Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti
2020 05 25

5 nemokami filmai, kurie jus nukels į tarpukario Lietuvos kino teatrą

Priešingai dažnai paplitusiai nuomonei, tarpukario Lietuvoje kino teatrų lankymas nebuvo tokia jau pigi pramoga. Be to, į filmą išsiruošusio žiūrovo dažnai laukdavo kino salėje pūpsantys cigarečių ir cigarų dūmų kamuoliai, skraidantys saulėgrąžų lukštai ar nežinia kokiais būdais į kiną patekusių jaunuolių šauksmai. Dabar daugelis tarpukario Lietuvoje rodytų filmų jau nebėra saistomi autorinių teisių ribojimų, todėl juos galima laisvai ir legaliai žiūrėti internetu komfortiškoje namų aplinkoje. Ta proga pristatome 5 nemokamus filmus, kurie jus nukels į tarpukario Lietuvos kino teatrą.
Kino teatro „Romuva“ fasadas
Kino teatro „Romuva“ fasadas / Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Sunkiai įpirkti dieviškieji „X įsakymų“ („The ten Commandments“, rež. Cecil B. DeMille, 1923)

Pirmaisiais kino dešimtmečiais religiniai filmai užėmė itin svarbią vietą kino filmų hierarchijoje. Į naują, mechaninį išradimą – kiną, daug kur vis dar žiūrėta nepatikliai ar net stačiai raginta jo vengti. Nepatiklumą dažnai pralauždavo ir sunkiai uždirbtą pinigą neretai išviliodavo Bažnyčios šventuosius ir Šventojo Rašto istorijas vaizduojantys kino kūriniai – juk jie jau pažįstami ir jų nėra ko bijoti.

Kinas tarpukario Lietuvoje
Kinas tarpukario Lietuvoje

Todėl po Lietuvą keliavusių „filmininkų ant ratų“ repertuare visuomet būdavo nors vienas religinis filmukas, o dažno kaimiečio pirmas susidūrimas su kinu įvykdavo vietos kunigo dovanai ar už aukas surengto kino seanso metu. 1923 metais sukurtas ir Senojo Testamento istorijas prikėlęs Cecil B.DeMille filmas „X įsakymų“ buvo religinių filmų karalius. Epinių proporcijų filme nusifilmavo tūkstančiai statistų, filmo dekoracijas kūrė 1600 darbininkų, o jos pačios šiandien tapo archeologų tyrimo objektu.

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotr./Kino teatro „Odeon“ salė Biržų ugniagesių draugijos pastate Basanavičiaus g.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotr./Kino teatro „Odeon“ salė Biržų ugniagesių draugijos pastate Basanavičiaus g.

Tačiau filmas buvo per brangus po Lietuvą keliaujantiems „filmininkams“ ir vietos dvasininkams, sunkiai įkandamas jis buvo net Lietuvos kino teatrų savininkams. Todėl 1924-ųjų lapkritį skelbta: „Artimiausiomis dienomis bus pastatytas žinomas pasaulinis šedevras „X įsakymų“. Esant didelės vertės paveikslui ir neturint galimybės vienam teatrui padengti dideles išlaidas „X įsakymų“ bus demonstruojamas vienu laiku dviejuose teatruose“. Tai bene pirmasis kino filmas, kurio premjera Lietuvoje įvyko iš karto dviejuose kino teatruose, po kurio laiko, tokia praktika grandioziniams filmams pristatyti šalyje taps gana įprasta. Tarpukariu sunkiai įpirkti „X įsakymų“ net 25 metus išlaikė pelningiausio kino studijos „Paramount“ filmo rekordą, o nuo filmo pastatymo praėjus kone šimtmečiui jis vis dar gniaužia kvapą.

Kretingos muziejaus nuotr./Kretingos dvaro vairuotojas Pranas Gedrimas su Lietuvos kino studijos operatoriais, filmuojančiais Kretingos–Klaipėdos apylinkes
Kretingos muziejaus nuotr./Kretingos dvaro vairuotojas Pranas Gedrimas su Lietuvos kino studijos operatoriais, filmuojančiais Kretingos–Klaipėdos apylinkes

Charlie Chaplino režisūrinis debiutas – „Mažylis“ („The Kid“, rež, Charlie Chaplin, 1921)

Kitas tarpukariu itin paplitęs kino žanras – fizinė komedija (slapstic). Jos atlikėjų netrūko ir Lietuvos ekranuose – žiūrovus juokino danai Patas ir Patašonas (komikų Carl Schenstrøm ir Harald Madsen duetas), amerikiečiai Dikas ir Dofas (šiuo vardu Lietuvoje žinotas JAV komikų Stan Laurel ir Oliver Hardy duetas, vardas nusižiūrėtas nuo vokiečių, mat iš čia Lietuvą pasiekdavo ir filmų juostos, „Dick und Doof“ išvertus iš vokiečių kalbos reikštų „Storas ir kvailas“), triukais publiką stebino Busteris Keatonas, tačiau vienareikšmis šio žanro lyderis buvo Charlie Chaplinas.

Kinas tarpukario Lietuvoje
Kinas tarpukario Lietuvoje

Tik jo filmai tapdavo politinių rietenų dalimi, o žiūrovai eidavo jų žiūrėti net jei jie būdavo pasenę jau dešimtmečiu. Fizinės komedijos žanras taip pat tapo dažnu kino oponentų tarpukario Lietuvoje taikiniu. Kaip 1921-aisiais teigė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, šie filmai žiūrovams nieko gero neduoda, nes čia tik „visi bėga, vejasi, griūna, keliasi, kraiposi, vaiposi, mušinėja kits kitam į veidus (būtinai) ir vėl vejasi ir mušasi“. Charlie Chaplino socialiai jautrus ir prasmingas režisūrinis debiutas „Mažylis“, įrodo, jog tai ne visuomet buvo tiesa. Tai (kaip teigė pirmieji filmo sakiniai) buvo filmas su šypsena ir, galbūt, ašara.

Kinas tarpukario Lietuvoje
Kinas tarpukario Lietuvoje

Gulbės daina“ virtęs „Atsisveikinimas su ginklais“ („A Farewell to Arms“, rež. Frank Borzage, 1932)

Keliaujame į garsinį, ketvirtąjį, dešimtmetį. Nors Ernesto Hemingway'aus literatūrinė klasika, romanas „Atsisveikinimas su ginklais“ (1929) tarpukario Lietuvoje taip ir nebuvo išleistas, tačiau kino mylėtojai jau 1933 metais galėjo susipažinti su šiuo romanu šalies kino teatrų ekranuose.

Kinas tarpukario Lietuvoje
Kinas tarpukario Lietuvoje

Pacifistinio turinio, karą smerkiantys filmai to meto Lietuvoje buvo mėgstami ir gausiai lankomi, šis filmas – ne išimtis. „Meilės triumfas prieš karą“ – aukštintas filmas dienraštyje „Dienos naujienos“. Filmo populiarumui nekenkė ir tai, jog pagrindinį vaidmenį jame sukūręs Gary Cooperis buvo išrinktas populiariausiu aktoriumi Lietuvoje 1932–1933 metų filmų sezone. Na, o kad žinomo romano ekranizacija Lietuvoje platinta banaliu pavadinimu „Gulbės daina“, įrodo, jog šiandienos Lietuvoje su kino filmų vertimais dar nėra taip blogai...

Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr./Prie kino teatro „Kapitol“ Dariaus ir Girėno (dab. Vasario 16-osios g.) gatvėje
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr./Prie kino teatro „Kapitol“ Dariaus ir Girėno (dab. Vasario 16-osios g.) gatvėje

Šiurpinantis „Daktaro Zombio nusikaltimas“ („White Zombie“, rež. Victor Halperin, 1932)

„Priedas: Grandiozinė sensacija! Bela Lugosi ir Magde Bellamy sensacinėje garsinėje filmoje – Daktaro Zombio nusikaltimas. Gyvieji numirėliai“ – 1935-aisiais spaudoje skelbė Metropolitain kino teatro Kaune reklama.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotr./Fira Kuprickienė Laisvės alėjoje prie kino teatro „Metropoliten“
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotr./Fira Kuprickienė Laisvės alėjoje prie kino teatro „Metropoliten“

Iš tiesų, tarpukario kino mylėtojai mito ne tik romantinėmis dramomis, komedijomis ar religiniais-istoriniais filmais, čia netrūko ir kraują stingdančio siaubo. „Drakula“, „Drakulos duktė“, „Frankenšteinas“, „Frankenšteino sužadėtinė“, „Baisenybių simfonija“, „Juoda katė“, „Londono vilkolakis“ – tokie ir panašūs pavadinimai iš kino plakatų masino aštrių pojūčių ištroškusius praeivius.

Kinas tarpukario Lietuvoje
Kinas tarpukario Lietuvoje

Tiesa, tam kad patenkintų savo siaubo poreikius, jie pirma turėdavo išsėdėti pagrindinį, dažniausiai nieko šiurpulingo nežadantį programos filmą. „Daktaro Zombio nusikaltimo“ atveju tai buvo romantinė Vienos operetė... Šauksmingi siaubo filmai tuo metu aukštai nevertinti, jie retai būdavo rodomi vieni ir dažniausiai tarnaudavo tik kaip programos „kamšalas“ ar priedas.

Šiandien viskas atrodo kitaip, juk jei ne pirmasis gyvųjų numirėlių – zombių temos kino ekrane ėmęsis „Daktaro Zombio nusikaltimas“, dabar gal ir neturėtume tokių daugiamilijonines minias į kino teatrus traukiančių „blockbusterių“ kaip „Pasaulių karas Z“ („World War Z“, rež. Marc Forster, 2013) ar mases prie televizijos ekranų prikaustančių serialų kaip „Vaikščiojantys numirėliai“ („The Walking Dead“, 2010-).

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr./Kino teatro „Pasaka“ fasadas
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr./Kino teatro „Pasaka“ fasadas

Karo fone vykusi „Didžiosios meilės simfonija“ („Love affair“, rež. Leo McCarey, 1939)

Ši romantinė drama su žymiais to meto aktoriais Charles Boyer ir Irene Dunne, kadaise buvo pirmasis filmas pademonstruotas naujai pastatytame „Romuvos“ kino teatre Kaune. 1940-ųjų balandį atidarytas kino teatras, tuo metu, be abejonės, galėjo vadintis geriausiu ir moderniausiu mieste.

Kinas tarpukario Lietuvoje
Kinas tarpukario Lietuvoje

To meto Lietuvos spaudoje filmas sutiktas dviprasmiškai – prikaišiota ir dėl „šalto, miesčioniško grubumo“ pilnos Irene Dunne vaidybos (už rolę šiame filme aktorė buvo nominuota 1940-ųjų „Oskarų“ ceremonijoje), ir dėl gana „banalios, nereikšmingos“ filmo pradžios, tačiau vis tiek stebėtasi, jog karo metais pavyko gauti tokį puikų nematytą filmą, mat kino ekranai dėl karo buvo užversti sena, neretai menkaverte programa.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotr./Fira Kuprickienė Laisvės alėjoje prie kino teatro „Metropoliten“
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotr./Fira Kuprickienė Laisvės alėjoje prie kino teatro „Metropoliten“

Dabar kino teatras „Romuva“ yra vienintelis tarpukario Lietuvoje statytas ir vis dar pagal savo paskirtį veikiantis kino teatras šalyje, tad jo ištakas menantis filmas lietuvių žiūrovams įgauna ir simbolinę prasmę, kuria ir norėtųsi užbaigti šį filmų sąrašą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Vasarinių padangų sezonas: kur rasti geriausią kainos ir kokybės santykį?
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius