Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 10d. 18:59

Cerebriniu paralyžiumi sergantį sūnų auginanti Anastasija: „Dalyvavimas ėjimo varžybose man leido kitomis akimis pamatyti sūnų“

 Anastasija su sūnumi Oskaru
Asmeninio archyvo nuotr. / Anastasija su sūnumi Oskaru

„Aš visada sakau, kad ėjimo laikas – tai laikas su savimi“, – sako Anastasija Rein. Moteris dažnai žingsniuoja ne viena, o kartu su savo dešimtmečiu sūnumi Oskaru. Berniukas serga cerebriniu paralyžiumi, o po operacijos medikai jam patarė kuo daugiau judėti. Anastasija jau kelerius metus telefone turi ir žingsniavimo programėlę, kuri, kaip sako pati, padeda neaptingti ir nueiti savo užsibrėžtą žingsnių skaičių.

Po operacijos patarė vaikščioti

Kai Oskaras buvo mažesnis, daug vaikščioti jam nebuvo galima. Pasak mamos, medikai rekomendavo kuo mažiau judėti. Mat berniukas statė koją ne tiesiai, o šonu ir dėl to krypo stuburas.

„Paskui, kai jam buvo atlikta operacija, medikai liepė vaikščioti. Todėl dabar ėjimas jam – būtina sąlyga. Mano nuomone, vaikų su cerebriniu paralyžiumi pagrindinė bėda – jie neturi raumenų.

Mano vaikas nuo mažens buvo pratinamas vaikščioti, mankštintis, mažas buvo statomas į šokdynę, vaikštynę. Todėl jis niekada neprarado daug raumenų masės. O dabar mums reikia nueiti mažiausiai 5 kilometrus per dieną“, – pasakojo mama.

Oskarui operacija atlikta, kai jis baigė darželį, o dabar baigia 4 klasę.

„Tu žiūri į savo vaiką kitaip“

Vilniuje gyvenanti šeima ne tik vaikšto po savo miestą, bet ir dalyvauja ėjimo varžybose.

„Tarkim, varžybos Šilutėje. Startas – 10 ryto. Tai reiškia, kad keltis reikia penktą valandą ryto ir iš Vilniaus važiuoti į Šilutę“, – pasakojo Anastasija.

Beje, ėjimo varžybos Šilutėje liko prisiminimuose: mat mama su sūnumi pasuko ne ta kryptimi.

„Tą dieną buvo labai karšta. Vienoje vietoje pasukome ne ten ir nubridome į kažkokius sodus, tad iš viso nuėjome 16–17 kilometrų. Ir pykomės, ir verkėm, bet tu matai, kad tavo vaikas peržengia kažkokią ribą ir nueina. Tu žiūri į savo vaiką kitaip“, – sakė A.Rein.

Du kartus šeima dalyvavo ir ėjimo varžybose Kaune. Vaikščiojimas pėsčiomis, sako moteris, leidžia kitaip susipažinti su miestu – pamatyti ji kitomis akimis.

Asmeninio archyvo nuotr. /Oskaras
Asmeninio archyvo nuotr. /Oskaras

„Matau, kaip Kaunas keičiasi. Dar Kaune mane stebina, kad yra daug nuosavų namų, mažų namelių. Kai važiuoji automobiliu, ypač jei vairuoji, dažniausiai stebi kelio ženklus, o kai eini, pastebi miestą. Skulptūras, žmonių nupieštus grafičius, matai, kaip žmonės gyvena.

Visada sakoma, kad jei nori pamatyti, kaip gyvena miestas, turi ne standartinėse ekskursijose dalyvauti, bet pabūti ten, kur žmonės gyvena.

Ėjimas ir žingsnių varžybos pagerino mūsų santykį ir leido man pamatyti savo vaiką kitomis akimis“, – sakė A.Rein.

Ėjimas – dialogas su savimi

Pati moteris per dieną nueina apie 20–18 tūkstančių žingsnių. Visur, kur tik gali, ji eina pėsčiomis, o automobiliu važiuoja tik tada, kai nueiti negali arba stinga laiko.

Į mokyklą Oskarą ji lydi taip pat pėsčiomis, o tai – apie 15–20 minučių ėjimo.

Kai pradėjo intensyviai vaikščioti, pasak Anastasijos, pasikeitė jų gyvenimo būdas, o savo sūnų ji pamatė visai kitomis akimis: „Nėra taip, kad vaikas padėjo vaikščioti su šypsena ir nuo pat pradžių ėjo lengvai. O dabar per ėjimo varžybas jis jau nueina daugiau nei 10 kilometrų.“

Anastasija sako, kad ėjimo laikas jai pačiai – tai laikas su savimi. „Jei esi namuose, tu negali nieko neveikti. Net jei nieko nedarai, vis tiek kažką darai. Įjungtas televizorius, groja muzika, reikia išskalbti drabužius ir taip toliau. Nebūna taip, kad, turėdamas šeimą, namuose nieko neveiktum.

O kai eini – tau nieko daugiau daryti nereikia, tik eiti. Kai eini – mąstai. Mano ėjimas yra mano dialogas su savimi, tai psichologiškai naudinga. Kol einu, išsprendžiu tam tikras savo problemas, apmąstau jas, nusiraminu. Būna, kad kas nors užkalbina – pasikalbam. Pagaliau – pamatau ką nors gražaus“, – kalbėjo A.Rein.

Asmeninio archyvo nuotr. /Oskaras
Asmeninio archyvo nuotr. /Oskaras

Žingsnių programėlė – kasdienis priminimas

Kelerius metus moteris naudojasi ir ėjimo programėle. „Ką ji duoda? Savo tinginį suvaldai. Štai šiandien buvome namuose, ruošėme pamokas. Ir tu žinai, kad šiandien dar nenuėjai 10 tūkstančių žingsnių, o tada galvoji, kad po pietų būtinai reikia išeiti. Tai kasdienis priminimas.

Arba, pavyzdžiui, vakar nuėjau pas mamą, grįžau namo, pažiūrėjau – 6000 žingsnių. Blogai, tad vakare dar išėjome. Taip save kontroliuoju“, – sakė A.Rein.

Paskutinius paruošiamuosius žingsnius „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metams dėliojanti komanda kviečia visus Kauno miesto ir rajono gyventojus link titulo metų žengti kartu ir kviečia juos žingsnių iššūkiui.

Kartu su naudingų žingsnių programėle „#walk15“ organizuojamo žingsnių iššūkio „Nė žingsnio be kultūros“ tikslas – 1 milijardas žingsnių. Iššūkį, kuris truks visus 2021-uosius metus, įveikti kviečiama bendruomeniškai – buriantis į virtualias komandas ir einant už savo mikrorajoną, miestelį ar seniūniją.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

08:39
14:28
04:14

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/