Dainomis ir šokiais prieš terorą
Vienintelis Afrikos atstovas Abderrahmanne’as Sissako užsitikrino karštą ovacijų bangą perpildytoje „Debussy“ salėje.
Dykumos kaimelyje nufilmuota drama „Timbuktu“ stebi skaudžią ir liūdną Malio kasdienybę, tyrinėja islamo religijos ekstremistų brutalų poveikį paprastų žmonių likimams, bet nešykšti žėrinčio humoro, melancholiškų situacijų ir įkvepiančio optimizmo.
Tiesiog užburiančiai žiūrisi muzikinė scena apie Ramadano laikotarpiu uždraustą futbolą be kamuolio žaidžiančius ir įvarčius mušančius vaikus (šios 2-3 minutės galėtų būti idealiausia reklama artėjančiam pasaulio futbolo čempionatui).
Džihado teroristų grupuotę čia papildo populiarus ir talentingas reperis, pastebimiausia bandoje karvė gauna vardą GPS, iš automato paleista kulkų serija nušienauja žolės krūmą, o už absurdišką nuodėmę 20 kartų plakama mergina uždainuoja iš širdies gilumų.
Magiškų simbolių, žaismingų argumentų, vaizdinėmis metaforomis koduotų užuominų, smėlio šokių ir nuoširdžių dainų kupina drama pasižymi operatoriaus stebuklais.
Tiesiog užburiančiai žiūrisi muzikinė scena apie Ramadano laikotarpiu uždraustą futbolą be kamuolio žaidžiančius ir įvarčius mušančius vaikus (šios 2-3 minutės galėtų būti idealiausia reklama artėjančiam pasaulio futbolo čempionatui).
Kitame įsimintiname epizode nuostabiu balsu užslėptas protesto emocijas įkaitina dainininkė Fatoumata Diawara. Jos muziką labai gerai žinantis grupės „Skamp“ lyderis ir muzikinio klubo „Loftas“ ideologas Viktoras Diawara dar neturėjo progos susitikti su šia Afrikos atlikėja, kurią asmeniškai pažįsta jo tėvas. „Malyje visi Diawaros yra šeima“, – paaiškino Vakarų Afrikos valstybėje vaikystę praleidęs Viktoras.
Didinga kriuksinti meilė dailei
Vis rečiau gaunantis progą kurti lietuvių kilmės britas Mike’as Leighas išpildė milžinišką karjeros svajonę – nufilmuoti nepapasakotą dailininko J.M.W.Turnerio 25-erių paskutinių gyvenimo metų biografiją.
Režisierius laukė 15 metų ir išleidinėjo pigiau kainuojančius filmus („Viskas arba nieko“, „Vėjavaikė“, „Vera Dreik“), kol užsitikrino 13,8 mln. eurųr biudžetą (tai brangiausias jo kūrinys). Pinigų neužteko visiems sumanymams ir preciziškumu garsėjantis autorius atšaukė filmavimus Venecijoje.
Vis rečiau gaunantis progą kurti lietuvių kilmės britas Mike’as Leighas išpildė milžinišką karjeros svajonę – nufilmuoti nepapasakotą dailininko J.M.W.Turnerio 25-erių paskutinių gyvenimo metų biografiją.
Biografinės dramos „Ponas Turneris“ (Mr. Turner) privalumas – fantastiškas aktoriaus Timothy Spallo pasirodymas. Jis genialiai vaidina ekscentrišką, aistringą, ištvirkusį, radikaliai kategorišką, atsidavusį dailei ir patenkintą savimi vienišą vyrą.
Prie nuostabaus filmo vertybių stipriai prisideda operatoriaus Dicko Pope’o užfiksuoti gražūs vaizdai ir paveikslų tapyba įvairiose stadijose.
Festivalio seanse pritrūko tik anglų kalbos titrų, nes dažnai murmančio, šnabždančio, kriokiančio, urzgiančio, net kriuksinčio dailininko tariamų žodžių beveik neįmanoma teisingai išgirsti ir suprasti.
M.Leigho filmai visuomet prasideda be galutinio scenarijaus, kurį ilgose repeticijose išvysto eksperimentuojantys ir improvizuojantys aktoriai. Pirmą kartą skaitmeninėmis technologijomis nufilmuotas „Ponas Turneris“ yra ne išimtis meistriškos režisūros taisyklei, tačiau kūrybinė grupė pasiruošė išsamiais tyrimais pagrįstos realių faktų medžiagos.
T.Spallas (gausiausiai matytą vaidmenį jis sukūrė šešiose „Hario Poterio“ serijose, bet tai ketvirtas svarbus jo vaidmuo pas M.Leighą) net dvejus metus iki intensyvių repeticijų specialiai mokėsi tapyti ir rimtai susidomėjo daile.
Aukštus įvertinimus Kanuose išgirdęs M.Leighas pažadėjo, kad kito jo kūrinio nereikės taip ilgai laukti. Jis tikisi pamaloninti gerbėjus bent sykį per dvejus metus. Bet pirmiausia norėtųsi, kad M.Leighas grįžtų į Kanus po savaitės. Per dvi dienas Festivalis atskleidė du absoliučiai skirtingus biografinio kino pavyzdžius – labai gerą „Poną Turnerį“ ir siaubingą „Monako princesę“.
Glorija 2
Antrai pagal svarbą konkursinei programai „Ypatingas žvilgsnis“ daug sėkmingiau pavyko su atidarymo filmu. Jautri ir nuoširdi drama „Vakarėlių liūtė“ (Party Girl) tematiškai primena „Kino pavasario“ visų laikų lankomiausią filmą „Glorija” ir pasakoja apie solidaus amžiaus moters klajones jausmuose.
„Vakarėlių liūtė“ tematiškai primena „Glorija” ir pasakoja apie solidaus amžiaus moters klajones jausmuose.
Audringą gyvenimą mėgusi ir naktiniuose baruose gundytoja dirbusi 60-metė užaugino keturis vaikus (tikėtina, kad nuo skirtingų vyrų), o ramesniame etape bando sulipdyti naują laimingą šeimą su rūpestingu ir atsidavusiu sužadėtiniu, tačiau jo titaniškas pastangas griauna neapsisprendimas ir abejonės.
Emocinga „Vakarėlių liūtė“ neturi nieko originalaus, bet šiuo filmu debiutuojančios dvi jaunos režisierės Marie Amachoukeli ir Claire Burger su bičiuliu režisieriumi Samueliu Theisu užsitikrins prodiuserių pasitikėjimą.
