Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

70-asis Kanų festivalis. Šešta diena: du pripažinti meistrai, du nusivylimai

Filmo „Laiminga pabaiga“ premjera 15min iš Kanų
Filmo „Laiminga pabaiga“ premjera
Šaltinis: 15min iš Kanų
0
A A

Austras Michaelis Haneke ir graikas Yorgos Lanthimos. Du pripažinti ir gerbiami meistrai. Du kasdien vėluojančio Kanų festivalio nusivylimai, kurių ilgai nepavyks pamiršti. Du žingsniai atgal ir daug skirtingiausių nuomonių, nes pagerbtiems šventiesiems viskas atleidžiama.

Savanaudžių šeima be meilės

Haneke priklauso elitinei devynių režisierių grupei, kuriems pavyko nuskinti po dvi „Auksines palmės šakeles“. Jis yra vienintelis šių metų konkursantas, galintis įsirašyti į festivalio istorijos metraštį ir tapti pirmuoju režisieriumi, nugalėjusiu tris kartus. Tikiuosi, kad taip neatsitiks ir nepasiteisins užkulisiniai gandai apie išankstinį planą laimingai 70-ojo jubiliejaus pabaigai.

Režisieriaus reputacija ir prestižiniai apdovanojimai nulėmė solidžius filmo „Laiminga pabaiga“ (Happy End) pardavimus. Kai kuriose šalyse platintojai permušinėjo pasiūlymus kosminėmis sumomis. Nekantriai lauktas filmas atvyko į Kanus jau užsitikrinęs komercinį platinimą daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. Ir jis bus masiškai žiūrimass – čia juk Haneke.

Senas, geras ir meistriškai save kartojantis Michaelis Haneke išpuoselėtais režisūriniais triukais. Ar jums to pakanka? Gerai, kad „Debussy“ salėje susirinkę kritikai ir apžvalgininkai išdrįso pademonstruoti bent trupinėlius neigiamos reakcijos ir pasipiktinimo.

Jei „Laimingą pabaigą“ sukurtų koks nors kitas režisierius, jis net nepatektų į Kanus. Pažinodami M.Haneke (man jo geriausiu filmu išlieka „Baltas kaspinas“), teisingai nuspėsite, kad laimingos pabaigos čia tikrai nebus.

„Laiminga pabaiga“ – tai disfunkcinės, nesutariančios, ištvirkusios, godžios pinigams, korumpuotos ir atšalusios šeimos portretas. Tarp artimiausių žmonių seniai išblėso net menkiausias meilės ryšys, o namuose tvyro pavydo, neapykantos, apkalbų, neištikimybės, nutylėjimo ir abejingumo nuotaikos. Panašiai, kaip ir rusų „Nemeilėje“, tačiau Andrejus Zviagincevas žymiai giliau kapstosi nemaloniuose nemylinčių žmonių jausmuose.

Režisierius prideda imigrantų krizės aktualijas, įpina nuorodas į ankstesnius savo filmus (ypač „Pianistę“), naudoja ilgų kadrų metodą, palieka kamerą toliau nuo įvykių ir suriša gijas su „Auksine palmės šakele“ bei „Oskaru“ nepelnytai apdovanota „Meile“. Sunkiausią naštą režisierius užkrauna ant 13-etės mergaitės pečių. Nelinksma Kanų tendencija išnaudoti vaikus suaugusiųjų žaidimėliuose tęsiasi toliau.

Michaelis Haneke pradeda filmą mobiliuoju telefonu nufilmuotomis kasdienybės situacijomis, kurios ciniškai komentuojamos trumpomis žinutėmis. Nežinia, kam tiksliai priklauso tas telefonas, bet greitai iššifruosite liūdnų akių mergaitę. Ji ramiai nunuodyja nemėgstamą žiurkėną mamos vartotais vaistais nuo depresijos ir mėgaujasi gyvūnėlio agonija. Režisierius nieko nelaukdamas signalizuoja, kad šiuose namuose pilna teroro, sadizmo, neapykantos, vojerizmo.

Netrukus jis pakviečia stebėti kito šeimos nario nešvankų susirašinėjimą su meiluže, bet seksualinių fantazijų ištroškę apsimetėliai greitai atsiskleidžia ir nusiima suvaidinto nuoširdumo kaukes. Haneke pakužda šiuolaikinio pasaulio dilemą: matydami bandymą nusižudyti ir brutalaus smurto išpuolį, pirmiau už visus… išsitrauksime mobilų telefoną ir nufilmuosime laimingos pabaigos akciją.

Nesmagūs žaidimėliai

Yorgos Lanthimos sugrįžimo laukiau su dideliais lūkesčiais – „Omaras“ sužavėjo daugybę žmonių ne tik Lietuvoje ir gavo „Oskaro“ nominaciją už geriausią scenarijų. Jis sąžiningai išsikovojo leidimus ir laisvę kurti, ką tik nori ir kaip tik nori. Vis gtik sadistinį siaubo trilerį „Šventojo elnio nužudymas“ (The Killing of a Sacred Deer) įsigiję platintojai pasijaus išduoti.

Įtikėję graikų genijaus galiomis, jie paklojo milžiniškas sumas už teisę rodyti naują filmą savo šalyse. Ne paslaptis, kad Y.Lanthimos kainavo taip pat brangiai, kaip nerizikingas komercinis kinas. Tačiau platintojai pasmerkti nuostoliams, nes filmą bus ypač sudėtinga rodyti repertuaruose net pašventinus Kanų prizu, kuris tikraii įmanomas. Čia garantuotas N-18, o gal ir dar griežtesnis amžiaus cenzas.

„Šventojo elnio nužudymas“ būtų tipinis ir tradicinis trileris apie nepakeliamą keršto žiaurumą, jei panaikintume makabriško humoro prisotintus dialogus, keistas absurdiškas situacijas, pritemptas alegorijas su antikiniais graikų mitais ir išpuoselėtą vizualinį stilių. Operatoriaus Thimios Bakatakiso užfiksuotais ilgų koridorių, deformuotų kambarių, išsiplėtusių erdvių vaizdais bandoma kurti šiurpinantį reginį – „Šventojo elnio nužudymas“ yra pritaikytas žiūrėjimui dideliame ekrane.

Bėda tik ta, kad dar vieną smagių žaidimėlių seriją nemalonu ir neįdomu stebėti. Režisierius sugrąžina į psichologinio smurto, brutalaus sadizmo, pavydėtinos įtaigos, intelektualaus šantažo ir hipnozės teritoriją. Ten, kur mes jau ne kartą viešėjome ir aukos prisirišimo prie budelio teorijas girdėjome. Juokas juokais, bet kašpirovskinių gabumų niekšu ir beširdžiu teroro skleidėju tampa 16-etis paauglys, spėjęs išsiugdyti priklausomybę cigaretėms.

Iš pirmo žvilgsnio rūpestingo Londono kardiologo įtartina draugystė su neįtikėtinai nuoširdžiu vaikinu nežada nieko blogo. Tik po kelių neplanuotų pasimatymų ir supažindinimo su šeimos nariais paaiškėja nedėkinga tiesa: gydytojas padaugino alkoholio ir prieš kritinę operaciją nepajėgė išgelbėti pažįstamo paciento, o šmaikštaudamas dar suverčia kaltę anesteziologui, nes kardiologas niekuomet neklysta.

Tėvo netekęs sūnus trokšta keršto ir lėtai prisijaukinęs aukas greitakalbe išberia žaidimo taisykles: gydytojas privalės savanoriškai nužudyti vieną savo šeimos narį.

„Šventojo elnio nužudymui“ pozityvumo atneša aktoriai. Antrą kartą iš eilės Lanthimoso filmuose vaidinantis airis Colinas Farrelis įsimintinai tęsia nemaloniose situacijose atsidūrusio keistuolio portretą. Nicole Kidman senokai nedrįso taip atsiverti intymumui, pagundai ir ištvirkimui. Geriausiai pasižymi sparčiai karjeros laiptas lipantis airių jaunuolis Barry Keoghanas, kuris gąsdinančiai įsijautė į nesustabdomo, negailestingo, monstriško šantažuotojo kailį

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą