Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

70-asis Kanų kino festivalis. Pirmoji diena: festivalis tradiciškai startavo nusivylimu

 70-ojo Kanų kino festivalio atidarymo svečiai 15min iš Kanų
Audriaus Solomino nuotr. / 70-ojo Kanų kino festivalio atidarymo svečiai
Šaltinis: 15min iš Kanų
0
A A

Jubiliejinis Kanų festivalis prasidėjo ilgesnėmis eilėmis, atidesniu patikrinimu, vėluojančiais seansais ir keistais organizaciniais nesklandumais.

Laukiamiausio kino festivalio pradžiai pasirinkta iš skirtingiausių žanrų sumaišyta dėlionė „Ismaelio šmėklos“ (Ismael’s Ghosts, rež. Arnaud Desplechin) dar sykį patvirtino, kad Kanams atidarymo ceremonijos filmas, kuris jau šiandien bus ramiausiai pamirštas, rūpi mažiausiai – festivalis tradiciškai startavo nusivylimu, o „Debussy“ salėje po seanso tvyrojo tyla.

Blyškiosios šmėklos

Šiemet lyg tyčia Kanai gerokai delsė paskelbti atidarymo filmą ir atskleidė jį tik per balandžio 13 d. spaudos konferenciją be jokių fanfarų ir papildomo pranešimo spaudai. Ankstesniais metais pirmasis festivalio filmas būdavo žinomas jau kovo mėnesio pradžioje ir sulaukdavo gausaus dėmesio. Taip pasklido kalbos, kad Kanai vis dėlto iki paskutinės minutės laukė kito kūrinio (vieša paslaptis, kad tai – Prancūzijoje filmuotas Christopherio Nolano karinis epas „Dunkirkas“), bet pasirinko atsarginį filmą, kurį tiesiog reikėjo kur nors įkišti.

Sudėtinga paaiškinti, kodėl nuobodus ir perkrautas idėjomis žanrų mišinys buvo išmestas kino kritikų sudorojimui. Vienintelė pateisinama priežastis – raudonam kilimui papuošti tikrai reikėjo aktorių Marion Cotillard, Charlottes Gainsbourg, Albos Rohrwacher, Louiso Garrelio ir Matthieu Amalrico.

M.Amalricas „Ismaelio šmėklose“ įkūnija režisierių, kuris nesugeba rašyti scenarijų ir nemoka mylėti be stiklo viskio ar taurės raudonojo vyno, o antrą pagal svarbą konkursinę programą „Ypatingas žvilgsnis“ kaip tik pradės M.Amalrico režisuota drama „Barbara“. Tai – savotiškai dvigubas M.Amalrico smūgis.

3 x Vilnius

Arnaud Desplechinas ryškiai persistengė supindamas filmą iš mistinės dramos, jautrios melodramos apie prarastą meilę, psichologinio trilerio, dailių erotinių aistrų, veiksmo trilerio apie šnipų gaudynes ir dažniausiai nejuokingos komedijos. „Ar jūs miegate su visomis savo aktorėmis?“ – klausia žavi moteris pasiklydusio režisieriaus per pirmą pasimatymą. „Žinoma, kad taip“, – atsako režisierius.

„Ismaelio šmėklose“ visko tiek daug, jog sunku išlaikyti dėmesį ir susekti visas siužetines linijas, kurios persipina be jokios chronologijos ir šokinėja per kelerius metus režisieriaus fantazijose, jo gyvenime (po 21 metų ir 8 mėnesių grįžta mirusia laikyta žmona), scenarijuje, filme ir aplink filmavimo aikštelę. Kartais atrodo, kad pats A.Desplechinas yra pasiklydęs tarp gausybės idėjų – jis spėja išbandyti klasikinę „filmo filme“ struktūrą, o vėliau dar įsijaučia ir į pasakojimą apie tą filmą.

Įžanginė scena prasideda Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, kur diplomatai prie apskrito stalo aptarinėja mįslingąjį kolegą Ivaną (vaidina svorio numetęs ir neatpažįstamai pasikeitęs Louisas Garrelis), kuris Tadžikistano kalėjime buvo užverbuotas paslapčia padirbėti šnipu.

Po pasaulį klajojantis vyras dėl nepaaiškinamų priežasčių pasislėpė Vilniuje ir apsimetė lietuviu, o dabar ragina atvykti savo draugus į Vilnių. „Jau esu tiesiog per senas keliauti į Vilnių“, – juokauja aukšto rango diplomatas. Vos per pusę minutės Vilnius filme paminimas tris kartus. Kiek vėliau paaiškėja, kad tai yra scena iš filmo, kuriam scenarijų rašo viskį nuolat gurkšnojantis režisierius.

Jei „Ismaelio šmėklos“ kada nors ir atskries iki Lietuvos, tai tik keliems festivaliniams seansams. Bet dar nežinia, ar po Verygos, Širinskienės ir Karbauskio pakto tokius filmus išvis bus leidžiama viešai rodyti mūsų šalyje dėl akivaizdžios alkoholio reklamos.

Sustiprinta apsauga

„Ismaelio šmėklų“ seansas spaudai, kuris prasidėjo kultiniu ir tradiciniu šūkiu „Raul!“, vėlavo bent 10 minučių, nes apsaugos darbuotojai nespėjo laiku patikrinti visų atėjusiųjų. Šiemet kiekvienam žiūrovui reikės užtrukti žymiai ilgiau, nes prieš daiktų patikrinimą ir apmojavimą žaisliniu metalo detektoriumi dar tenka įveikti oro uostams įprastus rimtus kontrolės vartus, išsiimant visus metalinius daiktus iš kišenių. Dėl šių priežasčių eilės į Festivalių rūmus ir sales slenka žymiai lėčiau.

1500 laimingųjų

Kanų festivalis niekuomet neparduoda bilietų. Oficialios programos seansai organizuojami tik profesionaliems žiūrovams su išduotomis arba įsigytomis akreditacijomis. Atsitiktiniai žiūrovai turi galimybių patekti į filmus tik iškauliję pakvietimus iš akredituotų svečių. Kitokia sistema galioja registruotiems Kanų mesto gyventojams. Užtenka į Savivaldybę atnešti apmokėtą sąskaitą už elektrą ir tu jau dalyvauji loterijoje.

1500 laimingųjų piliečių gauna po du nemokamus bilietus į kurį nors vieną filmą. Jie neturi teisės pasirinkti nei patogesnės dienos, nei trokštamo filmo. Loterijos rezultatai buvo paskelbti Savivaldybės interneto svetainėje likus dviem dienoms iki 70-ojo Kanų festivalio pradžios.

Gyventojai taip pat žino apie stebuklingas duris Savivaldybėje, kur įmanoma mėginti savo laimę likus dviem valandoms iki kiekvieno seanso pradžios. Mero pagalbininkai mielai išdalija netikėtai gautus pakvietimus miestiečiams.

„Netflix“ palmės negaus!

Pastarąsias savaites aistras kaitino „Netflix“ skandalas, kurį išprovokavo į konkursinę programą pakviesti du filmai, finansuoti milijardus JAV dolerių kino gamybai investuojančios internetinės televizijos giganto. Prancūzijos kino industrijos atstovai įsižeidė, kad korėjiečių vizionieriaus Bong Joon-ho fantastinis trileris „Okja“ ir amerikiečio Noah Baumbacho dramedija „Meirovico istorijos po Kanų festivalio iškart pateks į internetą. „Netflix“ nepraktikuoja savų filmų platinimo kino teatruose, bet negaili pinigų internetines premjeras anonsuojantiems milžiniškiems stendams Kruazetės bulvare.

Kontroversiškas skandalas jau privertė Kanų festivalio Tarybą pakeisti taisykles ir nuo kitų metų įvesti papildomą sąlygą, kad į oficialią pateks tik filmai su garantuotomis premjeromis bent jau Prancūzijos kino teatruose. Pagal šiandien galiojančius Prancūzijos įstatymus internete ir televizijoje leidžiama rodyti filmus tik praėjus dvejiems metams po komercinės premjeros. Būtent šis reikalavimas akivaizdžiai prieštarauja „Netflix“ verslo logikai, nes amerikiečiai tikrai neketina laukti dviejų metų.

Nesutarimai išryškino ir kino įstatymo nesklandumus. Prancūzų kino bendruomenė jau garsiai kalba apie būtinybę jį keisti ir atsižvelgti į alternatyvias platinimo galimybes.

Kaip ir reikėjo prognozuoti, „Netflix“ filmų ateitis buvo aptarinėjama per žiuri spaudos konferenciją. Prezidentas Pedro Almodovaras tiesiai šviesiai pareiškė, kad „Okja“ ir „Meirovico istorijos“ neturi šansų laimėti „Auksinės palmės šakelės“.

Ispanų maestro netgi iš anksto pasirašė savo sklandų atsakymą, tikėdamasis, kad karštasis klausimas bus užduotas. „Man nerūpi, kad „Netflix“ žada vienu metu išleisti filmus 190-yje pasaulio šalių. Mano asmeninis prioritetas – filmo premjera dideliame kino ekrane. Negaliu įsivaizduoti, kad skirtume „Auksinę palmės šakelę“ ar bet kokį kitą apdovanojimą filmui, kuris nebus rodomas kino teatruose“, – pabrėžė savo griežtą apsisprendimą Pedro Almodovaras, kuris paragino „Netflix“ ir kitus naujas technologijas diegiančius kino rinkos žaidėjus adaptuotis prie esamų tradicijų ir nenuvilioti žiūrovų nuo pomėgio lankytis kino teatruose.

Virtuali Inarritu misterija

Viena svarbiausių Kanų festivalio naujovių – režisieriaus Alejandro Gonzalezo Inarritu ir operatoriaus Emmanuelio Lubezki sukurta beveik 7 minučių trukmės virtualios realybės patirtis. VR filmas „Mėsa ir smėlis“ yra įtrauktas į oficialią programą ir paminėtas kataloge, tačiau jį gaubia daug teorijų ir versijų.

Paradoksalu, bet Kanų festivalio programėlėse neradome nė menkiausios užuominos, kaip, kada ir kur įmanoma pamatyti „Oskaro“ premijų laureatų VR eksperimentą. Todėl pirmąją dieną dažniausiai užduodamas klausimas skambėjo maždaug taip: „Ar žinai, kur pamatyti Inarritu?“

Bandymas šį klausimą užduoti organizatoriams dar labiau supainiojo paieškas. Kai kurie festivalio atstovai net nebuvo girdėję apie „Mėsą ir smėlį“, o netrukus išgirdome atviresnį paaiškinimą, kad kol kas neeilinė premjera ypač prastai organizuojama. Sklando gandai, kad filmas turėtų būti rodomas kažkur prie Palmių paplūdimio (30 minučių pėščiomis nuo festivalio rūmų), į kurį galbūt pavežės specialus automobilis.

Panašu, kad atidarymo dieną Kanuose užgimė dar viena legenda apie paslaptingiausią filmą, apie kurį informacija bus atskleista tik parašius elektroninį laišką. Rodos, Inarritu šmėklos ieškoti labai sudėtinga, bet pamėginsime ją surasti.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą