Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

68-asis Kanų festivalis. 9-oji diena: neišvengiamo keršto psichologija ir pornografinės meilės ekstazė

Argentinietis provokatorius Gasparas Julio Noe (antras kairėje) šį kartą nuėjo per toli ir persistengė su pornografine psichoterapija.
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Argentinietis provokatorius Gasparas Julio Noe (antras kairėje) šį kartą nuėjo per toli ir persistengė su pornografine psichoterapija.
Šaltinis: 15min
0
A A

Viltys, kad prasčiausią Kanų festivalį išgelbės paskutinėms dienoms suplanuoti filmai, kol kas bliūkšta. Oficialiame konkurse liko tik trys nežinomieji, bet tik iš vesterniškos „Makbeto” adaptacijos dar tikimasi rimtesnio iššūkio keliems favoritams.

Pirmuosius apdovanojimus tradiciškai išdalija paralelinė programa „Kritikų savaitė“, kurioje šiemet triumfavo argentinietis Santiago Mitre (jo debiutinis filmas „Studentas“ maištavo ir Lietuvos ekranuose) su smurto drama „Paulina“ apie jauną merginą, kurią Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus pasienio zonoje nusidriekusiose džiunglėse brutaliai suluošina chuliganai.

Kanų gyvenimas išaušta ankstyvą rytą, kai į pirmąjį dienos seansą 8.30 val. festivalio rūmų salėje „Lumiere“ susirenka bent 2 000 žmonių. Parteryje įrengtoje pakyloje su atskiru įėjimu filmus žiūri garsieji teisėjai. Šiemet komisijoje dominuoja miegaliai, nes ryte dažniausiai ateina tik punktualusis meksikietis režisierius Guillermo del Toro (jis visuomet įstaiso pirmos eilės kairiausioje kėdėje) ir vienas iš brolių prezidentų Ethanas Coenas (jam patinka atsisėsti antroje eilėje iš dešinės pusės).

Pastarosiomis dienomis rytais prabunda dainininkė-kompozitorė Rokia Traore iš Malio ir Pedro Almodovaro ankstyvųjų filmų mūza Rossy de Palma. Režisieriui Xavierui Dolanui, aktoriams Jake’ui Gyllenhalui, Siennai Miller ir Sophie Marceau naudingiau dalyvauti madinguose vakariniuose seansuose ir pasivaidenti nuotraukose.

Režisieriui Xavierui Dolanui, aktoriams Jake’ui Gyllenhalui, Siennai Miller ir Sophie Marceau naudingiau dalyvauti madinguose vakariniuose seansuose ir pasivaidenti nuotraukose.

Negraži ir atstumianti meilė be charizmos

Argentinietis provokatorius Gasparas Julio Noe („Nesugrąžinamas laikas“, „Užeikite į tuštumą“) šį kartą nuėjo per toli ir persistengė su pornografine psichoterapija.

Prieš pat ažiotažinę 3D sekso epo „Meilė“ (Love) vidurnakčio premjerą kompanijos „Wild Bunch“ vadas Vincentas Maravalis pasigyrė, kad filmas jau parduotas visam pasauliui.

Milžiniškos paklausos seansas vėlavo bent pusvalandį, o į salę „Lumiere“ nepateko mažiausiai 200 žmonių. Jie turėjo vardinius pakvietimus, atėjo nurodytu laiku ir eilėje kantriai laukė ilgiau nei valandą, kai apsauga pranešė verdiktą „vietų nebėra“.

Kitą rytą specialus seansas spaudai nesuprantamai buvo suplanuotas vos 500 kėdžių salėje, kurios užsipildė likus pusvalandžiui iki seanso pradžios, o vietų užteko tik greičiausiai po Jacqueso Audiard'o „Dypano“ iš vienos salės į kitą perbėgusiems laimingiesiems. Dar po 2 val. 15 min. laimingų ir patenkintų neliko. Nusivylusi spaudos brolija švilpė ir baubė už reklaminę apgaulę.

Skandalingoje „Meilėje“ hipnotizuojančiai mirksi stroboskopai (Gasparo Noe prekės ženklas), garsiai skamba techno muzika, šviečia raudoni fonai, skrajoja nerami kamera, o ekraną užpildo atviri ir ištęsti lytiniai aktai, grupinio sekso aistros, masinė svingerių orgija, genitalijų pakratinukas, įkyriai kartojama masturbacija, perspektyva iš makšties viduje ir pažadėtasis žiūrovų apšlakstymas trykštančia sperma (režisierius liguistai ir nešvankiai išnaudoja 3D privalumus, kad nemaloniai kirstų per pojūčius).

Lazda neskaniai perlenkiama, kai sekso maniakui pasidulkinti pasiūlo transseksualas išpūstomis krūtimis. Siaubingas haliucinacijas, abejonių ir minčių srautą per pokalbius su sąžinės balsu keičia demagoginiai pamokslai ir schematiškos diskusijos apie kiną, politiką bei jausmus.

Garantuota pornografija, miglotos perspektyvos

Vieną tokį monologą išberia ištvirkusį policijos šefą vaidinantis prodiuseris Vincentas Maravalis (tai šmaikščiausia filmo parodija, bet kas ją įsikirs?). Paminėjimo nusipelno ir Gasparo Noe narciziškumas: pasimylėję su praplyšusiu sargiu ir sūnaus susilaukę kaimynai pakrikštija sūnų Gasparu, o pagrindinio veikėjo mylimoji išsiskyria su vyresniu meilužiu fotografu Noe, kurį agresyviai vaidina žilų plaukų peruką užsimaukšlinęs režisierius.

Suprantama, kad nuogą vaidmenį išdrįso priimti tik neprofesionali ir niekam negirdėta mergina iš gatvės, bet kodėl prodiuseriai nenuvedė jos pas odontologą?

Filme tikrai nėra meilės ir jokių jausmų. Sunku patikėti, kad amerikietis galėjo įsimylėti merginą purvinais ir išpuvusiais dantimis. Suprantama, kad nuogą vaidmenį išdrįso priimti tik neprofesionali ir niekam negirdėta mergina iš gatvės, bet kodėl prodiuseriai nenuvedė jos pas odontologą?

Įdomiausias klausimas, ką dabar veiks „Meilę“ aklai nusipirkę platintojai? Seksas lengvai parduodamas

, bet Kanuose parodyta skandalingoji versija bus blokuojama, o iškirpus kvestionuojamas scenas liks absoliučiai tuščias trumpametražis niekalas. Lietuvos cenzūros komitetas „Meilę“ garantuotai kategorizuos pornografiniu filmu. Neužteks apsiginti argumentu, kad režisierius propaguoja saugų seksą ir moko būtinai naudoti prezervatyvus, nes jis lygiai taip pat reklamuoja narkotikų vartojimą ir savižudybę, kai meilė išblėsta.

Kaip ten benutiktų, Gasparo Noe prasčiausias kūrinys nepaskatins žiūrovų sugrįžtamumo efekto, girdės gausybę negatyvių atsiliepimų ir taps vieno smūginio savaitgalio arba 2–3 seansų atrakcija, nes smalsumas vis tiek vilios žmones.

Samurajus iš Šri Lankos

„Paryžius yra pavojingas miestas su aplink zujančiais užsieniečiais“, – meilės miestą pornografinėje „Meilėje“ savo meilužei apibūdina daug kalbantis amerikietis. Ši frazė idealiai tinka konkursinio trilerio „Dypanas“ (Dheepan) apibūdinimui. Madingajam prancūzų režisieriui Jacquesui Audiard'ui („Pranašas“, „Plakti mano širdis nustojo“, „Rūdys ir kaulai“) vis dėlto nepavyko apginti prancūziško kino reputacijos ir pateisinti šalies šeimininkės pagamintų filmų dominavimo konkurse.

Kukliausiai reklamuotas kūrinys buvo montuojamas iki paskutinės minutės, bet patyręs režisierius vis dar nerado užtikrinto būdo, kaip išgelbėti dar vieną keršto trilerį nuo nuobodybės ir nuspėjamumo sindromo. Jacquesas Audiard'as humaniškai stebi Prancūzijoje laimės ieškančių nelegalių Šri Lankos imigrantų vargus. Pabėgęs iš gimtinės tamilų „tigrų“ kovotojas vaidina fiktyvią santuoką su tautiete moterimi ir kažkur gatvėje sutikta bename mergaite dėl politinio prieglobsčio. Oficialių dokumentų tenka laukti nemokamai skirtame bute daugiaukščių kvartale sostinės pakraščiuose.

Filmo tikslai ir tolesnė eiga paaiškėja, kai tik Jacquesas Audiard'as suformuluoja žaidimo taisykles ir atskleidžia rajono gyventojų veidus, piktus žvilgsnius, keistas šukuosenas, tatuiruotes, chamišką elgesį, necenzūrinę leksiką. Patenkame į namų areštu nubaustų, smurtaujančių, ginkluotų ir neapykantos apsėstų imigrantų bendruomenę.

Kukliausiai reklamuotas kūrinys buvo montuojamas iki paskutinės minutės, bet patyręs režisierius vis dar nerado užtikrinto būdo, kaip išgelbėti dar vieną keršto trilerį nuo nuobodybės ir nuspėjamumo sindromo.

Susipriešinusių gaujų šaudynės ir smurtinės skerdynės neišvengiamos, o policija čia nesivargina užsukti. Valytoju ramiai dirbantis Dypanas iš Šri Lankos bando nekonfliktuoti ir kantriai prisitaikyti prie pavojingos aplinkos, bet nedėkinga aplinka tiesiog priverčia išsitraukti iš lagamino mačetę ir Džono Rembo stiliumi pademonstruoti jauniems chuliganams, ko išmoko džiunglėse.

Užkoduoti keršto ritualai

Rytų kovos menų epu klaidingai anonsuota istorinė drama „Žudikė“ (The Assassin) labiausiai įsimins festivalio svečiams politiniais dalykais ir geografijos spragomis. Kanų festivalio katalogo sudarytojai priskyrė filmą Kinijai ir papiktino prodiuserius iš Taivanio.

Maestro Hou Hsiao Hsienas paskyrė sudėtingam filmavimui 5 metus ir montažui dar 2 metus, pedantiškai ir kruopščiai ištobulino kiekvieną kadrą, iškirpo bent pusę medžiagos pagal pardavimų kompanijos ir Kanų festivalio rekomendacijas. Vieša paslaptis, kad „Žudikė“ buvo siūlomas konkursinei programai pernai, bet pateikta versija neįtikino meno vadovo Thierry Fremaux. Ypatingai lėtas tempas ir nenutrūkstantys pokalbiai apribos kūrinio auditoriją iki kantriausių festivalinių žiūrovų, bet ir jiems prireiks pasiaukojimo, kad ištvertų išbandymą.

Nuostabiai gražiai nufilmuotas, skirtingus kino formatus naudojantis, patraukliai aprengtas, Tang dinastijos kraštovaizdžio autentika užburiantis vizualus epas pritrūksta Rytų kovos menų žanrui įprastų dvikovų, nes būtent to lauks ir tikėsis Wongo Kar-wai „Didųjų meistrą“, Ango Lee „Sėlinantį tigrą, tūnantį drakoną“, Zhango Yimou „Herojų“ pamatę žiūrovai.

Principingai nieko neaiškinančio 68-erių metų Hou Hsiao Hsieno poetinis minimalizmas yra neiššifruojamas, nes pernelyg intelektualios „Žudikės“ keršto žaidimo prasmę ir politinius akcentus supras tik Azijos istorijos žinovai ir ekspertai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau