Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 8d. 11:41

Aktorė Indrė Patkauskaitė: Noriu, kad iš filmo žmonės išsineštų begalinį norą gyventi

Indrė Patkauskaitė
M-films ir Vismantės Ruzgaitės nuotr. / Indrė Patkauskaitė

Marijos Kavtaradzės debiutiniame kelio filme „Išgyventi vasarą“ Indrė Patkauskaitė sukūrė užsispyrusios, į tikslą orientuotos psichologės Indrės vaidmenį. Kurdama jį aktorė atsigręžė į visuomenės dalį, kuriai psichikos ligos susijusios su nežinia, baime ir iš to atsirandančiu priešiškumu.

„Indrė filme yra tarsi suasmeninta šios visuomenės dalies pozicija. Ieškojau priežasčių, atitikmenų savo gyvenime, kad suprasčiau, ko mes kartais taip bijome“, – sako I.Patkauskaitė. Kino teatruose vis dar besisukant filmui su šia aktore kalbėjome, ko ją išmokė darbas su Marija Kavtaradze ir kokios Indrės paslapties taip ir nepamatė filmo žiūrovai.

– Esi gerai žinoma teatro aktorė, neseniai įvertinta „Laisvės“ statula už pasišventimą teatrui ir Katrės vaidmenį spektaklyje „Marti“ (rež. Gabrielė Tuminaitė). Kaip apibūdintumei savo ryšį su teatru?

– Nemanau, kad darau kažką daugiau, nei visi kiti, kurie vienaip ar kitaip myli teatrą, nori jame būti ir stengiasi daryti tai, ką šiandien gali padaryti geriausiai. Žodis ,,pasišventimas“ skamba kažkaip netgi sakraliai, man tikrai dar toli iki to. Gal tai tiesiog apibūdina pastangas ir norą ką nors daryti maksimaliai, tačiau tokių žmonių teatre yra tikrai nemažai, todėl šis apdovanojimas iš dalies yra skirtas ir visiems jiems.

– Vaidmenys kine tavo gyvenime atsirado organiškai?

– Taip, man to norėjosi. Tik kelias į teatrą atrodė pakankamai realus, pasiekiamas, žinojau, kaip link to eiti, o kinas, tarsi kažkas iš neišsipildančių svajonių srities. Atrodė, kad jo labai nedaug, jis kažkur toli, nepasiekiamas, ir skirtas kažkam, kuo greičiausiai aš nebūsiu. Buvo etapas, kai labai vyliausi, bet nesulaukdavau kvietimų net į kastingus. Galiausiai supratau, nusiraminau ir pasakiau sau, kad jei kam bus lemta įvykti, tai įvyks, jei ne, vadinasi ir nereikia, vadinasi manęs ir neturi ten būti. Ir štai esu etape, kuriame atsirado kinas.

– ,,Išgyventi vasarą‘‘ nėra tavo pirmasis darbas su Marija Kavtaradze, tiesa?

– Pirmą kartą susidūriau su Marija, kai ji filmavo trumpo metro filmą ,,Man dvim keli“. Jame turėjau vieną epizodą – vaidinau kasininkę, neparduodančią pagrindiniam herojui alkoholio. Antrąkart susitikau jau ,,Išgyventi vasaroje“. Sunku nesižavėti Marijos kūryba. Ji turi be galo daug mane traukiančių savybių: subtilumo, lengvumo, paprastumo, jautrumo, atidumo žmogui ir žodžiui. Ir tuo pačiu begalinį gylį, erdves, kuriose glūdi pamatiniai klausimai. Marija turi nepaprastai gerą humoro jausmą. Štai, kas mane traukia. Kalbėti lengvai, neprikišamai, o pasakyti tiek daug.

M-films ir Vismantės Ruzgaitės nuotr./Indrė Patkauskaitė
M-films ir Vismantės Ruzgaitės nuotr./Indrė Patkauskaitė

Jau patį pirmą kartą, kai kažkas prasitarė, kad Marija rašo scenarijų, ir turi galvoje mus tris (aktorius Gelminę Glemžaitę ir Paulių Markevičių – aut past.), taip širdis suspurdėjo, kad greičiausiai išsišiepiau iki ausų. Vėliau Marija iš tikrųjų mane pakvietė vaidinti jos filme. Labai tuo džiaugiausi ir tebesidžiaugiu.

– Kaip tu ruošeisi Indrės vaidmeniui?

– Viskas vyko pamažu, dėliojosi palengva per gana ilgą laikotarpį. Perskaičius scenarijų kilo pojūtis, kad tie trys žmonės jau kažkur savarankiškai egzistuoja, kad Marija žodžiais scenarijuje labai tiksliai kaip raižinį išraižė juos labai gyvus, atpažįstamus, itin kontrastingus. Šalia visų kalbų ir apmąstymų pradėjome daug dėmesio skirti detalėms, kitoms išraiškos priemonėms. Marija paprašė, kad kiekvienas siųstume dainas, kurios, mūsų manymu, atitiktų kuriamą žmogų, kuri būtų tam tikra jo vidinė nata. Labai įdomu buvo dalintis įžvalgomis, kurios įgavo ne žodinę, o muzikinę formą. Dažniausiai tai būdavo taip tikslu – klausaisi Gelminės ar Pauliaus atsiųstos dainos ir galvoji: „Taip..! Tikrai taip... Tiksliau nepasakytum.“

– Kiek savęs atpažįsti šiame personaže?

– Gerai pagalvojus, gal ne tiek ir daug. Aišku, mes niekada nepabėgame nuo savęs, ieškome atspirčių savo patirtyse, potyriuose, tačiau šįkart, man regis, turėjau galimybę prisijaukinti šiek tiek kitaip mąstantį žmogų. Manau daugumoje situacijų elgčiausi, reaguočiau visiškai kitaip, gal net nepatekčiau į tokias aplinkybes, nes neįsivaizduoju savęs taip karštligiškai norinčios dirbti su kažkokiu aparatu. Teorija mane retai kada žavi, praktika, atvirkščiai nei Indrei filme, – man kur kas priimtinesnė.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrei kurdama personažą? Kiek žinau yra ir viena tavo personažo paslaptis, kurios žiūrovai taip ir nesužinojo.

– Nemažai nerimo kėlė komiškos situacijos, kurios skaitant man pačiai atrodė juokingos. Baisu buvo neperspaust, bet kartu ir nesinorėjo užgesinti tos žaismės, kuri yra užkoduota Marijos tekste. Man tai buvo visiškai nauja patirtis.

Taigi prieš kiekvieną pamainą grimo dailininkė man atsakingai gerą pusvalandį darydavo tatuiruotę, kurios taip niekas ir nepamatė...

Dar vienas iššūkis buvo tai, kaip susidoroti su nusivylimu, kad nesimato Indrės tatuiruotės! Žinoma, juokauju dėl iššūkio, bet tikrai linksmai gavosi. Labai daug galvojome su Marija, kaip Indrė atrodo, kokios detalės galėtų būti jai būdingos, kas jai tiktų. Vieningai nusprendėme, kad Indrė būtinai turi turėti tatuiruotę. Ilgai galvojome, kokia ji galėtų būti ir kurioje vietoje, kol galiausiai nusprendėme – drugelis ant peties. Grimo dailininkė padarė, nufilmavome pirmąją sceną su marškinėliais, kurie ją dengė, manydami, kad kitose scenose ji pasimatys. Tik po pirmos filmavimo dienos supratome, kad visi Indrės rūbai juk yra su rankovėmis ir visi tatuiruotę dengia. Nebegalėjome keisti nei tatuiruotės vietos, nei rūbų. Taigi prieš kiekvieną pamainą grimo dailininkė man atsakingai gerą pusvalandį darydavo tatuiruotę, kurios taip niekas ir nepamatė... Taigi, Indrė turi slaptą, niekam nežinomą leitmotyvą – drugelį ant peties!

– Viename interviu minėjai, kad visuomenėje per mažai informacijos ne tik apie psichikos ligas, bet ir tai, kaip reikia elgtis artimiesiems bei šalia esantiems žmonėms.

– Kuriant šį vaidmenį privalėjau atsigręžti į visuomenės dalį, kuriai dar kyla begalės klausimų, kurios baimės, nežinojimas ir nepatyrimas tampa pagrindiniais vedliais, lemiančiais neadekvačias reakcijas, priešiškumą ar net patyčias. Indrė filme yra tarsi suasmeninta šios visuomenės dalies pozicija. Ieškojau priežasčių, atitikmenų savo gyvenime, kad suprasčiau, ko mes kartai taip bijome.

Organizatorių nuotr./Dalis už „Išgyventi vasarą“ surinktų lėšų bus skirtos „Jaunimo linijai“
Organizatorių nuotr./Dalis už „Išgyventi vasarą“ surinktų lėšų bus skirtos „Jaunimo linijai“

Kalbėtis apie jautrius, asmeniškus dalykus dažniausiai nėra lengva. Juk net prie verkiančio žmogaus kartais yra keblu prieiti, nes nežinai, ar jis šiuo metu nori, kad prie jo būtų prieita. Vaikai į bet ką reaguoja atvirai ir tiesmukai, o mes imame pergudrauti patys save, numanydami visas galimas reakcijas, kurias gali sukelti mūsų vienokie ar kitokie veiksmai, kol ilgainiui taip susipainiojame tarp visų numanymų, etiketo, diplomatijos, taktiškumo ir visų kitų išmoktų dalykų, jog galiausiai apskritai nebesuprantame, kaip elgtis ir kaip reaguoti. Kita vertus, juk tai taip individualu: vienam palengvėja kalbantis, kitam – tylint, kažkas mėgsta gailestį ir dėmesį, kažkas ištrintų vakarykštę dieną kaip neegzistavusią. Bijome, mums nejauku, kai nepažįstame. Vadinasi, turim susipažinti. Ir kai supranti, jog geriau prieiti, ir padaryti klaidą, nei padaryti klaidą nepriėjus – viskas pasidaro kaip ir akivaizdu.

– Ką norėtum, kad pažiūrėję „Išgyventi vasarą“ žmonės išsineštų kartu su savimi?

– Begalinį norą gyventi.

Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „išgyventi vasarą“
Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „išgyventi vasarą“
Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:19
00:58
01:38

Dabar tu gali