lenino ir Stalino prospektų) kampe, įstūmė į kažkokį koridorių, rūsyje pasodino ant taburetės veidu į sieną prie anksčiau sulaikytųjų, bandant pasisukti tuoj pavaišindavo spyriu.

Mušdami kartojo: „Na tebe svobodu, bl…! Na tebe svobodu!“ („Še tau laisvę, bl…! Še tau laisvę!“) Kai netekdavo sąmonės, pakeldavo, kišdavo galvą po vandens srove, atsigavusį vėl mušdavo. Griūdamas Donatas sudaužė kriauklę… atsipeikėjo vandens klane. Išlaikė visą naktį, rytą nuvedė į kažkokį kambarį, tardė, rašė… Donatas mus įspėjo, kad pasakė buvęs ne vienas, tardomas paminėjo mūsų, bene trijų, pavardes ir aiškino, neva kapinėse atsidūrėm visai atsitiktinai – po komjaunimo metinių minėjimo mokykloje ėjome pro šalį pas jį į namus (o jis tikrai gyveno netoli stoties) matematikos užduočių spręsti, iš smalsumo užsukome ir įstrigome.

Gerai, kad įspėjo. Po poros dienų mus iškvietė į mokytojų kambarį ir pasakė, kad paleidžia iš pamokos, turime tuoj pat eiti į saugumą. Ten mus ištardė po vieną“, – prisiminimais dalijosi įvykių liudininkas.

Apie Vėlinių įvykius Lietuvoje pranešė ir užsienio žiniasklaida. Kauno senosios kapinės, kaip galimas tolimesnių antitarybinių neramumų židinys, 1959 metais buvo panaikintos ir jų vietoje įrengtas Ramybės parkas.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas