Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2018 kovo 13d. 20:50

10 „Kino pavasario“ filmų, kurių vertėtų nepraleisti

Kadrai iš filmų „Izabelė ir jos vyrai“, „Šėtono laikas“ ir „Floridos projektas“
Kadrai iš filmų / Kadrai iš filmų „Izabelė ir jos vyrai“, „Šėtono laikas“ ir „Floridos projektas“

Kovo 15 d. prasidėsiantis „Kino pavasaris“ šiemet žiūrovų lauks 11-oje miestų – festivalis savo programoje pristatys daugiau nei 100 ilgametražių filmų, o kad savąjį repertuarą susidėlioti būtų lengviau, pristatome dešimtuką juostų, į kurias vertėtų atkreipti dėmesį.

Izabelė ir jos vyrai

Filmo platintojų pasirinktas pavadinimas „Izabelė ir jos vyrai“, rodos, kiek supaprastina gerokai subtilesnį meilės patirčių, būsenų ir lūkesčių dienoraštį, kurį režisierė Claire Denis pakrikštijo „Un Beau Soleil Intérieur” (angl. Let the Sunshine In) – „Įsileisk saulę“ ar „Saulėti namai“ atrodytų kur kas tikslesni bei jautresni pavadinimai filmui, sukurtam pagal Rolando Bartheso 1977 m. parašytus „Meilės diskurso fragmentus“.

Tiesa, tiek Izabelę, tiek jos vyrus filme mes sutiksime, tačiau pastarieji lengvoje, šiek tiek komiškoje ir tik truputį melodramatiškoje (gerąja šio žodžio prasme) C.Denis dramoje nebus tokie svarbūs – kur kas daugiau dėmesio režisierė skiria pačiai Izabelei (ją suvaidino Juliette Binoche ir, atrodo, niekas šiam vaidmeniui negalėjo tikti labiau): emocionaliai, išsiskyrusiai, dukrą auginančiai moteriai, kuri ieško meilės, o pakeliui aptinka pavydą, geismą, ilgesį, nerimą ir skausmą – visą emocijų amplitudę, kurią C.Denis kruopščiai fiksuoja ir lengvai ironizuoja, kol, galiausiai, praveria apdulkėjusias langines ir įleidžia saulę.

VIDEO: Filmo „Izabelė ir jos vyrai“ anonsas

Floridos projektas

Seano Bakerio „Floridos projektas“ (The Florida Project) pasakoja apie šešiametę Moonee – mergaitę, su kuria norėtum draugauti, jei būtum vaikas, ir kuri keltų nuolatinį galvos skausmą, jei pase įrašyti skaičiai liudytų jau perkopus bent trečiąją dešimtį.

Filmo ašimi tampa Moonee išdaigos motelyje per vasaros atostogas, tačiau greta veriasi ir suaugusiųjų gyvenimo linija – jaunos ir atžagarios Moonee motinos, kuri dukrą augina viena, o darbo neturi, jos draugės, lenkiančios nugarą vietinėje užkandinėje, ir visų gyventojų problemas žinančio bei pagalbos ranką ištiesiančio motelio administratoriaus.

„Floridos projektas“ įtraukia savo autentika – žiūrovas seka personažus ir jų kasdienes dramas, iš pradžių, rodos, visai nereikšmingas ir velniškai pažįstamas. Ir tik susigyvenus su personažų gyvenimais, pripratus prie kasdienės rutinos, kurioje kiekvieną slogutį anksčiau ar vėliau pakeičia šypsena, netikėtai – visai kaip gyvenime – ištinka tikroji drama...

VIDEO: Filmo „Floridos projektas“ anonsas

Šėtono laikas

„Šėtono laikas“ (The Season of the Devil) lėtojo kino meistro Lavo Diazo standartais yra kone trumpametražis filmas – šių metų Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje pristatytas filmas trunka vos keturias valandas, todėl gali tapti puikiu startu su filipiniečių režisieriaus kūryba susipažinti norėjusiems, tačiau įspūdingos ankstesnių L.Diazo filmų trukmės privengusiems sinefilams.

„Šėtono laikas“ – tai meditatyvus ir vizualiai įspūdingas miuziklas apie Filipinuose diktatoriaus Ferdinando Marcoso įvestą karinę padėtį 1972–1981 m., sukurtas pagal tikrus įvykius. Vis tik režisierius, pats parašęs a capella atliekamas dainas, sako, jog nors kalba apie konkretų šalies istorijos laikotarpį, tuo pat metu stoja į akistatą su tuo, kas Filipinuose vyksta šiandien, ir dar kartą primena žiūrovams, kad praeities klaidos, deja, ne visada tampa istorija.

VIDEO: Filmo „Šėtono laikas“ anonsas

Dievo kraštas

Tėčio sveikatai silpstant, Džonis turi vis daugiau dirbti šeimos ūkyje. Jis niūrus ir šiurkštus, o savo širdgėlą kasdien skandina vietiniame bare. Į ūkį atvykus Georgiui, kuris laimės nusprendė ieškoti svečioje šalyje, Džonis iš pradžių į jį žvelgia taip pat, kaip ir į viską gyvenime – su panieka ir daugiau nei akivaizdžiu atsainumu. Tačiau tai netrunka pasikeisti.

Praėjusių metų Berlyno kino festivalyje apdovanotas debiutinis Francis Lee filmas „Dievo kraštas“ (God’s Own Country), pasakojantis apie tarp ūkininko Jorkšyre ir imigranto iš Rumunijos užsimezgusį romaną, kritikų ne veltui yra tituluojamas britiškuoju „Kuprotu kalnu“ – tai filmas, kuriame išorinis grubumas pinamas su tarp dviejų žmonių užgimstančiu švelnumu, o jautri meilės istorija sužydi atšiauriausiomis sąlygomis.

VIDEO: Filmo „God's Own Country“ anonsas

Dovlatovas

Kai kurios biografijos aprėpia visą savo laiko tragizmą – rusų rašytojo Sergejaus Dovlatovo (1941–1990) likimas patenka į šią kategoriją. Šiandien jis puikiai žinomas, skaitomas ir vertinamas ne tik gimtojoje Rusijoje, bet ir užsienyje, tačiau pripažinimo sulaukė tik po mirties.

S.Dovlatovo istorija kažkada turėjo tapti filmu – jo ėmėsi Aleksejus Germanas jaunesnysis, į kino ekranus nutaręs perkelti 6 rašytojo gyvenimo dienas. „Dovlatovas“ (Dovlatov) veda žiūrovą herojaus keliais – pro komunalinius butus, apsnigtus parkus, vos juntamo liūdesio persmelktus inteligentų vakarėlius ir slogias laikraščių redakcijas. Tačiau kad ir kur benueitų, ir pats Dovlatovas, atrodo, visur yra tik stebėtojas. Pavargęs ir nusivylęs, jis pamažu traukiasi – iš savo šeimos ir iš sistemos, kuri nevertina jo talento.

VIDEO: Filmo „Dovlatovas“ anonsas

Sengirė

2012 m. žiūrovus nustebinęs jautriu dokumentiniu filmu „Stebuklų laukas“, pasakojančiu apie žmones, daugiau nei 20 metų gyvenančius Budos miške, netoli buvusio Kariotiškių sąvartyno, šįkart režisierius Mindaugas Survila gręžiasi į gyvenimą, verdantį miške.

„Kino pavasarį“ užversiantis dokumentinis filmas „Sengirė“ nufilmuotas paskutiniuose išlikusiuose senosios girios plotuose Lietuvoje – režisierius teigia šiam filmui ruošęsis bene du dešimtmečius, o filmavęs ketverius metus. Filmo pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Amderdamo IDFA dokumentinio kino festivalyje.

VIDEO: Filmo „Sengirė“ anonsas

Vadink mane savo vardu

Lucos Guadagnino filmas „Vadink mane savo vardu“ (Call Me By Your Name) pasakoja apie audringą dviejų vyrų meilę, įsiplieskiančią Italijoje 1983 m. Meilę, kuri pakylėja ir augina, priverčia užgniaužti savo baimes ir paverčia bent per sprindį geresniu, net jei ir labai trumpam mirksniui.

Pribloškiamai gražus, tiesiog atvirukiškas „Vadink mane savo vardu“ (operatorius Sayombhu Mukdeeprom) yra viena geriausių dovanų, kurias galima sau padovanoti kol kas vis dar niūrų lietuvišką pavasarį. Nes čia – vasaros spalvos ir vasarinė meilė. Nerūpestinga ir stipri, neįmanoma ir aistringa, neapkrauta kasdienybės rūpesčiais ir vos dvelkianti praėjusio laiko nostalgija.

VIDEO: Filmo „Vadink mane savo vardu“ anonsas

Paveldėtojos

Debiutinis Marcelo Martinessi filmas „Paveldėtojos“ (The Heiresses), Berlyno kino festivalyje pelnęs du „Sidabrinius lokius“ ir tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI apdovanojimą, prožektorių šviesas nukreipia į Paragvajaus aukštuomenę – vyresnio amžiaus Chelą ir jos gyvenimo partnerę Chiquitą. Laikai keičiasi ir pora išparduoda savo baldus. Akivaizdu, kad situacija ir taip prasta, tačiau kai Chiquita dėl kaltinimų sukčiavimu atsiduria už grotų, Chela yra priversta iš esmės pakeisti savo gyvenimą.

M.Martinessi palengva ir su didele atida kuria moterų pasaulį, kuriame įprasta apkalbinėti ir tuo pat metu jaudintis, ką apie tave pagalvos, kai pati neišvengiamai tapsi apkalbų objektu, ir pasaulį, kuriame naujoms galimybėms kliudo pačių moterų susikurti barjerai, griūnantys tuomet, kai susprogsta tiek metų puoselėtas socialinis burbulas.

VIDEO: Filmo „Paveldėtojos“ anonsas

Madmuazelė Paradis

Barbaros Albert „Madmuazelė Paradis“ (Mademoiselle Paradis) nukelia į XVIII a. ir pasakoja aklos pianistės Marios Theresios von Paradis istoriją – virtuoziškai skambinanti Maria, patekusi į progresyvaus daktaro rankas pradeda atgauti regėjimą, tačiau sulig kiekviena diena ima prarasti ir savo talentą...

A.Barbaros „Madmuazelė Paradis“, panardinanti žiūrovą į puošnią rokoko estetiką ir XVIII a. socialinius reveransus, kelia klausimus apie lyčių vaidmenis, socialinės klasės primestus pančius ir mažas pergales, bandant pamažu iš jų vaduotis. Theresią von Paradis filme meistriškai suvadina Maria Dragus, kurianti tobulumo siekiančios ir klumpančios muzikės portretą.

VIDEO: Mademoiselle Paradis - Trailer - English Subtitles

Nulis už elgesį

Jeano Vigo „Nulis už elgesį“ (Zero for Conduct) yra odė maištui, jaunystei ir laisvei – neapsikentę nesibaigiančių internato taisyklių ir griežtos disciplinos, mokiniai sukyla prieš sistemą ir griebiasi maišto. Tačiau maištauja ne tik jie, bet ir pats režisierius, tiesiogine šių žodžių prasme apversdamas kino kalbos normas ir drąsiai kovodamas prieš savą – kino – sistemą.

1933 metais sukurtas „Nulis už elgesį“ įkvėpė ne vieną režisierių, o į kino istoriją pateko dėl garsiosios pagalvių scenos, kurią, be jokios abejonės, savosiose maišto istorijose cituos dar ne vienas ateities kino meistras.

VIDEO: Ištrauka iš filmo „Nulis už elgesį“
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Video

Maudymosi kostiumėlių tendencijos

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Svajonių virtuvė