Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 20d. 21:06

Apie ką juoktis gyvenant priespaudoje, arba Humoras Palestinos kine

Larissa Sansour, Nation Estate. „Olive Tree“
Larissa Sansour, Nation Estate. „Olive Tree“

Šiuolaikinių Palestinos kino kūrėjų trumpametražiai filmai vis dažniau būna prisodrinti komedijos elementų. Juos galima pamatyti ir Lietuvos kino teatruose, ir internete.

Anot Aristotelio, humoras – tai tragedijos pertekliaus ženklas. Anot mano lietuvių literatūros mokytojos Dalios, „kai nieko nebelieka, lieka tik juokas ir ironija.“ Anot knygos „Juokas okupuotoje Palestinoje: Komedija ir tapatybė mene ir kine“ autorės dr. Chrisoulos Lionis, nors politinė situacija Palestinoje itin sudėtinga ir negerėja, šiuolaikinis Palestinos menas ir kinas vis labiau linksta prie humoro ir įvairių jo formų, nuo ironijos iki parodijos. Paradoksas, o galbūt natūrali, ori ir žmogiška reakcija į kasdien patiriamą absurdą?

Tarptautinio Kauno kino festivalio trumpųjų filmų programoje „Namai“ rugsėjo 23 d. bus rodomi du trumpametražiai Palestinos režisierių filmai: „Pasirašiau peticiją“ (rež. Mahdi Fleifel, 11 min., 2018 m.) ir „P kaip Palestina“ (rež. Muhammad El-Khairy, 2 min., 2018 m.). Pastarasis yra itin taikli, vizualiai tiksli ir daugybę akivaizdžių, bet niekad neužduodamų klausimų savyje talpinanti kino intervencija. Jos autorius video menininkas Muhammadas El-Khairy šiuo metu studijuoja Monrealio Konkordijos universiteto vizualiųjų menų kino produkcijos magistro studijų programoje.

Su juo kalbamės apie humoro naudojimą politiniame kontekste.

Kinofestivalis.lt nuotr./Filmas „P kaip Palestina“
Kinofestivalis.lt nuotr./Filmas „P kaip Palestina“

– Kaip jums kilo mintis sukurti „P kaip Palestina“?

– Mano labai trumpa vinjetė „P kaip Palestina“ yra reakcija į tai, kad „globaliai“ aptarinėjant Artimųjų Rytų ir konkrečiai Palestinos politinius reikalus esame priversti tai daryti svetima kalba, remiantis tariamu taip vadinamų „Vakarų“ politinės perspektyvos neutralumu. To rezultatas – reakcinga, o ne natūraliai vykdoma politika. Filmas taip pat kritikuoja žmones, pakliūvančius į šiuos spąstus – žmones, kuriems labiau rūpi įvaizdis ir atrodyti „tinkamai“, nei jų atstovaujamos pozicijos turinys. Filmo personažas visą savo dėmesį skiria tarčiai – repetuoja ne ką sakyti, o kaip.

Arabų kalboje nėra raidės P, ji dažnai tariama kaip B. Tad šiuo atveju sugebėjimas taisyklingai ištarti P tarsi parodo, kad žmogus supranta Vakarų kultūrą ir moka joje „teisingai“ atlikti savo vaidmenį – bet ne išreikšti politinį požiūrį.

– Kaip humoras plačiąja prasme – nuo sarkazmo ir ironijos iki kasdienių juokelių, parodijos, farso gali padėti priespaudos situacijoje – okupacijos sąlygomis, esant nelygiam galios pasiskirstymui?

– Humoro plačiąja prasme naudojimą kalbant politiniais klausimais, ir ypač Palestinos atveju, suprantu kaip būdą išsiveržti už paplitusio naratyvo ribų: destruktyvų aukos požiūrį pakeisti kritišku įsitraukimu į svarbius politinius aspektus, susijusius su Palestinos žmonių patiriama priespauda. Kartais aukos naratyvas padaro daugiau žalos nei naudos, nes engiamiems žmonėms jis nepateikia jokio kelio išsilaisvinti.

Mano nuomone, tokie įrankiai kaip ironija ir humoras kviečia žiūrovus įsitraukti ir kitaip pažvelgti į situaciją, kvestionuoti savo požiūrį į politines realijas, lemiančias Palestinos žmonių gyvenimus. Taip pat tai padeda išvengti dalyvavimo tolimesnėje jų priespaudoje apkraunant juos aukos naratyvais, kurie niekaip neprisideda prie įgalinimo.

Be to, aš pats mėgstu naudoti humorą ir suprantu jį kaip galingą būdą kalbėti apie man rūpinčius dalykus. Man visad patiko kūryba, turinti kažkiek kritiško atstumo, kurį sukuria ironija ir juodojo humoro komedija. Noriu šiuos įrankius panaudoti pristatydamas palestiniečius ne kaip aukas, bandančias šauktis žiūrovų emocijų, bet kaip kritiškus, ironiškus, juokaujančius žmones, gyvenančius sudėtingoje ir labai žalingoje politinėje situacijoje.

– Koks yra meno ir kūrėjo vaidmuo kovoje už laisvę ir teisingumą – tiek Palestinoje, tiek visur kitur? Ar menas privalo įsitraukti į politines, socialines problemas, o gal jam derėtų likti „menas vardan meno“ lygmenyje? Ir, tuo pačiu, kaip menininkams išlaviruoti situacijoje, kai iš jų tikimasi tik politiškai aktyvaus meno?

– Mano galva, visas menas yra politinis. Net tada, kai turime tik formalius elementus be politinio turinio, menas vis tiek yra politinis – juk, pavyzdžiui, „menas vardan meno“ gali tarnauti meno institucijos elitizmui, meno komercializacijai, hiper-personalizacijai ir perdėtai menininko meilei pačiam sau. Arba jis gali kvestionuoti egzistuojančias formalias tendencijas ir pasiūlyti alternatyvią estetiką bei kitokių požiūrio taškų. Todėl net ir estetiniu lygiu menas yra politinis. Mano nuomone, menininkai visad privalo rinktis, kokį meną nori kurti ir kokia politika bus tame mene.

Larissa Sansour, Nation Estate. „Mediterranean“
Larissa Sansour, Nation Estate. „Mediterranean“

O dėl išorinio spaudimo kurti tik „politinį“ meną – su tuo susiduria politizuojami, rasiškai atskiriami ar priespaudos ženklu pažymėti žmonės. Iš meno institucijų ir festivalių jie jaučia spaudimą kurti tam tikrą specifinį aukos naratyvą, savo turiniu atliepiantį politinius klausimus – o tai yra nesąžininga. Tačiau siekis įsitraukti į formalius dalykus yra visiškai suprantamas ir kartais tampa toks pat galingas politinis pareiškimas, kaip ir politikos aptarimas meno turinio lygmeniu. Ypač dėl to, kad tai gali suteikti galios pačiam menininkui.

***

Nuo kasdienių Izraelio okupacijos absurdų iki esminių politinių bei moralinių klausimų, Palestinos kino kūrėjai įvairių formatų humorą pritaiko savo gyvenamai realybei parodyti, analizuoti, kritikuoti. Atrodo, bet juk nėra apie ką juoktis? Karinė okupacija, diskriminaciniai įstatymai, korupcija ir parsidavėliškumas, nuolatinis fizinis, emocinis, psichologinis smurtas ir prievarta, laisvių ir teisių trypimas, žemės vagystės... Būtent.

Dr. Chr. Lionis teigia, kad juokas politiniame kontekste turi keletą funkcijų: jis gali destabilizuoti politinį status quo; atlikti savisaugos mechanizmo vaidmenį vykstant trauminei patirčiai; atkreipti dėmesį į sisteminį smurtą. Be to, humoras veikia ir kaip slaptas kodas socialiniams ryšiams stiprinti, savo tapatybei ir pozicijai bendruomenėje patvirtinti. Ir, kaip kartojo prancūzės Vanessos Rousselot, dokumentiniame filme „(Nėra) Apie ką juoktis“ (Blagues à part) įamžinusios palestiniečių pasakojamus anekdotus, arabų kalbos mokytoja močiutė iš Betliejaus: „Juokiuosi – vadinasi, esu.

***

Tau dešimt metų ir tu nori sukurti veiksmo filmą: iš kur gauti video kamerą ir kasetę? Trys berniukai išbando turtingesnio kaimyno namų apsaugos sistemą, bet, pasirodo, ši neįrašinėja jų vaidybos. Kur dar mūsų miestelyje yra vaizdo kamerų? Na, juk prie didžiosios betoninės sienos! Šis humoristinis filmukas – dalis 2008 m. Jungtinių Tautų inicijuoto projekto „Istorijos apie žmogaus teises“ (Stories on Human Rights), skirto pažymėti 60-ąsias Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pasirašymo metines. Trumpametražius filmus projektui kūrė 22 režisieriai iš viso pasaulio, tarp jų – ir palestinietis Hany Abu-Assadas, kurio ir Lietuvoje rodytas vaidybinis filmas „Omaras“ pelnė tarptautinių apdovanojimų ir buvo nominuotas Oskarui.

Hany Abu-Assad, A Boy, A Wall, And A Donkey (4 min., 2008 m.)

VIDEO: A Boy, A Wall and A Donkey by Hany Abu-Assad

Nusipirkai naują dvivietę šviesiai rožinę sofą: kaip ją pargabenti į namus? Nes juk Šatilos – palestiniečių tremtinių gyvenvietės Libane – gatvelės tokios siauros, kad sofa tiesiog… netelpa. Tremtinių gyvenvietėje (1948 m. Palestinoje įsikuriant Izraeliui iš namų išvyti virš 750 tūkst. palestiniečių įsikūrė kaimyniniuose kraštuose) gimusio menininko Alaa al-Ali trumpametražis filmas „Sofos kelionė“ (Journey of a Sofa) per paprastą namų objektą – svetainės baldą – perteikia tremties kasdienybės absurdą.

Alaa al-Ali, Journey of a Sofa (9 min., 2014 m.)

VIDEO: Journey of a Sofa - رحلة كنباي- علاء العلي

O kaip parodijuoti nuolatinį žmonių demonizavimą ir į(si)kaltas negatyvias pažiūras bei baimes? Kai į tylos įžado besilaikančių palestiniečių vienuolių vienuolyno vartus prieš pat prasidedant šabui atsitrenkia nelegalių Izraelio kolonistų automobilis, abi pusės, siekdamos kuo greičiau atsikratyti vieni kitų, yra priverstos… bendradarbiauti. „Svarbiausia mano filmo žinutė yra: kvestionuok savo pasirinktas taisykles“, – sako Nazarete gimęs režisierius Basil’is Khalilis, kurio trumpametražė komedija „Ave Maria“ buvo nominuota Oskarui.

Basil Khalil, Ave Maria (14 min., 2015 m.)

VIDEO: AVE MARIA (2015) trailer - Oscar nominated short film

Tarpdisciplininis palestinietės Larissos Sansour menas kelia platesnius politinius klausimus ir savo vizualiniais pasirinkimais bei vaizduotės toliais kvestionuoja Palestinos egzistavimo galimybes. Jeruzalėje gimusios ir Londone, Niujorke bei Kopenhagoje studijavusios kūrėjos 2012 m. projektas „Tautos nekilnojamasis turtas“ (Nation Estate) – trumpametražis filmas ir jį lydintį fotografijų serija – yra kritiškas sci-fi žvilgsnis į dabarties distopiją ateityje: čia Palestina yra sterilus dangoraižis. Tai giliai ironiškas vertikalus valstybingumo sprendimas su Jeruzale tryliktame pastato aukšte, Betliejumi 21-ame, kur nacionaliniai valgiai tarsi muziejaus archyvuose supakuoti į baltas dėžes su užrašais, o alyvmedis auga ant kambario grindų ir vandens gauna iš laistytuvo.

Larissa Sansour, Nation Estate (9 min., 2012 m.)

VIDEO: Nation Estate (clip)

Ankstesnis L.Sansour sci-fi trilogijos filmas „Kosmoso egzodas“ (A Space Exodus) yra fantasmagoriška kelionė po Visatą, aidu atkartojanti Stanley Kubricko „Kosminę odisėją“ ir žmonijos evoliucijos, progreso ir technologijų kuriamas (anti)realybes. Čia menininkė – pirmoji palestinietė kosmose – įsmeigia Palestinos vėliavą tolimame dangaus kūne ir sako: „Šis mažas žingsnelis palestiniečiams, yra didelis šuolis žmonijai.“ Nes, klausia ji, kur jiems, varomiems iš savo žemės, bepasidėti? Mėnulyje?

Larissa Sansour, A Space Exodus (5 min. 2 s., 2009 m.)

VIDEO: A Space Exodus

Tačiau ne tik žemė yra karo frontas. Karo frontas yra ir Palestinos žmonių kūnai. Menininko Sharifo Wakedo groteskiškas „Chic Point“ (žodžių žaismas su anglišku terminu checkpoint, t.y. karinis patikros punktas; chic – angl. stilingas, madingas) yra šokiruojanti kino refleksija apie politiką, galią, estetiką, kūną, pažeminimą ir akylą priežiūrą, priverstinį apsinuoginimą šautuvo akivaizdoje, ginkluotam kareiviui paliepus pakelti marškinius ar nusimauti kelnes. Tai podiumas, ant kurio demonstruojama Izraelio kariniams punktams pritaikyta mada.

Sharif Waked, Chic Point (7 min., 2005 m.)

VIDEO: Chic Point

Kai kuriais klausimais Aristotelis buvo teisus.

Temos: 2 Palestina Kinas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Esports namai

URBAN˙/