Mano favoritų sąraše puikuojasi siurealistinė drama „Kita moteris“ (L'Autre/The Other One). Apie ją buvau užsiminęs vakar, o šiandien jau papasakosiu daugiau. Režisieriai scenaristai Patrickas Mario Bernardas ir Pierre'as Trividicas šią keistą pavydo ir moteriškos pasiutpolkės istoriją specialiai parašė aktorei Dominique Blanc. Jos vienišoji herojė turi daug jaunesnį juodaodį draugą, kuriam norisi jau susukti šeimos lizdą, todėl vyrukas susiranda kitą moterį. Bet jis sąmoningai neatskleidžia net pirmosios vardo raidės, o tik pasako, kad naujai meilužei yra tiek pat metų – 47. Ši papildoma informacija paverčia filmo heroję beprotiška pavyduole, kuri žūtbūt trokšta sutikti savo didžiausią konkurentę ir savanoriškai pasineria į sukrečiantį fantazijų pasaulį. O ten laukia vidiniai demonai, sielos monstrai ir pasiutusios vaizduotės vaisiai. Solidus „lynčiško“ stiliaus kinas su minimaliu kiekiu atsakymų. Tikiu, kad „Kita moteris“ turi pakankamai užtaiso kažką laimėti Venecijoje ir ilgai keliauti per kitus kino festivalius.
Kalbama, kad japonų kino klasikas Hayao Miyazaki susiruošė Venecijoje pristatyti paskutinį filmą savo karjeroje. Tai gali būti svarus ženklas žiuri komisijai, kad animaciniam kūriniui „Ponis ant uolos prie jūros“ reikėtų išrašyti kokį nors paguodos prizą. Iki „Auksinio liūto“ jis netraukia, o už vaidybą animacinių undinėlių, raganų ir mergaičių juk niekas neapdovanos. Ryškiomis vaivorykštės spalvomis nupieštas ir įstabia Jose Hisaishi muzika įgarsintas filmas yra nepaprastai gražus ir dinamiškas, o paprastą istoriją lengvai suseks visų amžiaus grupių žiūrovai. Senukas Hayao aiškiai sėmėsi įkvėpimo iš Hanso Christiano Anderseno pasakos „Mažoji undinėlė“ ir holivudinės animacinės komedijos „Žuviukas Nemo“.
Bet jis moka meistriškai užburti su nerealiai nuoširdžiais herojais. Todėl jo undinėlė tampa panaši į mažą plaukiojančią mergaitę. Ji pabėga iš povandeninės karalystės ir netyčia užstringa butelyje, kurį ant kranto suranda namelyje prie jūros gyvenanti vieniša mergaitė. Taip prasideda išradingi ir pasakiški nuotykiai, išmokantys mus apie draugystę ir meilę. Tai yra kitoks ir senamadiškas animacinis filmas, kokius šiuo metu piešia tik išskirtiniai režisieriai. Savotiška atsvara trimatei kompiuterinei animacijai. Nežinau, ar „Ponį“ kas nors parodys Lietuvoje, o galbūt išleis tik DVD, bet visiems „Šihiros nuotykių dvasių šalyje“ ir „Keliaujančios pilies“ draugams jis yra būtinas pažiūrėjimui.
Antrasis Italijos filmas „Džovanos tėvas“ man pasirodė kiek geresnis už „Nuostabiąją dieną“, bet ir vėlgi jame nagrinėjama ta pati problema apie itališkos šeimos keistenybes. Tik šį kartą veiksmas vyksta 1938-siais I-ojo pasaulinio karo išvakarėse. Juoko pro ašaras stilistiką pasiskolinusiame plakate į kiną kviečia komiškas mimikas nustatę aktoriai, bet gan greitai paaiškėja nejuokingos dramos peripetijos: mergina žiauriai smeigė peilį į nugarą geriausiai ir vienintelei savo draugei, nes nesugebėjo pasidalinti žaviu jaunuoliu. Džovanos tėvas negali patikėti, kad duktė padarė tokį siaubingą nusikaltimą, bet įkalčiai priverčia ją prisipažinti.
Tuomet visa šeima ir kaimynas karabinierius gelbėja merginą nuo kalėjimo, kol padedami advokato uždaro ją į psichiatrinę ligoninę. Netrukus atskrenda lėktuvai ir mėto į miesto gatves bombas. Labai baisu. Jau šeštą kartą kartą dalyvauju Venecijos kino festivalyje ir spėjau pamatyti tris režisieriaus Pupi Avati filmus, kuriuose nuolat sukasi ta pati plokštelė. Neprisimenu, kad bent vienas ankstesnis veterano kūrinys emigravo už Italijos ribų. To paties likimo sulauks ir drama „Džovanos tėvas“, kuri gali sudominti tik italus.
Šis seansas neplanuotai išėjo išskirtinis. Jau pačią pirmą minutę, kai ekraną nušvietė Silvio Berlusconi verslo imperijai „Mediaset“ priklausančios kino platinimo kompanijos „Medusa“ logotipas, salėje pasigirdo baubimas. Tuoj po to paaiškėjo, kad kino mechanikas pamiršo paspausti kažkokį mygtuką ir nepaleido garso. Muzikinis takelis grojo, o dialogų nebuvo girdėti. Karštakošiai italai iškentėjo tik 20 sekundžių ir salė pavirto į tvartą, kuriame beveik visi pradėjo isteriškai rėkti, mojuoti rankomis ir komentuoti neišsimiegojusio darbininko poelgį. Įdomiausia, kad mechanikas nepastebėjo nieko neįprasto, todėl filmas nebylia versija tęsėsi gal 10 minučių, o visą tą laiką italai atsisukę į operatoriaus langelį rodė linksmus ženklus, kad salėje uždegtų šviesą. Po to buvo trumpa pertrauka ir viskas prasidėjo iš naujo: švilpimai visos Italijos bičiuliui padre Silvio ir specifinei auditorijai kuriančio Pupi Avati filmas. Jau su normaliu garsu.
