Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 6d. 20:01

Apie keršto beprasmybę. Kanuose apdovanotas M.Garrone filmas „Dogman“

Kadras iš filmo „Dogman“ 15min recenzija
Kadras iš filmo „Dogman“

9-ojo dešimtmečio pabaigoje Italijos spauda detaliai nušvietė žiaurų nusikaltimą. Iš pažiūros kuklus žmogus, šunų kirpėjas Pietro De Negri, geriau žinomas kaip Er Canaro (Dogman), nužudė prieš jį ilgą laiką smurtavusį vietinį boksininką – įkalinęs jį šuns narve, Er Canaro pradėjo savo kankinimus, kol galiausiai vyrą pribaigė.

Italų kino režisierių Matteo Garrone ši istorija įkvėpė sukurti Kanų kino festivalyje už geriausią vyro vaidmenį apdovanotą „Dogman“ – filmą, pristatantį nepagražintą pasaulį, kur silpnesnis paklūsta stipresniajam, o vienintelis įstatymas, prieš kurį lenkiasi visi, yra kietai suspaustas kumštis.

Veiksmas vyksta viename ne pačiame turtingiausiame Romos rajone. Čia, urbanistinėje dykynėje su dulkinomis aikštėmis ir sugrūstais ne pirmos jaunystės pastatais, visi vieni kitus pažįsta – žino, kuo galima pasitikėti, o ką vertėtų iš tolo aplenkti. Todėl niekam nekyla abejonių, kad nedidukas, geraširdis Marčelo (akt. Marcello Fonte, pripažintas geriausiu aktoriumi Kanuose), atidaręs šunų priežiūros saloną, turi būti sutinkamas šiltai, kaip kad visiems aišku, jog su vietiniu banditėliu Simone (akt. Edoardo Pesce) – stotingu, agresyviu vyru – geriau nesipykti.

Simonės personažas yra viską nuo kelio šluojanti mašina. Jis neturi moralės, vertybių ar tikslų ir yra toks visapusiškai blogas, jog kartkartėmis, visai neintencionaliai, atrodo truputį komiškai.

Kadras iš filmo „Dogman“
Kadras iš filmo „Dogman“

Kur kas sudėtingiau kalbėti apie Marčelo. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo doras, savo dukrą ir darbą nuoširdžiai mylintis vyras – tas, kuris net įveltas į nusikalstamą veiklą, išlaikys žmogiškumo krislą ir rizikuos sugrįžti į ką tik apiplėštus namus, kad išgelbėtų į šaldymo kamerą įgrūstą čihuahuą.

Tačiau M.Garrone leidžia suabejoti tokiu Marčelo portretu – ir ne tik tuomet, kai šis, galutinai pribaigtas neteisybės bei nesiskaitymo su juo, imasi smurto. Jau pirmojoje filmo dalyje tampa akivaizdu, jog nors Marčelo Simonės prisibijo, tuo pat metu ir žavisi jo demonstruojama jėga – ko verta vien ta keista šypsenėlė, iškreipianti Marčelo veidą, kai jis klausia Simonės apie neseniai įvykusias muštynes, kuriose jį vos sutramdė rekordinis skaičius policininkų?..

Filme „Dogman“, regis, labiausiai intriguoti turėtų Marčelo ir Simonės santykių dinamika, net jei ši atrodo kiek pažįstama. Iš pradžių tai – kliento ir tiekėjo santykis. Marčelo parūpina kokso, Simonė, nepaisydamas prašymų, jį šniaukščia kur nori ir kada nori, taip tapdamas dar labiau nevaldomu. Ilgainiui jųdviejų verslo ryšys vis dažniau perauga į išnaudojimą – Marčelo verčiamas gauti narkotikų net kai jų platinti nebenori. Galiausiai, Simonė išsitraukia ir draugystės kortą, sakydamas, kad jei tu, Marčelo, esi mano draugas, tai man padėsi, o aš tau už šią pagalbą atsilyginsiu. Turbūt nė neverta sakyti, kad šis pažadas tėra paprasčiausia manipuliacija, neatnešianti laimingos pabaigos nė vienam iš personažų.

Kadras iš filmo „Dogman“
Kadras iš filmo „Dogman“

Visą šį baimės, išnaudojimo, gobšumo, noro būti pripažintam ir cinizmo kokteilį iš šalies stebi šunys, kuriuos prižiūri Marčelo. Stebi ramiai, nerodydami agresijos – na, nebent tenka išgyventi nemalonią maudynių procedūrą.

Tokia inversija – sužvėrėję žmonės ir humaniški gyvūnai – nėra labai netikėta ar originali, bet šiai kartais kiek per rimtai į save žiūrinčiai parabolei atrodo visai pritinkanti: M.Garrone iki maksimumo išgrynina fabulą, renkasi lakonišką kino kalbą ir kelias paveikias, vis pasikartojančias metaforas, todėl turbūt nenuostabu, jog filmą norisi perskaityti kaip gerokai universalesnę istoriją, išlipančią iš lokalaus pasakojimo ribų ir prabylančią apie fašizmą, barbariškumą bei neteisybę, kuri prie bedugnės krašto gali privesti net tą, kuris, regis, tam įnirtingai priešinosi.

Tačiau taip trokštas kerštas, sako mums M.Garrone, yra beprasmiškas. Marčelo pergalė (ar bent jau tai, ką jis pats manė ja esant) yra tuščia. Ji ne tik nieko neišsprendžia, ji paprasčiausiai niekam nerūpi. Graži ištarmė. Ir jei einant link jos galėjo kilti abejonių, kur nuves ši iš pirmo žvilgsnio kiek nuspėjama atpildo istorija, tai finalinėje scenoje, kurioje iš viršaus žvelgiame į viduryje aikštės suklupusį, viskuo gyvenime, o ypač – savimi, suabejojusį Marčelo, visos šios dvejonės palengva ima sklaidytis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas