Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 31d. 19:02

10 kinematografinių pamokų apie mokyklą

Kadrai iš filmų „The Breakfast Club“,  „Virgin Suicides“ ir „Dazed and Confused“
Kadrai iš filmų „The Breakfast Club“, „Virgin Suicides“ ir „Dazed and Confused“

„Carpe diem!“ – šūkteli Horacijus Robino Williamso lūpomis filme „Mirusių poetų draugija“. Naudotis kiekviena diena, tad tuo pačiu ir mokytis, kviečia ne tik Romos lyrikas, bet ir kino kūrėjai.

Tiesa, pastarieji taikosi ne į geometrijos ar kirčiavimo žinių gilinimą, o, veikiau, į gyvenimo mokyklą. Juk išties – kiekvieną filmą, koks jis bebūtų, galime laikyti savotiška pamoka. Kviečiame dirstelėti į dešimties mažų mažiausiai neblogų „pamokų“ sąrašą, kuriose mokykla – ne tik siužete šmėžuojanti institucija, bet ir fabulos rėmus peržengianti tema.

„Pusryčių klubas“ / The Breakfast Club, 1985

Rėmai ir stereotipai – mokyklos nūdiena. Dalį taisyklių kuriame patys, daliai privalome paklusti; kai kurias etiketes klijuojame mes, kitos prilimpa prie mūsų kaktų. Režisieriaus Johno Hugheso dramedija „Pusryčių klubas“ – realistiškas žvilgsnis į išorės veiksnių suformuotą paauglio kiautą, po kuriuo slypi išankstines nuostatas sugriaunanti asmenybė.

Kino juostos pavadinimas – skambi palikimo po pamokų metafora. Šeštadienis, 7 valanda ryto Shermerio vidurinėje mokykloje. Gauti išrišimo atvyksta penkis skirtingus socialinius sluoksnius atstovaujantys mokiniai: keblumus krumpliais sprendžiantis imtynių čempionas Andrew Clarkas (akt. Emilio Estevezas), snobiška Claire Standish (akt. Molly Ringwald), žmogus-smegenys Brianas Johnsonas (akt. Anthony Michaelas Hallas), keistuolė intravertė Allison Reynolds (akt. Ally Sheedy) ir į normas spjaudantis maištautojas Johnas Benderis (akt. Juddas Nelsonas).

„Nekalbėti, nejudėti iš vietos ir nemiegoti“ – tokius nurodymus iš hipokrito direktoriaus padėjėjo Richardo (akt. Paulas Gleasonas) gauna visą dieną trinti suolus turėsiantys prasižengėliai. Prievolių rinkinį papildo ir tūkstančio žodžių esė, kurioje reikia atsakyti į klausimą „Kaip manai, kas tu esi?“. Akademinė agonija ir frustracija klasėje netrukus įžiebia verbalinį karą, grįstą akivaizdžiais paauglių išvaizdos skirtumais. Tik ar tikrai jaunuolių elgesys yra laisvos valios produktas, o jie patys – jų nešiojamos etiketės?

„Pusryčių klubas“ – ne tik skambi bei žaisminga 80-ųjų estetikos fiksacija, bet ir itin taiklus vertybių pjūvis. Nors pirmąjį pusvalandį ši kino juosta trypčioja tarp epitetų „lėkšta“ ir „hiperbolizuota“, nuosekliai atsiveriantys personažai galiausiai į paviršių iškelia ir giliau glūdinčias režisieriaus idėjas.

VIDEO: Filmo „Pusryčių klubas“ anonsas

„Iki pasimatymo, vaikai“ / Au Revoir les Enfants, 1987

Jei retkarčiais galime sau leisti pamiršti daugybos lentelę ar literatūros kūrinio autorių, tai kai kurios pamokos, norime to ar ne, įstringa visam gyvenimui. Su tokia pamoka susidūrė tuomet dar vienuolikmetis Louisas Malle, vėliau tapęs vienu sėkmingiausių Prancūzijos režisierių. Vaiko akistata su Antruoju pasauliniu karu ir į mokyklą įsiveržusiu gestapu, prisiminimų pavidalu persekiojusi Louisą daugiau nei 40 metų, galiausiai atgulė autobiografinėje dramoje „Iki pasimatymo, vaikai“.

Niūri 1943-iųjų žiema nacių užimtoje Prancūzijoje. Į Karmelitų ordino vadovaujamą mokyklą po atostogų sugrįžta vaikai. Jų tarpe – iš pasiturinčios šeimos kilęs, kietu charakteriu mokinių pripažinimą pelnęs Julienas Quentinas (akt. Gaspardas Manesse). Nors paauglys primena šaltą stuobrį, po mokykloje nešiojama kauke slepiasi jautrus, prie motinos prisirišęs berniukas. Netrukus prie mokinių gretų prisijungia 3 naujokai, tarp kurių yra ir Jeanas Bonnet (akt. Raphaelis Fejtö) – ramiu būdu ir aštriu protu pasižymintis berniukas.

Vaikų elgesys prasilenkia su katalikiškomis dogmomis – Jeanas yra užgauliojamas, palankumo naujakuriui nedemonstruoja ir konkurencijos sulaukęs Julienas. Tiesa, kad ir kaip pastarasis stengiasi ignoruoti naujoką, Julienas negali suvaldyti susidomėjimo atvykėliu. Smalsumas pamažu veda ne tik į draugystę, bet ir atskleidžia pavojingas Jeano į mokyklą atsineštas paslaptis.

„Iki pasimatymo, vaikai“, – taria vaikystė. Autobiografiniais fragmentais grįstas vaikų susidūrimas su nevaikiška realybe – optimistiškas ir tuo pačiu ūpą smukdantis pasakojimas. Louiso Malle kūrinys ne tik skleidžia prigimtinės vienybės, solidarumo ir iš pastarųjų gimstančios vilties idėjas, bet ir vaizduoja stingdantį pasaulio šaltį, neaplenkiantį net pačių tyriausių ir jautriausių iš mūsų – vaikų.

Geriausio užsienio filmo ir kitose kategorijose „Oskarui“, „Auksiniam gaubliui“ nominuota, BAFTA prizą už geriausią režisūrą ir „Auksinį liūtą“ Venecijos kino festivalyje pelniusi kino juosta turbūt buvo kurta ne pompastiškiems apdovanojimams. Atvirkščiai, „Iki pasimatymo, vaikai“ – veikiau skaudžios savirefleksijos, galbūt išrišimo ir katarsio paieškos.

VIDEO: Filmo „Iki pasimatymo, vaikai“ anonsas

„Mirusių poetų draugija“ / Dead Poets Society, 1989

Neretai skirtinguose filmų apie mokyklą poliuose atsiduria problematiški, nemotyvuoti mokiniai ir standartus laužantis, net iš pažiūros beviltiškus „trintukus“ gebantis įkvėpti mokytojas – tai tradicinę mokyklinę dramą suponuojantis kontrastas. Neretai, tačiau ne visada – režisierius Peteris Weiras kino juostos „Mirusių poetų draugija“ siužeto giją plėtoja tarp prestižinėje mokykloje besimokančių talentingų jaunuolių ir akademiko, kurį norėtų sutikti bene kiekvienas iš mūsų. Nauja santykių tarp pedagogo ir auklėtinių perspektyva atskleidžia netikėtą situacijos, kurią dažnas matytų kaip kokybiško mokymosi etaloną, problematiką.

Toddas Andersonas (akt. Ethanas Hawke’as) – talentingas, tačiau labai kuklus, vyresnio brolio šešėlyje skendintis paauglys – atvyksta į Weltono akademiją, elitinę berniukų mokyklą. Atsvara bendravimo sutrikimų turinčiam Toddui tampa jo kambario draugas Neilas Perry (akt. Robertas Seanas Leonardas) – vienas gabiausių moksleivių visoje bendruomenėje.

Jaunuoliai, įpratę prie intensyvaus mokymosi proceso klasėje ir už jos ribų, mažų mažiausiai nustemba susidūrę su nauju literatūros mokytoju. Johnas Keatingas (akt. Robinas Williamsas), buvęs Weltono akademijos moksleivis, taiko nuo tradicinės ženkliai nutolusią mokymo metodiką. Lipimas ant stalų, knygų plėšymas ir kasdien girdima citata „Carpe diem!“ – tik dalis pedagogo taikomų priemonių. Jausminga, poezija alsuojanti ir regzti su paaugliais unikalų ryšį gebanti asmenybė netrunka įkvėpti mokinius. Šie, sužinoję apie Johno mokymosi laikais egzistavusią „Mirusių poetų draugiją“, kuriai vadovavo jų autoritetas, nusprendžia atkurti taisykles laužantį klubą. Deja, taisyklės, kokios jos bebūtų – mokyklos ar gyvenimo – lengvai nelūžta.

Keturiems „Auksiniams gaubliams“ ir „Oskarams“ nominuota, vieną pastarųjų už geriausią scenarijų pelniusi, 2 BAFTA apdovanojimus už geriausią filmą ir garso takelį laimėjusi kino juosta – įkvepianti ir gniuždanti, slopstanti ir pulsuojanti. Gyva. Nepriekaištinga ne tik Robino Williamso, bet ir jaunųjų aktorių vaidyba, solidus ir taiklus, tačiau dramos elementų neužgožiantis humoras bei iš naujo pamilti literatūrą skatinantys dialogai sudaro itin organišką ir paveikų kūrinį.

„Mirusių poetų draugija“ raiškiai paliečia kiek netikėtą problemą – ne tik autoriteto sužadinamą įkvėpimą, bet ir iš jo (nors ir be pastarojo intencijų) kylančią žalą. Ši kino juosta skirta tiek paaugliams, tiek seniausiai mokyklą baigusiems – peržiūros pabaigoje vis tiek norėsis šūktelėti „O, kapitone! Mano kapitone!“.

VIDEO: Filmo „Mirusių poetų draugija“ anonsas

„Išmuštieji iš vėžių“ / Dazed and Confused, 1993

Filmas apie viską ir tuo pačiu apie nieką – bene pirmasis į galvą šaunantis apibūdinimas prisiminus režisieriaus Richardo Linklaterio komediją „Išmuštieji iš vėžių“. Apie viską, nes kino juostoje fiksuojama marga 80-ųjų autentika; apie nieką, nes čia nėra svaigių siužeto vingių, kunkuliuojančios intrigos ir kartu su konfeti iššaunančios atomazgos. Veikiausiai autoriaus siekis buvo įamžinti laikotarpį tokį, koks jis yra. O tai, kaip liudija ir vėlesnis režisieriaus filmas „Vaikystė“, Richardas Linklateris sugeba puikiai.

Paskutinės mokslo metų dienos Ostine esančioje Lee vidurinėje mokykloje. Būsimi abiturientai pasitinka jaunėlius: naujokų užpakaliai yra plakami kriketo lazdomis, o naujokės, padengtos garstyčių, pomidorų padažo, miltų ir kiaušinių glazūra verčiamos pirštis vyresnėliams. Skirtingų kartų atstovai pamažu pradeda pintis tarpusavyje, o naujas pažintis žymi visi paauglystės atributai: tranki roko muzika, pirmieji alaus gurkšniai ir marihuanos dūmai, impulsyvios išdaigos bei nostalgiški vakarėliai lauke.

Filme vaidina šešiolikmetė aktorė Milla Jovovich, Benas Affleckas, Adamas Goldbergas, Jasonas Londonas ir kiti, vėliau tapsiantys aukščiausio kalibro žvaigždėmis. Beje, „Išmuštieji iš vėžių“ vartus į kinematografijos pasaulį atvėrė aktoriui Matthew McConaughey, kuris vieną pagrindinių vaidmenų gavo visiškai atsitiktinai. Tąkart jaunuolis viename Ostino barų užkalbino filmo aktorių atranką vykdžiusį Doną Phillipsą, kuriam taip patiko Matthew, kad šis jį atsivedė į filmavimo aikštelę.

Pabaigai – 2002-aisiais režisierius Quentinas Tarantino „Išmuštuosius iš vėžių“ įtraukė į savo dešimties geriausių filmų sąrašą, o 2016-aisiais R. Linklateris išleido atnaujintą pirmtako versiją pavadinimu „Everybody Wants Some!!“. Kaip pasakytų M. McConaughey – „Gerai, gerai, gerai!“.

VIDEO: Dazed and Confused (1993) - Official Trailer - Matthew McConaughey Movie HD

Hoop Dreams, 1994

Penkeri metai filmavimo ir iš 250 valandų trukmės medžiagos gimęs režisieriaus Steve’o Jameso dokumentinis filmas „Hoop Dreams“ – kino juosta apie norų bei ryžto lenktynes su galimybėmis. Unikali dviejų paauglių istorija – autentiška ne tik žmogaus valios, bet ir 90-ųjų JAV dokumentacija.

Williamas Gatesas ir Arthuras Agee – skurdžiuose afroamerikiečių rajonuose Čikagoje gyvenantys keturiolikmečiai. Standartinė tokių paauglių ateities pranašystė – išmetimas iš mokyklos, narkotikai, vagystės, kalėjimas arba… oranžinis kamuolys. Abu vaikinai dominuoja vietinėse krepšinio aikštelėse, tad netrukus yra pastebimi talentų ieškančio skauto iš Šventojo Josepho vidurinės mokyklos, kurioje kadaise mokėsi „Žudikas kūdikio veidu“ – NBA žvaigždė Isiah Thomas. Taip prasideda karštligiškas svajonės siekimas: pusantros valandos trukmės kelionės į naująją mokyklą ir iš jos, bandymas adaptuotis baltaodžių tarpe, varginančios treniruotės bei reiklus treneris ir ne ką mažiau reiklūs mokytojai.

Beveik tris valandas trunkanti dokumentinė kino juosta prikausto nuo pirmos iki paskutinės scenos – tikiu, ne tik krepšinio fanatikus. Filmo problematika aprėpia platų tematinį lauką – pradedant rasės, socialinių klasių, ekonominės atskirties klausimais, baigiant sporto ir mokslo sinteze, kuri pateikiama kaip bene vienintelė galimybė išsivaduoti iš gūdžios kasdienybės.

„Hoop Dreams“ – ne tik nostalgiškas (nors ir niekada nepatirtas) 90-ųjų amerikietiškos idilės pojūtis, bet ir itin jautrus pasakojimas, kurio seką dėlioja ne scenarijaus autorius, o tikra gyvenimo mokykla. Dera pridurti, kad 1994-aisiais Steve’o Jameso kūrinys „Sundance“ kino festivalyje buvo apdovanotas žiūrovų simpatijų prizu kaip geriausias dokumentinis filmas.

VIDEO: Filmo „Hoop Dreams“ anonsas

„Jaunosios savižudės“ / The Virgin Suicides, 1999

Anokia naujiena, kad mokykla ne tik ugdo moksleivių protinius gebėjimus, bet ir šlifuoja jų emocinį intelektą. Ji gali tiek tapti sėkmingu atspirties tašku, tiek luošinti asmenybę. Pastaroji situacija metaforiškai vaizduojama ilgametražiame režisierės Sofios Coppolos debiute „Jaunosios savižudės“.

Tykiame Grosse Pointe priemiestyje Mičigane netikėta akistata sužadina būrelio paauglių aistrą ir fantaziją. Jų eroso šaltinis – penkios mistiškos Lisbon seserys, kurių amžius – nuo trylikos iki septyniolikos metų. Šviesiaplaukės – neįkandama mįslė, tačiau veikiau ne dėl savo būdo, o dėl pernelyg jas saugančių tėvų – griežtą discipliną ir už mokyklos ribų praktikuojančio matematikos mokytojo Ronaldo (akt. Jamesas Woodsas) ir ultrakatalikės, pedantės motinos.

Ironiška, tačiau perdėta priežiūra ne saugo, o žaloja – apatiška jauniausioji sesė Cecilia (akt. Hanna Hall) mėgina nusižudyti. Tiesa, nesėkmingai. Norėdami bent kiek pakelti dukros ūpą, tėvai merginoms leidžia surengti vakarėlį rūsyje, į kurį yra pakviečiama minėta berniukų ketveriukė. Seserys trokšta laisvės ir gyvenimo malonumų, paaugliai geidžia merginų paslapties išaiškinimo (ir, žinoma, jų pačių), pastarųjų tėvai – saugumo ir kontrolės. Netrukus paaiškėja, kad visi šie norai – vargiai suderinami.

Ponas ir ponia Lisbon – personifikuotos radikalios taisyklės ir rėmai, ne disciplinuojantys jaunų žmonių elgesį, bet keliantys sumaištį jų galvose. Kino juosta suponuoja mintį, kad apribojimai taip pat turi būti apriboti – tik taip jie gali būti veiksmingi.

VIDEO: Filmo „Jaunosios savižudės“ anonsas

„Donis Darko“ / Donnie Darko, 2001

Režisieriaus Richardo Kelly mokslinės fantastikos trileris „Donis Darko“ – protą jaukianti kino juosta. Filme nagrinėjamos keliavimo laiku ir alternatyvios realybės koncepcijos – saikingai painios, tad kūrinys – intriguojantis ir po peržiūros vienareikšmiškai kviečiantis žiūrovą pakartotinei akistatai. Tiesa, filmo patrauklumas slypi ne tik mindfuck pobūdžio turinyje. Kita „Donio Darko“ stiprybė – preciziškai tiksliai vaizduojamas jauno žmogaus gyvenimas, kuriame mokykla – tiek triumfu, tiek kapituliacija grįsta pereinamoji terpė, skirianti vaikystę ir suaugusiųjų pasaulį.

Psichologinių problemų turintis Donaldas „Donis“ Darko (akt. Jake‘as Gyllenhaalas) prabunda 1988-ųjų spalio 2-osios naktį. Tiksliau, vaikinas yra pažadinamas baugiai atrodančio žmogaus-kiškio vardu Frankas (akt. Jamesas Duvalis). Mistiška būtybė perspėja paauglį apie artėjančią pasaulio pabaigą – iki jos liko kiek daugiau nei 26 dienos. Ryte Donis prabunda ant golfo aikštyno vejos, o grįžęs namo pamato, kad kiaurai perskrodęs šeimos būsto stogą, į jo kambarį nežinia kaip nukrito lėktuvo variklis.

Tai – siurrealioji fabulos dalis. Kita filmo pusė yra itin realistiška ir puikiai rezonuojanti su jaunystės žavesiu bei jos keblumais. Mokykla – kontrastų kupina erdvė: kol viena mokytoja sapalioja apie meilės ir baimės priešpriešą, jos kolega Donį sudomina mokslo filosofija paremta diskusija; kol didžioji mokyklos dalis vaikinui klijuoja keistuolio atskalūno etiketę, ta pati mokykla Doniui pasiūlo intriguojančią pažintį su naujoke Gretchen Ross (akt. Jena Malone).

Įdomu tai, kad R. Kelly, skirtingai nei daugelis režisierių, vengia mokinius priskirti specifiniais bruožais pasižyminčioms socialinėms grupėms – paaugliai veikiau yra vaizduojami kaip nepriklausomi individai. Šis autoriaus gebėjimas taikliai fiksuoti tiek žaviais, tiek keistais momentais paženklintą paauglystę turbūt ir yra kino juostos esencija, leidžianti žiūrovui sėkmingai tapatintis tiek su filmo siužetu, tiek su jo herojumi.

VIDEO: Filmo „Donis Darko“ anonsas

„Politechnikumas“ / Polytechnique, 2009

Bene katastrofiškiausias įvykis, galintis paliesti mokyklą, yra šaudynės joje. Šių metų kovo 24-ąją įvyko didžiausias studentų protestas JAV istorijoje – judėjimas „Žygis už mūsų gyvybes“, kurio metu mažiausiai milijonas žmonių reikalavo griežtesnės ginklų kontrolės. Su tragiška piktžaizde neprasilenkia ir kino kūrėjai – vieni jų didžiuosiuose ekranuose dėsto savo poziciją ginklų įstatymo klausimu, kiti siekia įamžinti aukų atminimą ar piešia psichologinius žudikų portretus. Nors šioje sąrašo vietoje turėjo atsidurti dar mokyklos laikais sukrėtusi estų drama „Klasė“, pastarąją vis tik išstūmė režisieriaus Deniso Villeneuve kūrinys „Politechnikumas“.

2009-aisiais išleistame filme prancūzų-kanadiečių autorius atkuria 1989-ųjų gruodžio 6-osios tragediją Monrealyje, Čikagoje. Jaunas vyras (akt. Maximas Gaudette) praveria inžinerijos mokyklos duris. Jo kišenėje – medžioklinis peilis, o rankose – pusiau automatinis ginklas. Būsimas žudikas apatijoje skendinčiu veidu įsiveržia į klasę liepdamas jaunuoliams išeiti, o merginoms likti. Segmentacija vyksta ne šiaip sau – įsibrovėlis nekenčia feminizmo, su pastaruoju siedamas kiekvieną moteriškos lyties atstovę. Nors siužeto eiga nuspėjama nuo pirmųjų „Politechnikumo“ minučių, vis tik rusena viltis, kad tragedijos bus išvengta. Rusena, tačiau neilgai – mokykloje nuaidi pirmieji šūviai.

Monochrominis kameros lęšis bent dalinai „išvalo“ kraujo žymes, o puiki kinematografija, dažnai naudojami stambūs planai skatina žiūrovą nesiblaškyti ir gilintis į skirtingus nelaimės aspektus. Vaizduojamas ne tik fizinis, tačiau ir psichologinis skausmas, t.y. ne tik žuvusių žmonių tragedija, bet ir ją sekantis tragiškas išgyvenusiųjų likimas (kelios inžinerijos mokyklos studentės, paskatintos šaudynių paliktos emocinės traumos, iš tiesų nusižudė).

77 minutes trunkanti kino juosta nepiktnaudžiauja žiauriomis scenomis ir pernelyg nesigilina į žudiko psichiką, kadangi akivaizdu, jog Marco Lépine veiksmų motyvai – neracionalūs ir netoleruotini. Pagarbą aukoms D. Villeneuve išreiškia ir atsisakydamas filmuoti „Politechnikumą“ mokykloje, kurioje įvyko tikroji nelaimė. Nors kino juostos siužetas tam tikrai nėra palankus, režisierius, kaip byloja ir tolimesni jo filmai, yra šviesos net aklinoje tamsoje ieškantis optimistas. „Politechnikumas“ negali pakeisti krauju suteptų istorijos puslapių, tačiau žmogiškumo, gebėjimo atleisti ir vilties linijos, pasak autoriaus, gali išgyvendinti aklą terorą.

VIDEO: Filmo „Politechnikumas“ anonsas

„Belaukiant Supermeno“ / Waiting for ‘Superman’, 2010

Ar logiškai skamba faktas, kad kai kurių vaikų galimybę siekti kokybiškesnio išsilavinimo nulemia… loterija? Ne, ne pastarosios metafora, o tikrų tikriausia loterija ir traukiami laimingais numeriais paženklinti spalvoti kamuoliukai. Šis faktas tampa statistika, o statistika – vardais ir istorijomis režisieriaus Daviso Guggenheimo dokumentiniame filme „Belaukiant Supermeno“, kuris 2010-ųjų „Sundance“ kino festivalyje pelnė apdovanojimą geriausios dokumentinės juostos kategorijoje.

Amerikietišką švietimo sistemą skrodžiantis pasakojimas prasideda nuo pedagogo ir socialinio aktyvisto Geoffrey Canados prisiminimų apie vaikystę. Pastaroji ėmė trupėti sužinojus, kad Supermenas – fikcinis superherojus; kad visus mus galinti išgelbėti mistinė jėga paprasčiausiai neegzistuoja. O pagalbos išties reikia: nuo posto praradimo, neatsižvelgiant į mokymo kokybę, apsaugoti mokytojai, skirtingi ugdymo standartai ir taikoma metodika, biurokratiškas Sizifo mitas ir toksiškos mokytojų unijos Jungtinių Amerikos Valstijų švietimo sistemą stumia į paribius. Negana to, nepriklausomose, ženkliai geresniais edukacijos rodikliais pasižyminčiose mokyklose netelpa visi norintys, tad čia apsireiškia jau minėti spalvoti kamuoliukai. Kol švietimo ir ne tik ekspertai (tarp jų – ir Billas Gatesas) narsto faktinę informaciją ir ieško sprendimų, „Belaukiant Supermeno“ operatoriaus kamera nukrypsta į kelias šeimas ir vaikus, kurie tampa loterijos dalyviais. Nejučia šį statusą įgauna ir filmo žiūrovai, o informacinio pobūdžio dokumentacija tampa intriguojančiu istorijos atomazgos laukimu.

D. Guggenheimo projektas – revoliucingas edukacinės sistemos pjūvis. Nors filmas, žinoma, mažiau aktualus Europos publikai, jo idėjos internalizuojamos. Skirtingų šalių švietimo programų skirtumai ir sąlyčio taškai galiausiai susiveda į vieną juos jungiantį mazgą – visi vaikai turi teisę mokytis. „Belaukiant Supermeno“ – proporcinga „sausos“ faktinės informacijos ir jautraus naratyvo sintezė.

VIDEO: Filmo „Belaukiant Supermeno“ anonsas

„Pamoka“ / Urok, 2014

Paskutinė kino juosta šiame sąraše – 2015-ųjų „Kino pavasaryje“ rodyta bulgarų ir graikų bendros produkcijos drama „Pamoka“. Filmo epicentre – viena esminė problema: ar teisingo elgesio normas vaikams skiepijantis mokytojas tomis pačiomis normomis vadovaujasi ir už klasės ribų?

Bulgarijos provincijoje vaikus mokanti Nadežda (akt. Margita Gosheva) bando demaskuoti mokinių tarpe atsiradusį vagį, nusitaikiusį į bendraklasių pinigus. Mokytojos tikslas nėra nubausti, veikiau – aiškiai nubrėžti tinkamo ir nederamo elgesio ribas. Tiesa, tokioje kryžkelėje netrukus atsiduria ir pati mokytoja, sužinojusi, kad bedarbis sutuoktinis pragėrė paskolai skirtas santaupas. Nadežda atsiduria aklavietėje: antstoliai grasina parduoti šeimos būstą, neveiksnus bankas nepasiūlo jokių alternatyvų, o likę variantai, tokie kaip turtingo, tačiau šalto tėvo finansinė parama ar pagalbos kreipimasis į lombardo savininką turi savo kainą. Karštligiškai išeities ieškanti mokytoja, bijodama dėl savo ir dukros ateities, yra priversta paminti savo moralines nuostatas.

San Sebastiano kino festivalio konkursinėje programoje „Nauji režisieriai“ geriausiu filmu pripažinta „Pamoka“ – grįžtelėjimas į save ir argumentuotas įrodymas, kad mūsų žodžiai ir elgesys, veikiami skirtingų išorės veiksnių, neretai žingsniuoja priešingomis kryptimis.

VIDEO: Filmo „Pamoka“ anonsas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

04:06
09:17

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Mamos prieš meningokoką

Būk nesustabdoma