Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 31d. 15:01

Gidas D.Ramanauskas: Vilijampolė yra kaip moteris, kuri patinka, bet nesupranti, kuo

Deimantas Ramanauskas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Deimantas Ramanauskas

Deimantas Ramanauskas Kaune gyvena jau devynerius metus, o maždaug prieš pusantrų metų kartu su žmona jis apsigyveno Vilijampolės mikrorajone. Rajonas, kuris senais laikais garsėjo kaip vienas nesaugiausių Kaune, Deimantą įkvėpė. Dabar vyras čia veda ekskursijas ir supažindina su kitokiu rajono veidu.

Kauno IX forto muziejuje dirbantis D.Ramanauskas pirmą kartą su Vilijampole neformaliai susipažino būtent darbe, mat IX forto muziejuje, kur vyras dirba, yra ekspozicijų apie Kauno getą, Holokaustą. Viena iš ekspozicijų skirta Vilijampolei.

Kita pažintis su mikrorajonu buvo artimesnė – ieškodami, kur išsinuomoti būstą, sutuoktiniai jį rado čia, mat rajonas yra netoli miesto centro, o nuomos kainos jiems pasirodė priimtinos.

D.Ramanauskas yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Fluxus Labas“ atradimas, mat šios programos kuratoriai ieško žmonių, telkiančių savo bendruomenes, atrandančių ryšius su gyvenamąja aplinka ar savo mikrorajonų talentų.

D.Ramanausko vedamos ekskursijos Vilijampolėje tapo ir neseniai Kaune vykusios Tarptautinės laimės dienos dalimi. Tąsyk išbandyta ir naujovė – kartu su D.Ramanausku buvo ir vertėja į gestų kalba, o prie ekskursijos prisijungė klausos negalią turintys kauniečiai.

Mikrorajonas – istorinė vieta

„Anksčiau į Vilijampolę nelabai kreipiau dėmesį. Tačiau kadangi dirbu IX forte, žinojau keletą istorinių įvykių.

Kai atsikrausčiau gyventi, pamačiau mikrorajoną iš vidaus. Jis mane sudomino. Kuo patinka Vilijampolė, sunku pasakyti. Ji – kaip moteris, kuri patinka, bet negali pasakyti, kuo.

Gal savo medine, paprasta architektūra? Čia tarpukariu buvo skurdžiausias rajonas, buvo statomi paprasti namai – kaip Lietuvos kaime. Tai mane pakerėjo, nes pats esu kilęs iš kaimo.

Keistas jausmas: čia yra ženklų iš tarpukario kaimo, kurie šiek tiek persidengia su miesto kultūra“, – sakė D.Ramanauskas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Deimantas Ramanauskas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Deimantas Ramanauskas

Deimantas ėmė stebėti socialinį žmonių gyvenimą, kitomis akimis pamatė pastatus, atrado mažas gatveles, unikalią, nors kartais ir labai skurdžią medinę architektūrą – tai, kas pravažiuojant autobusu yra nematoma.

„Atsivėrė kitoks vaizdas. Todėl ir pagalvojau, kad čia būtų galima rengti ekskursijas. Dabar jas užsisako įvairios žmonių grupės: suaugusieji, vaikai, būna ir užsieniečių“.

Vilijampolės istoriją pasakojantis gidas sako, jog ši vieta istoriškai svarbi dėl to, jog Vilijampolėje buvo Kauno getas, rajonas mena nacių okupaciją.

Ant namo – veidrodžių šukės

Kelionė po Vilijampolę prasideda nuo A.Krikščiukaičio gatvės 21 namo – spalvingo pastato, apklijuoto veidrodžių šukėmis.

„Kada šis namas buvo pastatytas, tiksliai pasakyti negaliu. Bet Kauno geto laikais, 1941–1944 metais, čia buvo areštinė.

Kaunietis menininkas Vytenis Jakas pernai įgyvendino projektą, kuris vadinasi „Degantys akmenys“. Ant šio namo fasado – sulaužyti veidrodžiai, kurių šukės simbolizuoja sulaužytus žmonių gyvenimus. Tai – tarsi metafora ant sienų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Deimantas Ramanauskas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Deimantas Ramanauskas

Spalvos reiškia, kad Vilijampolės istorija ne visą laiką buvo tokia baisi ir kraupi, kad ji turi įvairiausių atspalvių“, – kalbėjo pašnekovas.

Ješivos pastatas prie buvusio „Dobilo“ fabriko, senosios žydų kapinės, buvusi Kauno geto ligoninė, neseniai atrasta buvusi sinagoga, atokios gatvelės ir medinė architektūra – tai pagrindiniai ekskursijos akcentai.

Užpuolė vedantį ekskursiją

Vilijampolė, dar vadinama Slabotke, nuo seno garsėjo kaip pavojingas mikrorajonas. Pasak D.Ramanausko, šiandien čia – gerokai saugiau, tačiau lyginant su kitomis Kauno vietomis, mikrorajonas vis dar nėra labai saugus.

„Per pusantrų metų du kartus buvau užpultas. Vieną kartą kai su draugu ėjau Ariogalos gatve, kitą kartą – ekskursijos metu.

Tada buvome sustoję prie vieno namo. Galbūt vietos gyventojai galvojo, kad mes atėjome pasišaipyti iš senų namų? Nors juk yra atvirkščiai – mes grožimės tais namais. Jie yra autentiški, išlikusios senos tarpukario laikų durys.

Bet mus užpuolė su basliais. Mūsų grupėje buvo vyrų, tad apsigynėme.

Buvo ir dar vienas įvykis. Prieš kelias savaites, kai vedžiau ekskursiją protestantų bendruomenei, atvažiavo policija. Pareigūnai patikrino mano dokumentus, gido pažymėjimą. Sako: mes dėl jūsų saugumo čia pabūsim“, – pasakojo D.Ramanauskas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vilijampolė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vilijampolė

Gido nuomone, socialinė atskirtis tarp Vilijampolės ir kitų Kauno mikrorajonų yra. Čia yra ir namų, kuriuos pamačius akivaizdu, kad žmonės gyvena labai skurdžiai: „Žinoma, nėra taip baisu, kaip „daktarų“ laikais. Situacija geresnė“.

Atrado ryšį su vietiniais

Pradėjus vesti ekskursijas po mikrorajoną ima atsirasti ir ryšys su vietos gyventojais, ypač – senbuviais. Juk čia, sako D.Ramanauskas, gyvena kelios kartos.

Vienas iš senųjų Vilijampolės gyventojų, susidomėjęs tiek Deimanto veikla, tiek apskritai bendruomenės telkimu pasiūlė įvairiai veiklai naudoti savo seną garažą. Pasak Deimanto, jis galėtų tapti parodų ar kino sale.

„Šia veikla – ekskursijomis – užsiimu todėl, kad žmonės žinotų, kokia čia buvo istorija, kokioje vietoje jie gyveno, kas vyko Kaune, skleisti supratimą, kas buvo naciai, kokius nusikaltimus vykdė.

Tarpas tarp šiandienos ir tų kraupių įvykių yra tik vienas žingsnis. Kai išsakomos nuomonės apie žydus, kaip buvo kalbama apie pabėgėlius, kurie Lietuvoje neva neverti gyventi – man atrodo žiaurūs tokie atsiliepimai“, – kalbėjo D.Ramanauskas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis