Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

A. Wajda „Povaizdis“: ištikimybė principams konformizmo amžiuje

Kadras iš filmo ,,Povaizdis"
Kadras iš filmo ,,Povaizdis"
Šaltinis: teatrai.lt
0
A A

Menas – tauriausia žmogaus veikla. Taip pat – itin galingas ginklas, galintis pakreipti žmonių mintis. Visada atsiras norinčiųjų jį išnaudoti saviems tikslams; visada atsiras tų, kurie sieks to neleisti.

„Povaizdis“ – paskutinis Andrzej Wajda, vieno iš Lenkų kino mokyklos kūrėjų, įvertinto Europos kino akademijos apdovanojimu ir „Oskaru“ už viso gyvenimo pasiekimus, režisuotų filmų. Jame jautriai atskleidžiama tarptautinio pripažinimo sulaukusio avangardo dailininko Wladyslaw Strzeminski (akt. Boguslaw Linda), siekiančio kurti tyrą meną, istorija okupuotoje Lenkijoje.

Odė idealistams ir donkichotams

Pražilęs profesorius, neturintis kojos ir rankos, bet nuolat apsuptas juo besižavinčios nenustygstančios jaunystės. Originalus mąstytojas ir kūrėjas, gyventis ne savo laike ir priverstas laikytis už jį menkesnių prisitaikėlių nustatytų taisyklių. Jis – tragiškas personažas ir simbolinis paminklas daugybei sovietinės sistemos sužlugdytų menininkų.

„Turime tapyti santarvėje su pačiais savimi“, – keliskart pakartoja Strzeminski. Tai – jo gyvenimo filosofija, kurią jis siekia ginti. Nesvarbu, jei tai reiškia nemalonumais. Tai – jo tarnystė kažkam kur kas svarbesniam nei politika. „Kas dabar vyksta – tik istorijos vėjai“, – savo Lodzės meno mokyklos studentams sako jis, sužinojęs apie atleidimą. Taip, jis buvo teisus, bet, deja, pats švelnesnio oro nesulaukė.

Viena iš priežasčių, kodėl „Povaizdis“ taip jaudina, yra ta, kad priverčia suvokti, kaip kūrėjams buvo užkertamas kelias atskleisti savo potencialą ir kiek dėl to prarado pasaulinė kultūra. Kai kuriuos jų istorija galiausiai įvertino, bet daugybės principingumas ir aukojimasis dėl kūrybos liko nepastebėti. Dar daugiau jų – prisitaikė.

„Povaizdis“ mums išsklaido optimistinę nuolatinės pažangos iliuziją ir primena, kad tai, ką turime, nėra nekintama duotybė. Už tai, ką vertiname, privalome kovoti kasdien. Kas sukurta, gali būti sugriauta; kas pasiekta – pamiršta. „Menas turi tarnauti režimui“ – kartoja bukapročiai politikai ir jiems paslaugiai linksi principus į sąlyginę ramybę iškeitę intelektualai, įvairūs klerkai ir nemažai pačių menininkų. Vis tik W. Strzeminski – tokie žodžiai tarsi asmeninis įžeidimas, kurio jis negali praleisti negirdomis.

A. Wajda meistriškai žongliruoja dilemos, etikos, bejėgiškumo problematika ir sukuria daugiasluoksnius, prieštaravimų draskomus ir įtraukiančius personažus. Matyt, prie šio kino darbo įtaigos prisideda ir paties režisieriaus ištikimybė toms pačioms, kaip ir W. Strzeminski, vertybėms. Kaip ir pagrindinis „Povaizdžio“ personažas, A. Wajda minties nepriklausomybę laikė esminiu dalyku ir, net spaudžiamas sovietinės Lenkijos režimo, stengėsi kuo labiau atsiriboti nuo viešąjį gyvenimą persunkusios ideologijos.

Ramentu suplėšytas Stalinas

W. Strzeminski elgesys neretai atrodo impulsyvus ir neracionalus. Vis tik B. Linda įkūnytas personažas nėra kvailas ar nesivaldantis žmogus – jis tiesiog turi stipresnes vertybes nei vyraujančios konformistinėje visuomenėje. Kiekviena prieš kūrybos laisvę nukreipta neteisybė pažadina jo pareigos jausmą. Jis – tarsi išvargęs griuvėsių gynėjas, žinantis, kad pralaimėjo, bet vis nesutinkantis pasiduoti.

Simboliška: kai už jo buto langų ima kilti transparantas, viską užliejantis raudona šviesa, jis atveria langą ir perplėšia jį savo ramentu. Žinoma, toks akibrokštas negali likti nenubaustas...

Po kūrybos dailininkui labiausiai rūpi jo studentai, kuriems, neskaičiuodamas laiko, atiduoda visą save. Beje, kai visi nusisuka, jie lieka vieninteliai, kurie jo neapleidžia. Iš pradžių, pavogę vokišką spausdinimo mašinėlę, perrašinėja profesoriaus rankraštį apie jo povaizdžio teoriją, o vėliau – ieško jam darbo, kad galėtų prasimaitinti. Juk gavus „vilko bilietą“, gauti normalų darbą neįmanoma (taip vienas Europos gerbiamiausių avangardo dailininkų atsiduria dirbtuvėse, kur piešiami jo taip nekenčiamo komunizmo tėvų paveikslai).

Keista, kad, suteikdamas šitiek šilumos studentams, jis yra gana šaltas savo dukrai Nikai (akt. Bronislawa Zamachowska). Be abejo, jie vienas kitą myli, bet jų ryšys kur kas sudėtingesnis. Gal dėl to, kad jis išsiskyręs su jos motina, ar kad Nika tapusi sovietinio režimo dalimi (entuziastingai mokosi deklamuoti eilėraštį apie Stalino šypseną ar laiminga atbėga su komjaunuolės uniforma prieš tarptautinę darbininkų šventę)? Beje, jaunoji aktorė B. Zamachowska puikiai susitvarkė su ne pagal metus subrendusios, valingo charakterio dukros Nikos vaidmeniu. Kartais nebebūna aišku, kuris rūpinasi kuriuo.

„Povaizdis“ – stiprus ir svarbus darbas. Jis šiek tiek idealistiškas, bet jokiu būdu ne naivus ar „nusaldintas“. A. Wajda per vienos tragedijos prizmę perteikia ne tik buvusioms sovietinėms respublikoms, bet ir visiems represiniams režimams aktualias temas. Ir to paliktus randus.

teatrai.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą