Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 25d. 20:30

Neįgalų vaiką auginanti mama: „Jis nepradės girdėti, todėl investuojame į sūnaus laimę“

Renginio akimirkos
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Renginio akimirkos

Miestas tikras tada, kai jis atviras įvairių  visuomenės grupių žmonėms: turintiems judėjimo, klausos, regos negalią ir net – benamiams. Teisę į laimę turi kiekvienas. Benamiui jos dalimi gali būti patogus suoliukas miesto parke, judėjimo negalią turinčiam – draugiškos miesto erdvės. Laimę kuria žmonės, tačiau tie patys žmonės, kurdami aplinką, pridaro daugybę kartais keistų klaidų.

Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje Kaune pakalbėti apie kasdienybę ir laimę susirinkę diskusijos „Prieinamumo kultūra ir menas prieiti: laimės vertos patirtys“ dalyviai dalijosi savo asmeninėmis istorijomis ir įžvalgomis, ko stinga, kad miestai taptų draugiškesni.

Diskusija buvo vienas iš Tarptautinės laimės dienos renginių, vykusių Kaune.

Laimės dieną antrus metus organizuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda.

„Norisi, kad šis pašnekesys atidarytų naujas duris, naujam veikimui už laimę, naujoms idėjoms. Kalbėjimas apie tai, kas yra normalu, yra problemiškas, nes kur yra ta normos riba? Kai kalbame iš dizaino pusės, matome, kad aplinka yra suprojektuota sveikam jaunam žmogui. Ir susiduriame su įvairiomis kliūtimis.

Taip pat norisi kabėti ne tik apie fizines kliūtis, bet ir požiūrio, vidines kliūtis, kurios taip pat egzistuoja. Kaip mieste jaučiasi žmonės, kuriems judėti ir veikti yra sunkiau? Ir ką galima padaryti, kad miestai taptų laimingesne vieta gyventi“, – sakė diskusijos moderatorė Jūratė Tutlytė, „Kaunas 2022“ programos „Dizainas laimei“ kuratorė.

„Duokite dešinę ranką“

Danas Sodaitis – parasportininkas, Europos vicečempionas, taip pat – fotografas. Prieš keletą metų patyręs motociklo avariją jis nevaldo dešinės rankos.

„Ar galim, Danai, pasisveikinti? – diskusijos moderatorė ištiesė svečiui dešinę ranką, kurią jis paspaudė kaire. Vaizdas nebuvo visiškai įprastas.

Danas sako, kad tuomet, kai žmogus, žinodamas jo problemą, paduoda ne kairę, o dešinę ranką, jis parodo žmogų priimantis kaip asmenybę, kaip pašnekovą.

Tai – tik viena iš iliustracijų, viena nedidelė detalė. Savo patirtimi su diskusijos dalyviais pasidalinęs sportininkas kalbėjo apie tai, kaip jam, baigusiam studijas generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, teko atsisakyti savo svajonės būti kariu.

Supratau, kad turiu treniruotis su sveikaisiais.

Po motociklo avarijos ir gydymo leitenanto laipsnį turintis Danas baigė kitas studijas – reklamos vadybos. Taip pat pradėjo sportuoti. Jam reikėjo prisitaikyti prie aplinkos, o tam padėjo tvirtas charakteris.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Renginio akimirkos
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Renginio akimirkos

„Aš manau, kad problemų turiu mažai, jei kalbame apie prisitaikymą. Jos yra tokios niekinės ir mažos, kiti žmonės turi jų gerokai didesnių.

Bet toks požiūris turbūt man padėjo tapti vicečempionu ir laimėti. Norėjosi judėti į priekį. Iš karto pradėjau sportuoti su neįgaliaisiais.

Buvo gerai – užimtumas, veikla. Bet tai buvo ties pomėgio riba. Kai pradėjau į viską žiūrėti rimčiau, atsirado noras ir ryžtas. Tai du esminiai žodžiai, kuriais vadovaujuosi.

Ar bėgiosiu su neįgaliaisiais, ar noriu aukščiau? Turėjau daryti tai, ko nedaro kiti, daryti maksimumą. Supratau, kad turiu treniruotis su sveikaisiais. Tai ir buvo ta integracija, prisitaikymas, kuris man padėjo siekti aukštumų“, – kalbėjo D.Sodaitis.

Įžengęs į sveikųjų sportininkų pasaulį kartu Danas paskelbė: aš esu žmogus, turintis specialiųjų poreikių, bet aš darau viską, kad aplinkiniai žmonės to nejustų arba justų minimaliai, man nereikia išlygų.

„Tas mano požiūris ir lėmė rezultatą. Jis galėjo būti prastesnis, jei aš būčiau atėjęs sportuoti su sąlyga, kad man reikia pagalbos. Manau, kad supratimas, kad esi kitoks ir turi poreikių, yra gerai, prašyti pagalbos irgi yra gerai ir aš nebijau paprašyti tokių dalykų. Bet taip pat manau, kad yra labai svarbu stengtis aplinką padaryti tokią, kuri neskirtų tavęs iš aplinkos.

Puikiai jaučiuosi, kai aplinkui yra lygūs žmonės, kurie, būdami šalia manęs, jaučiasi daug geriau ir turi mažiau galvoti apie mane. Tada jie yra linksmesni, pozityvesni, tikresni žmonės“, – kalbėjo sportininkas.

Tačiau D.Sodaitis teigė, jog kiekviena situacija yra skirtinga.

Investuoja į sūnaus laimę

Kitokia yra Indrės Adinavičiūtės, Vincento mamos, patirtis. Berniukas turi įgimtą kompleksinę negalią: klausos, regos, uoslės ir judėjimo. Vincentas – kol kas vienintelis vaikas Lietuvoje, kuriam nustatyta tokia diagnozė.

Indrės sūnui integruotis į „sveikųjų pasaulį“ yra gerokai sunkiau. Ir tokių žmonių – ne vienas.

„Yra tokių neįgaliųjų, kuriems žymiai smagiau būti savo bendruomenėje, kurioje viskas pagal jų galimybes ir jie iš kitų neišsiskiria tuo savo negalėjimu“, – kalbėjo jauna moteris.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Indrė Adinavičiūtė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Indrė Adinavičiūtė

Indrė prisiminė, kad iškilo problema sūnui ieškant vaikų darželio. Visur, kur mama kreipėsi, jai buvo pasiūlyta rinktis aklųjų ar kurčiųjų įstaigas.

Bet, pasak I.Adinavičiūtės, medicininiai aparatai berniukui kompensuoja regą ir klausą, su tam tikromis priemonėmis jis gali judėti, yra pakankamai prisitaikęs prie aplinkos.

Vincentas – kol kas vienintelis vaikas Lietuvoje, kuriam nustatyta tokia diagnozė.

„Kai mes pradėjome lankyti darželio grupę, skirtą vaikams su judesio negalia, aš mačiau, kad nėra jokio progreso. Vienas vaikas – visai nekalba, kitas – nemato ir nejuda, du – su sunkia cerebrinio paralyžiaus forma.

Suprantu, kad šiems vaikams čia didelė priežiūra, bet progresas – nevyksta. Dabar mano sūnus lanko privačią mokyklą. Jį priima puikiai“, – savo istoriją pasakojo kaunietė.

Vincento mama sako, jog iš medicininės pusės visko pakanka, tačiau didžiąją dalį lėšų jie kartu su vyru investuoja būtent į sūnaus laimę, į jo gyvenimo kokybę, į tai, kad berniukas aplinkoje jaustųsi kuo geriau.

Būtent taip jis jaučiasi būdamas ne specializuotoje grupėje, o privačioje mokykloje, kuri, žinoma, yra brangi.

„Taip, mes investuojame į jo laimę. Jis geriau vaikščioti negalės, geriau matyti negalės, gal net yra rizika, kad apkurs, bet dabar jis jaučiasi puikiai“, – sakė diskusijos dalyvė.

Išdidino Brailio raštą

Lina Puodžiūnienė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovė, kultūros ir meno projektų vadovė pasakojo aplinkoje dažnai pastebinti keistų ir sunkiai suvokiamų dalykų.

Pavyzdžiui, atvažiavusi į Kauną L.Puodžiūnienė pamatė ne vieną pėsčiųjų perėją, kur vedamasis takas akląjį veda tiesiai į sieną.

Dar vienas nesusipratimas yra Vilniuje, prie vienos iš naujų ir modernių parduotuvių Balsiuose. Informaciniame stende užrašai yra ir Brailio kalba. Tačiau, kadangi stende buvo pakankamai vietos, užrašas Brailio raštu – išdidintas, o tai reiškia, jog neregiams jis – neįskaitomas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lina Puodžiūnienė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lina Puodžiūnienė

„Šis raštas turi specifikaciją: taškiukai turi būti tam tikro aukščio, tam tikrų milimetrų dydžio ir tam tikru atstumu vienas nuo kito. Tam, kad raidė tilptų ant piršto pagalvėlės.

Ir tokių nesąmonių yra daug. Kas trukdė šiuo atveju pasikonsultuoti su mumis?“ – kalbėjo diskusijos dalyvė.

L.Puodžiūnienė dalijosi mintimis ir apie kitas aktualias problemas: visų pirma, apie vaikus, kurie turėtų mokytis bendrose mokyklose, atviroje visuomenėje.

„Visų mūsų galvose turėtų pasisukti kažkoks varžtelis – kad mes kiekvieną žmogų priimtumėm tokį, koks jis yra – lygiavertį. Tai turi įvykti natūraliai, o ne kažkur perskaičius.

Todėl vaikai turi mokytis atviroje visuomenėje, muziejai turi būti prieinami, erdvės turi būti prieinamos. Kitaip tai yra žmogaus žeminimas.

Jei negalią turintis žmogus keliauja į renginį, o mieste yra tik du viešieji tualetai, kurie pritaikyti negalią turintiems žmonėms, tai miesto visuomenei dėl to turi būti gėda. Jis negali nueiti iš taško A į tašką B, nes jis turi suskaičiuoti laiką, kad galėtų nueiti į tualetą.

Jau vienuolika metų dirbu aklųjų organizacijoje, ir man kartais norėdavosi už visą visuomenę atsiprašyti neregio“, – sakė L.Puodžiūnienė.

Taip pat reiktų kalbėti apie kultūros įstaigų pritaikymą neįgaliesiems. Nuo gimimo nematančiam žmogui muziejuje reikia vaizdo aprašo, nes nematančio žmogaus pasaulis yra visai kitoks.

Kaip vieną puikų pavyzdį L.Puodžiūnienė įvardijo Agnės Matulevičūtės ir Mato Druk­teinio idėją surengti parodą, kurios darbai buvo kuriami kartu su neregiais, o paroda tapo nuolatine Nacionalinės dailės galerijos ekspozicija.

„Mes suprantame, kad visko pritaikyti neįgaliesiems neįmanoma, bet jei muziejus turėtų bent po vieną du eksponatus, tai ir būtų gerai“, – teigė diskusijos dalyvė.

Architektams – užrišti akis?

Lietuvos grafinio dizaino asociacijos valdybos pirmininkas, dizaino agentūrų „étiquette“ ir „critical“ partneris Algirdas Orantas sakė, kad jam teko kalbėtis ir su įvairius projektus kuriančiais dizaineriais.

„Paprastas palyginimas: aklas žmogus neturi vaizdo, didžiajai daliai žmonių tai būna atradimas. Arba kurčiasis, kuris nežino, kas yra paukščių čiulbėjimas. Vizualiųjų menų kūrėjai neturi integracijos, neturėdavo patirčių, jie sunkiai suvokia tuos dalykus.

Neseniai buvo kalbama apie daltonizmą, apie spalvų neskyrimą. Dizaineriai gamina daug vizualinės medžiagos, kitų dalykų, o kai kurie žmonės net nemato produkto paskirties arba pavadinimo, jiems kai kurios spalvos yra nematomos.

Apie tai kalbėjomės su dizaineriais atviroje diskusijoje, kad jie pradėtų bent jau suvokti, žinotų, informuotų produkto užsakovus, klaustų, ar jiems rūpi žmonės, turintys regos negalią“, – sakė A.Orantas.

Vienoje iš konferencijų, pasak A.Oranto, buvo kalbėta ir apie tai, kad miesto erdves kuriantys architektai ir patys turėtų išbandyti miestą „užrištomis akimis“.

„Žmogus, patyręs, kaip kitas jaučiasi, pradeda suvokti. Paprasta žinutė kartais atveria akis. Dabartinių miestų koncepcija yra pagrįsta žmogaus nebuvimui. Pažiūrėkit, kiek yra ženklų automobiliams, ir kiek yra ženklų žmonėms?“ – sakė A.Orantas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Algirdas Orantas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Algirdas Orantas

Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį į šiuo metu atnaujinamą Vienybės aikštę Kaune, kurios prieigose stendas skelbia, kad čia bus keli šimtai vietų automobiliams: „Tai prioritetas. Turim puikią infrastruktūrą automobiliams, o ne žmonėms.“

Diskusijoje taip pat kalbėta ir apie benamius. Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų daktarė Rasa Indriliūnaitė yra parašiusi disertaciją ir tyrinėjo benamius – žmones, kurie „apgyvendina“ miestą ir vaikšto nematomais ryšiais, apie miestą, kuris taip pat turėtų būti draugiškas benamiams.

Pasak R.Indriliūnaitės, benamystės atsižadėti nederėtų: labiausiai patirti ją rizikuoja tie, kurie yra praradę artimuosius, šeimos narius, kurie su artimaisiais nepalaiko santykių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:46
01:42
00:37

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas