Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gegužės 10d. 20:02

71-asis Kanų kino festivalis. Antroji diena: apie Donbasą, Kolumbiją ir Afriką

Filmo „Donbasas“ premjera 15min iš Kanų
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Filmo „Donbasas“ premjera

Antrajai dienai ažiotažo pridėjo maestro Martinas Scorsese, kurį kadaise atradusios „Dvi režisierių savaitės“ apdovanojo už gyvenimo nuopelnus. Specialiame proginiame seanse buvo parodytas skaitmeninėmis technologijomis restauruotas 1973 m. šedevras „Bjaurios gatvės“ (Mean Streets), supažindinęs M.Scorsesę su Robertu de Niro.

Dienos filmu tituluokime pasaulio piliečio Sergejaus Loznicos žiauriąją komediją „Donbasas“ (Donbass), kuri du kartus visiškai užpildė „Debussy“ salę. Beje, prieš premjerinį pristatymą T.Fremaux pranešė džiugią naujieną, kad režisierius Terry Gilliamas laimėjo beprasmišką teisminį ginčą prieš prodiuserį Paolo Branco ir „Žmogus, kuris nužudė Don Kichotą“ uždarys 71-ąjį Kanų festivalį.

Tris savo filmus „Mano laimė“, „Rūke“ ir „Nuolankioji“ konkursinėje programoje parodęs ir jokio apdovanojimo negavęs Sergejus Loznica buvo savotiškai „pažemintas“ iki antros pagal svarbą oficialios programos „Ypatingas žvilgsnis“. Nerasdamas vietos konkurse ir nenorėdamas prarasti S.Loznicos, meno vadovas T.Fremaux pasiūlė jam prestižinę programos atidarymo filmo poziciją ir galbūt daugiau šansų gauti pirmąjį Kanų prizą iš Bennicio del Toro rankų. Juk ir Andrejus Zviagincevas buvo nugrūstas į „Ypatingą žvilgsnį“ su pačiu geriausiu savo filmu „Elena“, o po to vėl grįžo į pagrindinį konkursą. Tailandietis Apichatpongas Weerasethakulas nepasididžiavo šioje programoje parodyti „Didybės kapines“ net laimėjęs „Auksinę palmės šakelę“ su „Dėde Būnmiu“.

„Donbasas“ idealiai tiko „Ypatingam žvilgsniui“, nes pripažintas režisierius sukūrė kitokį, šelmiškai juokingą ir labai aktualų filmą, pašiepiantį Ukrainos okupantus, o kartu žadinantį jų veiklą palaikančius piliečius.

S.Loznica sau būdingu stiliumi su dar sodresniu absurdiškos ironijos užtaisu atskleidžia, kaip džiaugsmingai žmonės gyvena karine jėga užgrobtuose Rytų Ukrainos regionuose. Bravūriškas farsas išjuokia suklestėjusią korupciją, nesiskaitymą su žmonėmis, brutalų melą, šiurpius kankinimo metodus ir kareivius, šantažuojančius visureigiais važinėjančius pasiturinčius piliečius. Nepailstantis režisierius nepritrūksta sąmojo vaizduodamas apsimetėlio valdininko-gelbėtojo vizitą į gimdymo namus, separatistų būrio vado tuoktuves ar suklastotiems TV reportažams pasamdytų „aktorių“ kasdienybę.

Aktorių ansamblio triumfas

Lietuvis Danielius Kokanauskis montuoja „Donbasą“ iš ilgų ir tarpusavyje nesusijusių epizodų. Režisierių, tikėtina, įkvėpė tikros, perskaitytos ir nugirstos istorijos. Jos neprailgsta ir išlaiko dėmesį, šokiruoja ir sukrečia, nes susitinkame vis naujus spalvingos reputacijos personažus.

Pirmą filmo pusvalandį susidaro klaidingas įspūdis, kad S.Loznica pasirinko lengvesnį toną ir mėgina nustebinti ciniška komedija, bet po to absurdo ironija tirštėja ir negailestingai žiaurėja. Pamatome prasikaltusiems taikomas nuobaudas mušant lazdomis ir brutalias egzekucijas.

S.Loznicos užduotis puikiai pildo Ukrainos, Rumunijos, Vokietijos aktoriai, o jiems talkina bent du tūkstančiai išraiškingos išvaizdos neprofesionalų masinėse scenose. Čia pasireiškia svariausias lietuvių režisieriaus Giedriaus Tamoševičiaus nuopelnas – jis buvo atsakingas už masuotės atranką, taip pat režisavo nepamirštamą finalinę sceną, kurioje rumunų operatoriaus Olego Mutu kamera sustingsta ir leidžia mums stebėti neįtikimus Donbaso žiaurumus.

Šį kartą Lietuva nedalyvavo bendroje produkcijoje, tačiau prie „Donbaso“ prisidėjo bent keturi lietuviai ir mūsų šalyje oficialiai dirbantis baltarusis garso genijus Vladimiras Golovnickis. Neįtikėtina, kad sparčiai kuriantis S.Loznica taip greitai suspėjo į Kanų traukinį – filmuoti filmą jis pradėjo tik šių metų sausį.

Narkomafijos dainos

Programą „Dvi režisierių savaitės“ pradėjo Kolumbijos režisieriaus Ciro Guerra ir jam talkinusios prodiuserės Cristinos Gallego režisuota kriminalinė drama „Vasaros paukščiai“ (Pajeros de Verano). Toje pačioje „Croisette“ salėje prieš trejus metus sužibėjo kolumbiečių poros mistinis nuotykių epas „Gyvatės apkabinimas“ (Embrace of the Serpent).

Į penkias dalis išskirstyti ir emocingomis giesmėmis paryškinti „Vasaros paukščiai“ neprilygsta „Gyvatės apkabinimui“, bet patrauks žiūrovų smalsumą čiabuvių gentyse puoselėjamomis tradicijomis, dvasiniais ritualais, romantišku šokiu, istoriniu kontekstu ir narkomafijos hierarchijos ištakomis. Vizuali kriminalinė drama pasakoja apie komplikuotus šeimų ir klanų santykius Kolumbijos džiunglėse, kai tik čia ėmė rastis pirmieji marihuanos ištekliai.

Kelionė pas nepažįstamą tėvą

Konkurse apsireiškė ir vienintelis „Auksinei palmės šakelei“ nominuotas debiutinis filmas, tačiau „Atpildo valanda“ (Yommedine) atsidūrė pernelyg aukštoje lygoje, kad gebėtų pakelti tiek atsakomybės. Nuoširdi, optimistinė, švelniai komiška drama yra pernelyg kukli Kanų mėsmalei.

Reidis gimė raupsuotas. Dėl išvaizdos jį atstūmė tėvai ir paliko likimo valiai šiukšlyno gete. Beraštis geraširdis vyras kenčia nuo patyčių ir neteisybės, nes dėl įgimtos ligos negali gauti tų pačių teisių. Po žmonos mirties jis pasikinko asilą kelionei ir pajuda ieškoti tėvo. Prie jo prisijungia įkyrus našlaitis paauglys.

Humaniškumą skatinantis filmas, deja, stebina tik banalumu. Įdomu, kas turėjo nutikti, kad Kanų festivalio atrankos komitetas atvėrė širdis „Atpildo dienai“. Nesinori tikėti, kad filmas buvo priimtas tik todėl, kad Egiptas retai siūlo tarptautinei bendruomenei universalius kūrinius. Drįstu spėti: jei tokį patį filmą sukurtų lietuvis, latvis ar rumunas, jam nepavyktų įveikti Kanų atrankos barjero.

Pagrindinis veikėjas, o realiame gyvenime cigarečių, kavos, arbatos pardavėjas Reidis, tiesiog yra savimi. Jis pirmas atėjo į atranką ir savo charizma užbūrė režisierių A.B.Shawky. Per 4 mėnesius išmokęs vaidinti vyras nesiekia gailesčio, bet jį užgulusi nepavydėtina lemtis bet kokiu atveju spaus žiūrovų ašaras. Režisierius tai suprato ir gudriai pasinaudojo.

Uždrausta Kenijoje

Antrasis Afrikos filmas taip pat išsiskyrė lozungine pozicija, o ne turiniu. „Draugė“ (Rafiki) tapo pirmuoju Kenijos filmu, patekusiu į Kanus. Nenurimstančią maištininkę ir įtakingo politiko dukterį sujungia meilė, kurią mėgina užgniaužti visi aplinkiniai.

Tai – visas siužetas, tačiau vos trijų drovių bučinių pakanka, kad filmas būtų uždraustas Kenijoje. Vis tik stilingam ir muzikaliam kūriniui trūksta svorio, nes neįmanomos meilės istorija matyta jau šimtus kartų. Pasibaigus Kanams, filmas savo kelionę tęs specifiniuose LGBT festivaliuose.

Tačiau „Draugė“ pasiekė savo pergalę: į seansą užsuko net trys oficialaus konkurso žiuri narės Cate Blanchett, Ava DuVernay ir Lea Seydoux. Joms Kenijos filmas nebuvo privalomas, bet aktorės atnešė palaikymo puokštes.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai