Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 11d. 16:02

A.Lekavičiaus dokumentinis filmas „Spec. Žvėrynas“: istorija kaip videožaidimas

Dokumentinio filmo „Spec. Žvėrynas Pociūnai“ kadrai 15min recenzija
Asmeninio albumo nuotr. / Dokumentinio filmo „Spec. Žvėrynas Pociūnai“ kadrai

Nuo šio penktadienio Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti ilgametražis dokumentinis Andriaus Lekavičiaus filmas „Spec. Žvėrynas“.

Šia proga 15min kviečia prisiminti filmo apžvalgą, publikuotą apžvelgiant „Scanoramos“ kino festivalyje įvykusias lietuviškas premjeras.

Andrius Lekavičius į istoriją yra linkęs žiūrėti daugiau mažiau kaip į videožaidimą, ką jis įrodė dar šiemet pristatytu virtualios realybės filmu „Laisvės kodas 13“. Tai – fikcinis pasakojimas, nors ir lydimas archyvinių garso įrašų, kvietęs žiūrovus, persikūnijus į užsienio reporterio personažą, per keliolika minučių interaktyviai išgyventi sausio 13-osios dramą.

„Scanoramoje“ premjeros sulaukęs ilgametražis dokumentinis filmas „Spec. Žvėrynas“ konstruojamas iš dalies panašiu principu – tiesa, šįkart keliančiu mažiau moralinių klausimų, nei skausmingo istorinio pasakojimo vertimas atrakcionu, tačiau priverčiančiu įtemptai svarstyti apie sudėtingus kino formos ir turinio santykius.

Kadras iš filmo „Spec. Žvėrynas“
Kadras iš filmo „Spec. Žvėrynas“

Istorija, kurią pristato režisierius, iš tiesų verta filmo. 1990 m. vaikinai, dienomis laiką leidę sporto salėje, o vakarais žiūrėję bajavykus iš VHS kasečių, svajojo patys vieną dieną tapti superherojais. Ir tai beveik įvyko, patekus į pirmąjį neoficialų lietuvišką spec. būrį, kur mūsų personažai treniruojasi ir vykdo operacijas netausodami savęs. Ir ne tik iš idealizmo, nors tikrai būta ir jo, bet, visų pirma, iš sudėtingomis koncepcijomis ir sunkiasvorėmis idėjomis toli gražu neapkrauto jaunatviško maksimalizmo. Dabar jiems jūra iki kelių. Dabar jie – lietuviškieji jackie chanai.

A.Lekavičius filmą dėlioja iš archyvinių kadrų ir animacijos, primenančios 10-ojo dešimtmečio videožaidimų estetiką. Toks sprendimas, regis, pagrįstas – atitinka tiek laikotarpį, tiek personažų pasaulėžiūrą – ir vietomis puikiai suveikia.

Pavyzdžiui, pačioje pradžioje pristatant filmo personažus, greta nuotraukų išnyra jų animaciniai antrininkai-superherojai ir kovinių gebėjimų, jėgos, beprotystės rodmenys. Visai kaip videožaidime. Ir kai išgirsti, jog Šaltukas savo pravardę gavo visai ne dėl šaltų nervų ar puikiai įgyvendintos užduoties atšiauriomis sąlygomis, o todėl, kad jam vieninteliam pavyko nukabinti ledų pardavėją, toks žaidybiškumas bei švelni ironija atrodo laiku ir vietoje.

Tačiau ilgainiui žvelgiant į formalius filmo sprendimus ima ryškėti du klausimai. Pirma, ar forma čia nėra tik patogi iliustracija? Antra, ar verta imtis kurti smagų videožaidimą, jei galiausiai papasakosi skaudžią dramą?

Kadras iš filmo „Spec. Žvėrynas“
Kadras iš filmo „Spec. Žvėrynas“

Bandant atsakyti į pirmąjį klausimą prisiminiau Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktą“ (The Act of Killing, 2012). Tai, be jokios abejonės, visai kitos svorio kategorijos filmas, tačiau jame, kaip ir „Spec. Žvėryne“, ieškoma naujų kino formų, leidžiančių prabilti apie istoriją. J.Oppenheimeris keliauja į Indoneziją ir budeliams, palaidojusiems milijoną komunistais apšauktų žmonių, pasiūlo prieš kameras inscenizuoti savo žudymų aktus. Tapti gangsteriais iš Holivudo filmų, kuriuos šie taip mėgsta.

Tai – daug kūrybinės drąsos reikalavęs pasirinkimas, tačiau jis ne tik nenustelbia turinio, kuris visad lieka aukščiau formalių sprendinių, bet ir padeda žiūrovui dar giliau bei aštriau pajausti žudymo banalumą, kuris ir tampa pagrindine „Žudymo akto“ tema.

„Spec. Žvėryne“ kartkartėmis atsirandantys animaciniai intarpai neatveria naujų turinio prasmių, veikiau pakartoja tą patį, tik kitame registre – suprask, vaikinai tikrai norėjo būti superherojais, o pats šio niekur nereglamentuoto 18-ečių spec. būrio egzistavimas yra tarsi iš kitos realybės.

Bet tai nebūtinai yra blogai – jei tik A.Lekavičius tokios strategijos būtų laikęsis nuo pradžios iki pabaigos, jei visą šią istoriją drąsiai būtų perkėlęs į 16 bitų grafiką ir videožaidimo pasaulį, griežtai atsisakydamas bet kokių užuominų į jausmingą dramą, ši apžvalga, manau, taip pat būtų atrodžiusi kitaip.

VIDEO: SPEC. ŽVĖRYNAS - kinuose nuo sausio 11 d.

Tačiau režisierius, deja, neapsisprendžia, kokį filmą ir kokiu tikslu kuria. Pradedant tuo, kad „Spec. Žvėrynas“, rodos, visų pirma skirtas užsieniui (tokią prielaidą darau, nes paaiškinamieji titrai rašomi anglų k.), tačiau užsienio žiūrovams konteksto aiškiai per mažai, o lietuviams – daugoka, baigiant tuo, kad filmo tonas ir žanras keičiasi taip dažnai, kad po vietoje ir ne vietoje išnyrančios animacijos (jei jau skirstoma, kas animuojama, o kas ne, ar tikrai vykęs sprendimas animuoti KGB kalėjime kankinamus žmones?), vienos prabėgomis papasakotos meilės istorijos, kalbančių galvų dokumentikos, laidotuvių fiksavimo ir šiokio tokio patriotinio patoso inkliuzų, „Spec. Žvėrynas“ pradeda atrodyti kaip nelabai pavykusi mišrainė. Turbūt todėl nenuostabu, kad filmas neranda ir savojo ritmo – 92 min. trukmės filmas tiek visko perkrautas, kad nejučiomis ima atrodyti, jog pats ištįsta laike.

Interviu leidiniui 370 A.Lekavičius sakė: „Mums trūksta lietuviškų legendų, nes Vakarų superherojai pasiglemžę didelę dalį eterio, bet lietuviškas šakotis dažnai geriau nei amerikietiški kukurūzų spragėsiai.“

Svarstau – galbūt būtent šiame sakinyje yra užkoduota filmo nesėkmės priežastis? Kai nori papasakoti lietuvišką legendą, tačiau jos atspirties tašku renkiesi Vakarų kultūrą, tuo pat metu kritikuodamas lietuvių santykį su ja, turbūt neišvengiama, kad tokie koncepcijos disonansai žiūrovui rėš ausį ir galutiniame rezultate.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas