Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 2d. 20:00

10 „Scanoramos“ filmų, kurių vertėtų nepraleisti

Kadras iš filmo „Vakarėlis“
Organizatorių nuotr. / Kadras iš filmo „Vakarėlis“

Kaip ir kiekvieną rudenį, šioje „Scanoramoje“ filmų, kurių reikėtų nepraleisti, yra tikrai daugiau nei dešimt. Tačiau darykime prielaidą, jog Kanų „Auksinės šakelės“ („Kvadratas“) bei Berlyno „Auksinio lokio“ („Apie kūną ir sielą“) laureatai – jau kiekvieno sąraše, o apie ilgamečius favoritus M.Hanekę („Laiminga pabaiga“) bei S.Loznicą („Nuolankioji“) priminti nebereikia. Šiame sąraše – 10 ne tokių akivaizdžių filmų, kuriuos vertėtų pamatyti lapkričio 9–26 dienomis.

Lizdas / Colo

Teresos Villaverde filmas yra vienas tų retų darbų, kurie trenkia į veidą, nors ne visiškai aišku kuo. Jo istorija, pasakojanti apie vieną krizę išgyvenančią šeimą, nesistengia sukrėsti savo žiūrovo, bet įtraukia į savitą, lėtą, kone meditatyvų persidirbusios mamos, dykinėjančio tėvo ir kokios nors prasmės ieškančios dukros gyvenimo ritmą.

Dar neįpusėjus filmo, žinai, kad žiūri kažką ypatingo. Po vieną tarsi neypatingos scenos sukuria visumą, po filmo liekančią mintyse gerokai ryškiau, nei bet kokios pavienės detalės. T.Villaverde filmą mintyse norisi atsukinėti, perinterpretuoti ir nagrinėti, net jei (o tikriausiai būtent todėl kad) nesi visiškai tikras, kur yra viso kūrinio šerdis ir kaip ją pagauti.

VIDEO: Filmo „Colo“ anonsas

Vesternas / Western

Valeskos Grisebach trileris „Vesternas“ nelaimėjo jokių didžiųjų prizų ir negali pasigirti garsių aktorių vardais, tačiau vis tiek sugebėjo atkreipti kino festivalių lankytojų dėmesį. Šiandien net festivaliuose retai kada kliaunamės tik geru žiūrovų žodžiu, bet „Vesternas“ sėkmingai keliauja po visą pasaulį būtent dėl to, jog jį visur liaupsina.

Grupė vokiečių darbininkų atvyksta į statybas nuošaliame Bulgarijos kampe. Bendraudami su vietiniais jie pamažu pradeda pyktis, pavyduliauti ir demonstruoti savo galią. Tai trileris, kurio angliškas pavadinimas nurodo į du skirtingus dalykus: vesterno žanrą ir vakarietišką gyvenimą. V.Grisebach turi ką pasakyti apie juos abu.

VIDEO: Filmo „Vesternas“ anonsas

Gyvūnai / Animals

Labai gali būti, kad „Gyvūnus“ režisierius Gregas Zglinskis sukūrė norėdamas perimti Davido Lyncho idėjas ir jas perspausdamas bei šaržuodamas privesti savo veikėjų istoriją iki tokio chaoso, kad liktų tik pasijuokti iš bet kokio bandymo ją išnarplioti.

Galima ilgai ginčytis, ar „Gyvūnai“ yra parodija, tačiau vienaip ar kitaip tai filmas, panaudojantis visus klasikinius mindfuck žanro bruožus ir juos pakeliantis kvadratu. Ir jei trečiame „Tvin Pykso miestelio“ (Twin Peaks) sezone mūsų nuolat klausia „kieno tai sapnas?“, tai G.Zglinskis, rodos, specialiai į šį klausimą atsako kelis kartus. Aišku, kiekvienąkart skirtingai. Būtina pamatyti tiems, kurie kine labiausiai mėgsta gerą twistą.

VIDEO: Filmo „Gyvūnai“ anonsas

Vakarėlis / The Party

Auksinį televizijos amžių kiek apkartina faktas, jog šiandien beveik kiekvieno serialo autoriai iškart galvoja apie tris sezonus į priekį ir todėl net „Sostų karuose“ (Game of Thrones) kas antra serija ima atrodyti kaip valanda sugaišto laiko, nes atsakymams - dar ne laikas. Šiame kontekste pamatyti Sally Potter 71 minutę trunkančią komediją – tikra atgaiva.

Kiekviena „Vakarėlio“ minutė savyje talpina daugybę įvykių, tragedijos ir humoro. Per maždaug valandą tuzino veikėjų gyvenimai visiškai apsiverčia aukštyn kojomis, tačiau režisierė tarsi specialiai vengia atvirai parodijuoti tokias vieno kambario ir griūnančio gyvenimo dramas kaip „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ (Who‘s Afraid of Virginia Woolf?). Nuorodų pakanka, tačiau esmė ne jose – esmė energijoje, kuri nė minutei nenurimsta ir, kadangi filmas nesistengia užsitęsti ilgiau nei kad istorija turi parako, žiūrovą ji visiškai „išlaiko“. Nuoširdžiai nepamenu, ar šiemet koks nors filmas privertė mane tiek kvatotis. Kažin.

VIDEO: Filmo „Vakarėlis“ anonsas

Tarp keturių sienų / Insyriated

Berlyno kino festivalyje Philippe‘o van Leeuw drama šiemet laimėjo publikos simpatijų prizą. Kaip ir „Vakarėlis“, „Tarp keturių sienų“ yra koncentruotas filmas. Jis irgi trunka mažiau nei pusantros valandos, jo veikėjai taip pat įkalinti viename bute, tik šįsyk humoro nebėra nei lašo. Ir būtent dėl šių aplinkybių žiūrovų simpatijas suprasti nesunku.

Apie nuo karo besislepiančią šeimą pasakojantis filmas iš tiesų yra bandymas tradicinio trilerio kalba papasakoti, koks jausmas šiandien gyventi Sirijoje. Žiūrovas turi ne klausytis apie politinę situaciją, o pajausti baimę, kurią išgyvena nuolat drebančiuose namuose tūnantys žmonės, kurių gyvybė kabo ant plauko. Žinoma, „Tarp keturių sienų“ toli gražu nėra tobulas filmas, tačiau tikrai aktualios temos kine retai kada virsta kuo nors daugiau nei režisieriui reikalingų idėjų įvaizdinimas nuobodžioje bei sentimentalioje formoje. „Tarp keturių sienų“ - viena retų išimčių.

VIDEO: Filmo „Tarp keturių sienų“ anonsas

Nemeilė / Loveless

Borisas (akt. Aleksejus Rozinas) ir Ženia (akt. Janina Hope) skiriasi. Nelabai aišku, ką daryti su bendru butu ir sūnumi. Vieną kažkaip reikia parduoti, antrąjį kažkur padėti. Išgirdęs tokius planus berniukas pabėga ir porai tenka jį surasti.

Kaip ir ankstesnis Andrejaus Zviagincevo filmas „Leviatanas“, „Nemeilė“ pasakoja emociškai sudėtingą istoriją, tuo pačiu kalbėdama apie šiandienę Rusiją. Šįkart įpinama ir daugiau trilerio detalių, pakeičiančių vietomis itin lėtą, leviatanišką ritmą. O pamatyti filmą verta dar ir dėl to, kad jis Kanų kino festivalyje šiemet apdovanotas Žiuri prizu.

VIDEO: Filmo „Nemeilė“ anonsas

Telma / Thelma

Sunku pasakyti, ko reikėtų tikėtis iš naujojo Joachimo Triero filmo. Po puikių egzistencinių klajonių („Repriza“ (Reprise) ir „Oslas, rugpjūčio 31 d.“ (Oslo, August 31st) bei nuviliančios šeimyninės dramos („Garsiau už bombas“ (Louder Than Bombs) režisierius suka į antgamtinio trilerio vandenis. Didieji festivaliai ir prizai filmą aplenkė, bet gali būti, jog tai labiau žanro, ne kokybės problema.

Ypatingų galių filme turi pati Telma, drovi norvegė paauglė. Būtų be galo keista, jei J.Trieras neskirtų didelės dalies filmo būtent brandos klausimams, tačiau, kita vertus, pats faktas, kad „Telma“ egzistuoja, jau yra pakankamai keistas, tad šįkart, tikriausiai, ir spėlioti reiktų kaip įmanoma mažiau.

VIDEO: Filmo „Telma“ anonsas

Kur „Rokis II“? / Where is Rocky II?

1979-aisiais menininkas Edas Ruscha savo skulptūrą „Rokis II“ paslėpė Mohavės dykumoje. Niekas tiksliai nežino, kur ji, o pats menininkas nepripažįsta net paties jos egzistavimo fakto. 2016-aisiais režisierius Pierre‘as Busmuthas pasamdo privatų detektyvą, kad šis pagaliau surastų „Rokį II“.

„Oskarą“ už „Jausmų galios“ (Eternal Sunshine of the Spotless Mind) scenarijų laimėjęs P.Busmuthas savo režisūriniu debiutu sukūrė būtent tokį dokumentinį filmą, kokio galėtumei tikėtis iš „Jausmų galios“ scenaristo. Tikri kadrai jame pinasi su fikcija, realios paieškos – su išgalvotomis. O juk darant filmą apie skulptūrą, kuri nežinia, ar išvis egzistuoja, tikriausiai ir reikia juostos, kurioje net nebandoma ieškoti objektyvių atsakymų.

VIDEO: FIlmo „Kur Rokis II?“ anonsas

Neprijaukinti / The Untamed

2013-ųjų „Scanoramoje“ žiūrovus šiurpino vienas brutaliausių pastarųjų metų filmų – Amato Escalante‘s „Heli“. Kankinančiai realistiškas kūrinys apie jaunos šeimos ir narkotikų kartelio konfliktą kiekvienam jį mačiusiam garantuotai įsirėžė į atmintį – tai viena tų juostų, kurias norisi nusiplauti nuo savęs.

„Neprijaukintuose“ A.Escalante toliau kalba apie socialines problemas, tačiau šįsyk jo pasirenkamas tonas kiek kitoks. Apie antgamtišką būtybę pasakojanti istorija išlaiko „Heli“ rimtumą, tačiau vietoje iki skausmo detalaus tikroviškumo kalba magiškojo realizmo ar net erotinio filmo nuotaikomis. Žinoma, smagiam vakarui šio režisieriaus filmai tikriausiai netiks niekada, bet ieškantiems žaidimų kino forma – pats tas.

VIDEO: Filmo „Neprijaukinti“ anonsas

Rokas ir jo broliai / Rocco and his Brothers

Kai į Lietuvą atvyksta Luchino Visconti retrospektyva, verta pažiūrėti mažų mažiausiai kelis joje pristatomus darbus. Trijų valandų šeimyninė drama „Rokas ir jo broliai“ tarp kino istorijos šedevrų paprastai minima rečiau nei „Leopardas“ (The Leopard), tačiau šiandien atrodo neabejotinai paveikesnė emociškai ir gerokai aktualesnė tematiškai.

„Rokas ir jo broliai“ pasakoja, žinoma, apie Roką (akt. Alain Delon) ir jo brolius. Į penkias dalis suskirstytas filmas nagrinėja kiekvieno iš penkių brolių santykius tarpusavyje, kartais tarsi sufleruodamas į F.Dostojevskio kūrybos veikėjus. Tai tam tikras L.Visconti popuri: viena vertus, jo stilius neorealistiškas, kita vertus, „Rokas“ nebijo pasirodyti kiek melodramiškas, viena vertus, tai istorija apie konkretų laikotarpį ir jos socialinę situaciją, kita vertus, filmas kelia klausimus, gerokai pranokstančius Italijos ar 1960-ųjų kontekstus.

VIDEO: Filmo „Rokas ir jo broliai“ anonsas
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Sveikata

Svajonių virtuvė